— Tu čia apie ką? — paklausė Henris, prikišęs prie merginos apžėlusį veidą ir kvėpuodamas į ją alkoholiu. — Turbūt manai, kad turime tau atsiskaityti? Ar aš teisingai supratau?
— Kol kas nežinau. — Džulija atsuko jam nugarą, nuėjo į svetainę ir atidarė nedidelį sekreterą. Atsisėdo, ištraukė čekių knygelę bei rašalo buteliuką.
— Pripažink, broliuk, juk malonu turėti pinigų daugiau, negu gali išleisti? Netgi daugiau, negu gali suskaičiuoti? Ir tuo pačiu nepajudinti nė piršto, kad juos uždirbtum?
Džulija atsisuko ir nepakeldama akių ištiesė čekį. Po to pakilo, priėjo prie lango ir, atitraukusi nėriniuotą užuolaidą, pažvelgė į gatvę. „Meldžiu, Henri, išeik, — pamanė ji, — išeik iš čia“. Jai nesinorėjo skaudinti dėdės. Apskritai nieko skaudinti nesinorėjo. Bet ką padarysi? Mergina jau seniai žinojo apie Rendolfo išeikvotus pinigus. Kai pastarąjį kartą Džulija buvo Kaire, jiedu su tėvu apie tai kalbėjosi. Suprantama, Lourensas ketino stebėti situaciją. Seniai tam rengėsi. O dabar visa atsakomybė tenka jai.
Džulija staiga atsisuko. Ją nustebino tyla. Mergina pamatė, jog Henris vėl stovi egiptietiškoje salėje ir žiūri į ją šaltomis tuščiomis akimis.
— Kai ištekėsi už Alekso, atimsi iš mūsų teisę į mūsų palikimo dalį?
— Dėl Dievo, Henri, išeik, palik mane ramybėje.
Jo veidas įgavo keistą išraišką — jame pasirodė kažkoks niūrus ryžtingumas. „O juk Henris jau nebeatrodo jaunas, — pamanė Džulija. — Su savo žalingais įpročiais, begaliniais lėbavimais jis beviltiškai paseno. Ir akivaizdžiai reikalingas užuojautos“. Bet kuo ji gali broliui padėti? Duoti pinigų? Henris tuojau pat juos prašvilps. Džulija vėl nusisuko į šaltą Londono gatvę.
Ankstyvi praeiviai. Auklė pereina gatvę, priekyje stumdama vežimėlį su jame gulinčiais dvynukais. Pasikišęs po pažastimi laikraštį, kažkur skuba senis. Britų muziejaus apsaugininkas tingiai vaikštinėja prie paradinio įėjimo, kaip sykis po šituo langu. O kiek žemiau gatve, šalia dėdės Rendolfo namų, kambarinė Sali, įsitikinusi, jog tokį ankstyvą rytą jos niekas nemato, purto kilimėlį tiesiog prie įėjimo.
Kodėl už nugaros nė menkiausio garso? Kodėl Henris nepuolė pro duris, nesigirdėjo durų trenksmo? O gal jis vis dėlto išėjo? Ne, Džulija išgirdo tylų skambtelėjimą — kiniškame puodelyje judėjo šaukštelis. Prakeikta kava.
— Nežinau, kaip tu iki to nusiritai, — ištarė Džulija, vis dar žiūrėdama pro langą. — Vertybiniai popieriai, algos, premijos — jūs turėjote viską. Abudu su tėvu.
— Ne, mieloji, ne viską, — prieštaravo Henris. — Tai jūs viską susigriebėte.
Į puodelį pilamos kavos garsas. O Dieve!
— Paklausyk, sesute, — Henrio balsas toks žemas, jame tiek įtampos. — Nenoriu daugiau pyktis. Tikriausiai ir tu nebenori. Eikš čia. Prisėsk. Drauge išgersime kavos — kaip civilizuoti žmonės.
Džulija nepajudėjo. Henrio geraširdiškumas ją gąsdino labiau, nei jo žiaurumas bei pyktis.
— Ateik, išgerk su manim kavos, Džulija!
Nieko nepadarysi. Ji atsisuko, nepakeldama akių priėjo prie stalo ir tik tada pažvelgė į brolį, tiesiantį jai puodelį su garuojančiu gėrimu.
Visoje šitoje scenoje buvo kažkas keista... Nenatūrali Henrio poza, abejingai grėsminga jo veido išraiška.
Džulija turėjo tik vieną akimirką apie tai pagalvoti. Nes tai, ką ji pamatė už Henrio nugaros, privertė merginą suakmenėti iš siaubo. Jos protas mėgino maištauti, bet argi galima netikėti savo akimis.
Mumija sujudėjo. Ištiesusi pirmyn dešinę ranką su kabančiais nuo jos skudurais, mumija pakilo iš sarkofago ir žengė žingsnį pirmyn. Šauksmas įstrigo Džulijos gerklėje. Būtybė žengė prie jos, tiksliau — prie Henrio, kuris buvo atsisukęs į ją nugara. Mumija artėjo netvirtais žingsniais, siūbuodama, ištiesusi pirmyn ranką. Nuo jos tvarsčių byrėjo dulkės. Orą pripildė dulkių bei trūnėsių kvapas.
— Kas tau darosi, velniai rautų?! — suriko Henris.
Mumija atsistojo jam už nugaros. Jos ištiesta ranka atsirado ant Henrio kaklo.
Džulija taip ir liko be žado. Siaubo apimta, ji išleido kažkokį garsą, tarsi sugargaliavo — taip būna siaubo sapnuose, kai nori rėkti, bet negali. Henris atsisuko, intuityviai pakėlė rankas, ketindamas gintis, ir puodelis su kava triukšmingai parvirto ant sidabrinio padėklo. Iš jaunuolio lūpų išsiveržė klaikus staugimas — jo rankos pamėgino nustumti jį smaugiančią mumiją. Pirštai įsikibo į sudūlėjusius skudurus, pakilo dulkių debesis. Mumija triukšmingai išlaisvino iš tvarsčių ir kairę ranką ir jau abiem rankom smaugė Henrį.
Rėkdamas laukiniu balsu, jis atstūmė keistą būtybę, suklupo, po to staiga pašoko ir kaip patrakęs puolė bėgti. Nubėgo per paradinę salę, po to sukaukšėjo marmurinėmis vestibiulio plokštėmis...
Sustingusi iš siaubo, Džulija paklaikusiomis akimis žiūrėjo į šalia ilgo stalo suklupusią nemalonią būtybę. Mumija gargaliavo, mėgindama atsikvėpti. Mergina išgirdo, kaip atsidarė ir su trenksmu vėl užsidarė išorinės durys.
Dar niekada gyvenime ji nebuvo taip arti beprotybės. Virpėdama visu kūnu, apimta siaubo, mergina ėmė trauktis atatupsta nuo klaikios skudurais apvyniotos būtybės, nuo atgijusio numirėlio, kuris dabar iš visų jėgų stengėsi pakilti nuo žemės.
Nejaugi mumija žiūri į ją? Negi pro suplyšusius tvarsčius mirksi mėlynos jos akys? Ramzis ištiesė rankas į Džuliją, ir jos kūnas akimirksniu pasidengė lipniu prakaitu. Džuliją supykino. „Kad tik nenualpčiau. Kas beatsitiktų, negalima prarasti sąmonės“.
Staiga mumija nusisuko. Kur ji žiūri? Į savo sarkofagą ar į oranžeriją, skendinčią saulės spinduliuose? Ji gulėjo ant kilimo ir atrodė išsekusi, po to pajudėjo ir nušliaužė į saulės apšviestą kambario kraštą.
Džulija vėl išgirdo būtybės kvėpavimą. Gyva! Šventas Dieve! Ji gyva! Būtybė, sutelkusi visas jėgas, judėjo pirmyn, truputį pakeldama virš grindų galingą kūną ir sunkiai vilkdama kojas.
Colis po colio mumija judėjo iš salės ir galiausiai pasiekė saulės spindulį, sklindantį iš bibliotekos. Tada sustojo ir ėmė giliai kvėpuoti. Atrodė, tarsi kvėpuotų ne oru, o šviesa. Po to kiek pakilo, pasirėmusi alkūnėmis, ir jau greičiau nušliaužė oranžerijos link. Nuo kojų krito tvarsčiai. Ant kilimo liko dulkių takelis. Pečių danga subyrėjo į gabalus. Regis, drobulės iro, veikiamos šviesos.
Lėtai, tarsi sapne Džulija slinko mumijai iš paskos, laikydamasi saugaus atstumo, tačiau nesugebėdama atitraukti akių nuo neįprasto reginio.
Būtybė nušliaužė prie karštų saulės spindulių srauto, nurimo šalia fontano ir lėtai apsivertė ant nugaros. Viena ranka pakilo aukštyn, link stiklinių lubų, kita bejėgiškai nukrito ant krūtinės.
Džulija, netardama nė žodžio, įėjo į oranžeriją. Vis dar drebėdama, ji ėjo vis arčiau ir arčiau, kol galiausiai sustojo šalia mumijos.
Saulės spinduliuose kūnas augo, standėjo! Darėsi vis tvirtesnis. Mergina girdėjo plyštančių tvarsčių traškėjimą, matė, kaip kilnojasi krūtinė.
Ir veidas... O Dieve, veidas! Po plonais tvarsčiais ryškėjo švytinčios žydros akys... Būtybė pakėlė ranką ir nuplėšė tvarsčius nuo veido. Tikrai, akys didžiulės, žydros. Dar vienas ryžtingas judesys — ir dingsta skudurai nuo galvos, išlaisvindami minkštų kaštoninių plaukų kupetą.
Po to mumija atsiklaupė, įkišo rankas į fontaną ir prinešė prie burnos rieškučias žvilgančio saulės spinduliuose vandens. Ji gėrė mėšlungiškai, dideliais gurkšniais... ir staiga atsisuko į Džuliją. Riebių pilkų dulkių ant veido beveik nebeliko — jos buvo nuplautos.
Į Džuliją žvelgė gyvas žmogus! Žydraakis vyriškis. Ir jo veidas buvo protingas.