Džulija stovėjo nejudėdama ir mėgavosi ja apgaubusia šiluma. Niūraus rūko nebeliko nė kvapo. Ir jai pasirodė, tarsi mumija, pasitikdama galingą šviesos srautą, sujudėjo. Pasivaideno, tarsi ji atsiduso — vos girdimai... kaip alsuoja besiskleidžianti gėlė. Kokia neregėtai nuostabi iliuzija! Žinoma, mumija nejuda. Tačiau dabar ji kažkokia didesnė, rankos bei pečiai tarsi suapvalėjo, pirštai įsitempė... kaip gyvi.
— Ramzi... — sušnabždėjo Džulija.
Ir vėl tas pats garsas, ją išgąsdinęs naktį. Ne, tai ne garsas. Ne tai, ką galima pavadinti garsu. Tai didžiulio namo alsavimas. Kvėpuoja mediena, tinkas. Veikiami rytinės šilumos. Džulija akimirką užsimerkė ir išgirdo Ritos žingsnius. Žinoma, juk čia atėjo Rita... Tuos garsus skleidžia ji: širdies plakimas, kvėpavimas, drabužių šnaresys.
— Mis, jau sakiau jums, jog man nepatinka, kad namuose yra šitas keistas daiktas, — pasakė moteris.
Ir vėl tas garsas. Gal tai šnara šluotelė iš plunksnų, kuria Rita valo nuo baldų dulkes?
Džulija neatitraukė akių nuo mumijos, po to priėjo visai arti ir įsmeigė žvilgsnį į veidą. Viešpatie! Naktį ji to nepastebėjo. O dabar, saulės spinduliuose, jis merginai pasirodė visai kitoks. Juk tai gyvo žmogaus veidas!
— Sakau jums, mis, mane tiesiog purto iš baimės.
— Nekvailiok, Rita. Būk gera, atnešk man kavos.
Mergina priartėjo prie pat mumijos. Juk nieko čia nėra, niekas jos nesustabdys. Jei nori, gali ir paliesti. Džulija girdėjo Ritos niurzgėjimą. Girdėjo atsidarant ir vėl užsidarant virtuvės duris. Ir tik tada prisilietė prie tvarsčių, kuriais buvo suveržta dešinioji mumijos ranka. Audinys labai minkštas, trapus ir šiltas — įkaitintas saulės spindulių!
— Saulė tau kenkia, ar ne taip? — paklausė Džulija, žvelgdama mumijai į akis. Žinoma, juk nemandagu kalbantis žiūrėti kažkur pro šalį. — Bet man taip nesinori, kad tave iš čia išneštų. Be tavęs jausiuosi vieniša. Ir neleisiu jiems pjaustyti tavęs. Garbės žodis, neleisiu.
Nejaugi po kaukolę dengiančiais tvarsčiais ji mato kaštoninius plaukus? Atrodė, kad jie darosi vis tankesni, kad jie jaučia skausmą, nes yra taip stipriai prispausti prie galvos. Keistas reginys užvaldė Džulijos vaizduotę, ji susimąstė. Mumijoje jautėsi asmenybė... taip pat, kaip nuostabioje skulptūroje. Aukštas, plačiapetis Ramzis. Galva pakreipta, rankos nuolankiai sudėtos ant krūtinės.
Iki skausmo aiškiai Džulija prisiminė tėvo užrašus.
— Tu iš tiesų nemirtingas, mielasis, — ištarė mergina. — Mano tėvas tuo pasirūpino. Gali mus keiksnoti už tai, kad įėjome į tavo kapavietę, tačiau dabar į tave žiūrės tūkstančiai žmonių, tave vadins vardu. Ir tu tikrai gyvensi amžinai...
Keista, ji tuojau pat apsipils ašaromis. Tėvas mirė. O su ja šita mumija, kuri tėvui buvo tokia reikšminga. Tėvas guli Kaire, šaltame kape — jis visada norėjo būti palaidotas Egipte. O Ramzis Prakeiktasis šildosi Londono saulėje.
Ji krūptelėjo, netikėtai išgirdusi Henrio balsą:
— Tu kalbiesi su šituo prakeiktu padaru kaip ir tavo tėvas.
— O Dieve, juk nežinojau, kad tu čia! Iš kur atsiradai?
Jis stovėjo arkoje tarp dviejų svetainių, nuo jo peties buvo nukaręs ilgas šalikas. Pavargęs, nesiskutęs ir tikriausiai girtas. Ir dar ta šlykšti pašaipėlė lūpose... Džulija pasijuto nejaukiai.
— Buvo nuspręsta, kad aš tavimi rūpinsiuos, — pasakė Henris. — Pameni?
— Žinoma, pamenu. Manau, tau tai labai patinka.
— Kur baro raktai? Kažkodėl jis užrakintas. Kurių galų Oskaras jį rakina?
— Oskaras paprašė laisvadienio iki rytdienos. Gal tau geriau išgerti kavos? Kava tau dabar nepakenks.
— Nejaugi, brangioji? — Henris užsimetė šaliką ant peties ir sviedęs paniekinamą žvilgsnį į egiptietišką salę, artėjo prie Džulijos. — Nejaugi tau patinka mane žeminti? — paklausė jaunuolis, ir jo lūpose vėl atsirado ta pati šypsenėlė. — Mano vaikiškų žaidimų drauge, mano mažoji sesute! Negaliu pakęsti kavos. Norėčiau portveino, o dar geriau būtų brendis.
— Neturiu nei vieno, nei antro, — atsakė Džulija. — Gal tu verčiau pakilk į viršų ir išsimiegok.
Tarpduryje pasirodė Rita. Ji laukė nurodymų.
— Rita, prašau padaryti dar vieną kavos — misteriui Stratfordui, — paliepė Džulija.
Henris nė nemanė išeiti. Buvo aišku, kad Džulijos pasiūlymą jis nuleido negirdomis. Jis spoksojo į mumiją. Regis, ji kažkuo labai nustebino jaunuolį.
— Ar mano tėvas iš tiesų su juo kalbėdavosi? Taip pat, kaip dabar aš? — paklausė Džulija.
Henris atsakė ne iš karto. Nusisuko, priėjo prie alebastrinių ąsočių, vis toks pats išdidus ir nepriklausomas.
— Taip, jis su mumija kalbėdavosi taip, tarsi ji galėtų jam atsakyti. Lotyniškai. Žinai, man regis, tavo tėvas jau seniai sirgo. Pernelyg ilgai jis gyveno karštoje dykumoje, švaistydamas pinigus lavonams, straipsniams, visokiam šlamštui.
Kokie užgaulūs žodžiai! Kiek juose neapykantos, kiek lengvabūdiškumo! Henris sustingo šalia vieno ąsočių, stovėdamas nugara į Džuliją. Veidrodyje mergina pamatė, kaip jis žiūri į ąsočio vidų.
— Bet juk jis švaistė savo pinigus, argi ne? — paklausė mergina. — Jis tiek daug padarė dėl mūsų visų. Bent jau jis pats taip manė.
Henris staiga atsisuko:
— Ką tu nori tuo pasakyti?
— Kad tu pats nelabai tinkamai naudojai savo pinigus.
— Dariau viską, ką tik galėjau. Ir apskritai, kas tu tokia, kad mane smerktum? — pasipiktino Henris. Staiga ant jo veido atsirado ryškus saulės spindulys, ir Džulija išsigando: jo veidas buvo žiaurus.
— O ką tu pasakysi apie „Stratfordų laivininkystės kompanijos“ akcininkus? Ar dėl jų irgi darei viską, ką tik galėjai? Ar tai jau ne tavo jėgoms?
— Ne taip smarkiai, mano mergyte, — pasakė Henris, artėdamas prie Džulijos. Išdidžiai pažvelgęs į mumiją, tarsi ji būtų lygiavertė pokalbio dalyvė, jis apsisuko ir prisimerkęs pažvelgė į Džuliją. — Dabar tu turi tik mane ir mano tėvą. Mes tau reikalingi labiau, nei tau šiandien atrodo. Ir apskritai, ką tu išmanai apie prekybą ar laivininkystę?
Įdomu, jis pasuka teisingu keliu ir čia pat vėl viską sugadina. Žinoma, jiedu su tėvu reikalingi merginai, bet kuo čia dėta prekyba ar laivininkystė? Jie reikalingi todėl, kad yra vieno kraujo, tos pačios giminės — kokia dar, po velnių, prekyba ar laivininkystė!
Džulija nenorėjo, kad Henris pastebėtų, jog jinai Įsižeidė. Ji nusisuko į svetainę, pažvelgė į langus, esančius šiaurinėje pusėje. Ten rytas dar tik brėško.
— Aš žinau, kiek bus dukart du, mielas broliuk, — ištarė ji. — Ir tai kiek apsunkina mano padėtį.
Džulija lengviau atsikvėpė, pamačiusi įeinant Ritą. Mergina laikė rankose padėklą, ant kurio stovėjo sidabrinis servizas. Ji pastatė padėklą ant stalo, pagrindinėje svetainėje, už dviejų pėdų nuo Džulijos.
— Ačiū, mieloji. Kol kas viskas.
Baugščiai pažvelgusi sarkofago pusėn, Rita išskubėjo iš salės. Ir vėl Džulija liko su broliu. Nejaugi teks tęsti nemalonų pokalbį? Ji lėtai atsisuko ir pastebėjo, jog Henris stovi priešais Ramzį.
— Tuomet pakalbėkime apie reikalus, — pasiūlė jis ir atsisuko į pusseserę. Jis atlaisvino šilkinį kaklaraištį, nutraukė jį nuo kaklo, susigrūdo į kišenę ir svirduliuodamas žengė link Džulijos.
— Žinau, ko tu nori, — pasakė ji. — Žinau, ko judu abu su dėde Rendolfu iš manęs norite. Ir suprantu, ko jums reikia. Nori gauti savo palikimo dalį ir sumokėti skolas. Viešpatie! Tu visiškai susipainiojai.
— Kokia šventeiva, — ištarė Henris. Dabar jis stovėjo už dviejų žingsnių nuo sesers nugara į akinančią saulę. Ir į mumiją. — Sufražistė, mažoji archeologė. O dabar dar mėginsi savo jėgas ir versle, a?
— Pabandysiu, — šaltai atrėžė mergina. Ji irgi supyko. — Kas man belieka? Leisti tavo tėvui galutinai viską iššvaistyti? Dieve! Henri, kaip man gaila tavęs!