Ir štai dabar Henris stypso čia ir laukia savo valandos. O Lourensas praėjo pro jį į palapinę, greitai paslinko kėdę arčiau stalo ir ištraukė iš stalčiaus sąsiuvinį odiniais viršeliais. Tai buvo dienoraštis, kurį jis tikriausiai ir saugojo būtent šiai, svarbiausiai savo gyvenimo dienai. Jie greitosiomis atgaivino atmintyje užrašą ant durų, išvertė ir užrašė jį. Po to užrašė kilusius klausimus.
Ramzis Prakeiktasis... Lourensas atsilošė ir įsmeigė žvilgsnį į užrašytą vardą. Dabar jau ir jį užvaldė nuojauta, sukėlusi šoką Samirui.
Ką visa tai galėtų reikšti?
Pusė pirmos nakties. Gal tai tik jo sapnas? Marmurinės kapavietės durys atsargiai nuimtos, nufotografuotos ir padėtos ant stovo jo palapinėje. Dabar jau galima įžengti į vidų. Kapavietė! Pagaliau!
Lourensas linktelėjo Samirui ir pajuto, jog per susirinkusiųjų minią nuvilnijo jaudulio banga. Blyksniai užgeso, Lourensas užsidengė rankomis ausis, bet vis tiek sprogimas buvo visiems netikėtas. Stratfordas pajuto, kaip maudžia paširdžius.
Gerai, pakaks. Reikia paskubėti... Archeologo rankoje buvo žibintas, ir jis ketino žengti į vidų, nepaisant Samiro bandymo dar kartą jį sustabdyti:
— Lourensai, tenai gali būti spąstai, gali būti...
— Pasitrauk iš kelio.
Jis kosėjo nuo dulkių. Akys ašarojo.
Lourensas ištiesė žibintą prie žiojinčios įėjimo angos. Sienos išmargintos neįprastais hieroglifais. Be abejonės, tai ir vėl devynioliktosios dinastijos epochos stilius.
Pagaliau jis įžengė į vidų. Kaip čia šalta! O koks kvapas! Nuostabus šimtmečių aromatas!
Širdis pašėlusiai daužėsi, į veidą plūstelėjo kraujas. Lourensas vėl užsikosėjo — žurnalistai, kurie lipo jam ant kulnų, sukėlė dulkių stulpus.
— Atgal! — piktai riktelėjo Lourensas.
Aplink jį vėl sumirgėjo blyksniai. Jų šviesoje beveik nesimatė mažytėmis žvaigždėmis išmargintų lubų.
O štai ir ilgas stalas. Ant jo — ąsočiai bei dėžutės iš alebastro, krūvos papiruso ritinėlių. O Dieve, jau vien tai įrodo, jog padarytas reikšmingas atradimas!
— Bet juk tai ne kapavietė, — sušnabždėjo Lourensas.
Čia stovėjo plonu dulkių sluoksniu padengtas rašomasis stalas. Jis panašus į mokslininko stalą! Atrodė, jog šeimininkas ką tik pakilo nuo jo ir trumpam išėjo. Ant stalo gulėjo užaštrintos plunksnos, išskleistas papirusas, rašalo indelis. Šalia stovėjo bokalas.
Bet marmurinis biustas, be abejo, graikų-romėnų kilmės. Tai moteris tamsiais garbanotais plaukais, apjuostais lanku, pusiau primerktomis akimis, kurios atrodė nereginčios. Ir iškaltas vardas:
KLEOPATRA
— Neįtikėtina, — išgirdo jis Samiro balsą. — Pažvelk, Lourensai. Regis, tenai mumija.
Lourensas jau ją matė. Jis sustingęs žvelgė į sarkofagą, esantį pačiame šito taip panašaus į biblioteką, užversto papirusų ritinėliais, kabineto viduryje.
Samiras įsakė fotografams pasitraukti. Svaiginantys blyksniai varė Lourensą iš proto.
— Nešdinkitės, jūs visi, nešdinkitės! — burbtelėjo Lourensas.
Bambėdami, reporteriai pasitraukė už durų, palikę du vyriškius kurtinančioje tyloje.
Pirmas prabilo Samiras:
— Baldai romėniški. Tai Kleopatra. Žiūrėk, Lourensai, ant stalo monetos su jos atvaizdu, naujos, neseniai nukaldintos. Štai šitos, atokesnės, kiek prasčiau išsilaikė.
— Žinau. Bet čia guli senovės faraonas, mano drauge. Kiekviena sarkofago detalė taip pat nuostabi, kaip ir bet kurio kito kada nors rasto Karalių Slėnyje.
— Bet pagrindinio karsto nėra, — pastebėjo Samiras. — Kodėl?
— Čia ne kapavietė, — atsakė Lourensas.
— Vadinasi, karalius panoro, kad jį palaidotų čia. — Samiras priėjo prie sarkofago su mumija, aukštai pakėlė žibintą ir apšvietė puikiai nupieštą veidą, juodomis linijomis išryškintas akis bei gracingai paryškintas lūpas.
— Galėčiau lažintis, jog tai romėniškasis periodas, — pasakė jis.
— Bet stilius...
— Lourensai, labai jau tikroviška. Tai romėnų dailininkas, kuris puikiai imitavo devynioliktosios dinastijos stilių.
— Bet kaip galėjo šitaip nutikti, mano drauge?
— Prakeikimas! — sušnabždėjo Samiras, tarsi neišgirdęs klausimo. Jis įsmeigė akis į aplink figūrą išvedžiotų hieroglifų liniją. Graikiški rašmenys matėsi žemiau, o pačiame krašte buvo lotyniškas užrašas.
— „Neliesk Ramzio Didžiojo palaikų“, — perskaitė Samiras. — Vienas ir tas pats užrašas trimis kalbomis. To pakanka, kad bent kiek mąstantis protingas žmogus sustotų.
— Tegul jau aš būsiu neprotingas, — atsakė Lourensas. — Kviesk čia darbininkus, tegul nukelia dangtį.
Dulkės po truputį nusėdo. Į senovines žvakides įstatyti fakelai dūmino į lubas, bet apie tai jis susimąstys kiek vėliau.
O dabar reikia žvilgtelėti į suvyniotą palaidotą būtybę. Sarkofagą pastatė prie sienos, o ploną medinį dangtį padėjo šalia, iš dešinės pusės.
Lourensas daugiau nebematė prie įėjimo susispietusios minios, tylomis stebėjusios jį bei jo radinį. Jis tylėdamas pakėlė peilį ir brūkštelėjo grubią, laiko išdžiovintą drobinę plėvelę, kuri tuojau pat sprogo, atidengdama stipriai suvyniotą žmogaus figūrą.
Reporteriai sutartinai aiktelėjo. Vėl sublykčiojo... Lourensas fiziškai jautė Samiro tylėjimą. Jie abu apžiūrinėjo veidą po pageltusiomis drobulėmis bei liesas ant krūtinės sudėtas rankas.
Vienas fotografų ėmė maldauti įleidžiamas į patalpą. Samiras piktai pareikalavo tylos. Lourensas viską matė ir suvokė tarsi pro rūką.
Jis įdėmiai apžiūrinėjo išdžiūvusią figūrą, suvyniotą į dykumų smėlio spalvos drobulę. Jam atrodė, jog pro audinį jis galį įžiūrėti išvargusio veido bruožus, jog tvirtai suspaustų lūpų kontūruose jis mato susitaikymą bei nusiraminimą.
Kiekviena mumija buvo mįslė. Kiekviena išdžiovinta bei išsaugota forma buvo gyvenimo ir mirties buveinė. Į Egipto mirusiuosius jis visada žvelgė su vidiniu virpesiu širdyje. Dabar, žiūrėdamas į šią paslaptingą būtybę, vadinančią save Ramziu Prakeiktuoju arba Ramziu Didžiuoju, Lourensas pajuto keistą jaudulį.
Jį užliejo karščio banga. Jis pasislinko arčiau ir dar kartą įpjovė išorinę drobulę. Samiras už jo nugaros mėgino išstumti fotografus — juk buvo pavojus užsikrėsti. Taip, prašau išeiti, visi išeikite iš čia.
Lourensas ištiesė ranką ir prisilietė prie mumijos. Lengvai, tik pirštų galiukais. Keistas stangrumo pojūtis! Tikriausiai laikas suminkštino storą drobės sluoksnį.
Jis vėl pažvelgė į liesą veidą, į iškilius akių vokus, sučiauptas lūpas.
— Džulija, — sušnabždėjo jis. — O, mano mieloji, jei tik tu būtum čia, jei tik matytum...
Puota ambasadoje. Tie patys pažįstami veidai, tas pats orkestras, saldus pažįstamo valso motyvas. Šviestuvai akino Eliotą Savarelą; šampano skonis buvo rūgštus. Tačiau jis vis tiek vienu mauku išgėrė bokalą, po to susitiko žvilgsniu su pro šalį bėgančiu padavėju. Taip, taip, dar vieną. Ir dar... O dar geriau būtų brendžio arba viskio. Tik, žinoma, gero.
Bet juk jie patys norėjo, kad jis čia dalyvautų, ar ne taip? Nejaugi be grafo Ruterfordo kas nors būtų pasikeitę? Grafas Ruterfordas buvo būtinas aplinkos atributas — kaip ir prabangios gėlių kompozicijos, kaip tūkstančiai šakotų žvakidžių, kaip ikrai... kaip sidabras, kaip seni muzikantai, lėtai čirpinantys savo smuikais šokančiam jaunimui.
Grafui Ruterfordui kiekvienas atrasdavo šiltą žodį. Visi norėjo jį matyti savo dukters vestuvėse ar tiesiog pasisėdėjime vakare prie arbatos puodelio, ar puotoje, panašioje į šią. Ir nesvarbu, kad Eliotas su žmona gana retai priimdavo svečius savo namuose Londone ar užmiesčio dvare Jorkšire. Jo žmona Edita dabar jau senokai gyveno Paryžiuje su savo likusia našle seserimi. Septynioliktasis grafas Ruterfordas buvo retas paukštis. Jo giminė prasidėjo nuo paties Henriko VIII.