Mergina vėl mėgino surikti, bet šauksmas sustingo lūpose, o iš jų teišsiveržė tik graudus atodūsis. O gal dejonė? Džulija nevalingai ėmė trauktis atgal. Žmogus atsistojo.
Dabar jis jau stovėjo visu ūgiu ir ramiai žiūrėjo į merginą. Jo pirštai nesustodami dirbo, rinkdami tvarsčių likučius iš plaukų. Taip, iš tankių, banguotų kaštoninių plaukų! Jie dengė ausis ir švelnia banga krito ant kaktos. Akys žvelgė į Džuliją ir... akivaizdžiai ja gėrėjosi.
Tik pamanykite! Jis žavisi, žiūrėdamas į ją!
Atrodė, jog mergina tuojau nualps. Ji buvo skaičiusi apie tai, kaip panelės alpsta. Žinojo, jog šitaip būna, nors pati niekada nebuvo praradusi sąmonės. Kojos linko, atrodė grindys slysta iš po jų. Viskas aplinkui nublanko, pradėjo sklaidytis. Ne! Tik ne tai! Ji negali nualpti šitos būtybės akivaizdoje.
Atgijusios mumijos akivaizdoje!
Virpančiomis kojomis mergina nuėjo atgal, į egiptietišką salę. Kūnas išpiltas prakaito, pirštai mėšlungiškai glamžo peniuaro nėrinius.
Žmogus smalsiai stebėjo ją, tarsi jam būtų įdomu, ką Džuliją ketina daryti. Paskui nutraukė tvarsčius nuo kaklo, pečių, plačios krūtinės. Mergina lėtai užsimerkė, po to taip pat lėtai atsimerkė. Žmogus niekur nedingo — tos pačios tvirtos rankos, tas pats galingas liemuo. Ir dulkės vis dar taip pat byra nuo blizgančių kaštoninių plaukų.
Vyriškis žengė žingsnį pirmyn. Džulija traukėsi. Jis žengė dar vieną žingsnį. Mergina dar toliau traukėsi. Ji traukėsi atatupsta tol, kol atsirėmė nugara į ilgą stalą, stovėjusi viduryje antrosios svetainės. Rankos apčiuopė sidabrinį padėklą.
Žmogus tyliai artėjo prie jos — tas nepažįstamasis, tas gražus vyriškis didžiulėmis žydromis akimis.
Viešpatie! Ji kraustosi iš proto! Koks skirtumas, gražus jis ar ne. Jis ką tik vos nepasmaugė Henrio! Naršydama rankomis po ilgą stalą, Džulija traukėsi link vestibiulio durų.
Priėjęs prie stalo, vyriškis sustojo. Pažvelgė į sidabrinį kavinuką, parvertė puodelį, kažką paėmė nuo padėklo. Ką? A, tai sulamdyta nosinaitė. Turbūt Henris ją čia paliko? Negalėdama patikėti savo akimis, Džulija pamatė vyriškį rodant pirštu į pralietą kavą. Po to jis prabilo tyliu sodriu baritonu:
— Ateik, išgerk su manim kavos, Džulija.
Puikus angliškas akcentas. Pažįstami žodžiai. Džulija iš nuostabos krūptelėjo. Tai tikrai nebuvo kvietimas — žmogus tik mėgdžiojo Henrį. Tokia pati intonacija. Būtent tą frazę ištarė jos pusbrolis.
Vyriškis išvyniojo nosinę — joje buvo balti milteliai, maži žvilgantys kristalo gabaliukai. Po to žmogus parodė į alebastrinius ąsočius. Vienas jų buvo atidengtas. Jis vėl prabilo nepriekaištinga anglų kalba:
— Išgerk su manim kavos, dėde Lourensai.
Dejonė išsiveržė iš Džulijos lūpų. Ji žvelgė į vyriškį nematančiomis akimis, jos ausyse tebeskambėjo jo žodžių aidas. Viskas aišku: Henris nunuodijo jos tėvą, o ši būtybė buvo nusikaltimo liudininkė. Pusbrolis mėgino ir ją nunuodyti. Džulijos protas nepajėgė to suprasti ir patikėti tuo. Ji mėgino save įtikinti, jog negalėjo to būti, ir tuo pačiu suprato, kad tai tiesa. Taip pat tiesa, kad mumija gyva, kvėpuoja, stovi štai dabar priešais ją. Sugrįžo į gyvenimą nemirtingasis Ramzis, išsilaisvinęs iš jį kausčiusių sudūlėjusių pančių. Štai jis — stovi jos svetainėje, ir saulė šviečia jam į nugarą.
Grindys slydo iš po merginos kojų, akys aptemo. Džulija suvokė, jog netenka sąmonės, pamatė, kaip aukšta vyriškio figūra žengia pirmyn, pajuto, kaip tvirtos rankos sugriebia ją ir laiko taip stipriai, kad vėl sugrįžta saugumo jausmas.
Ji atsimerkė ir pažvelgė į palinkusios virš jos būtybės veidą. Ne, tai žmogaus veidas, nuostabus veidas. Džulija išgirdo, kaip koridoriuje suspigo Rita. Ir vėl... nugrimzdo į tamsą.
— Kokius niekus čia tauški? — Rendolfas dar vadavosi iš miegų. Jis išlindo iš po paklodžių bei antklodžių ir siekė savo šilkinio chalato, gulėjusio kojūgalyje. — Nejaugi palikai savo seserį vieną su tuo pabaisa?
— Sakau tau, mumija mėgino mane pasmaugti, — Henris rėkavo kaip beprotis. — Štai ką tau mėginu pasakyti! Prakeiktas padaras išlindo iš grabo ir mėgino mane pasmaugti!
— Prakeikimas, kurgi mano šlepetės?.. Juk ji ten viena, tu bukagalvi?!
Rendolfas basomis kojomis nubėgo į koridorių ir pasileido laiptais žemyn. Jo chalatas išsipūtė tarsi burės.
— Greičiau, pusproti tu! — šūktelėjo jis viršuje užtrukusiam sūnui.
Džulija atsimerkė. Ji sėdėjo ant sofos, o ant jos peties rymojo Rita. Skauda visą kūną. Kambarinė tyliai kūkčiojo.
Vyriškis niekur nedingo, jis buvo greta. Vadinasi, visa tai realu. Ir tamsūs jo plaukai, krentantys ant aukštos, lygios kaktos ir ryškios žydros akys. Jis jau beveik išsilaisvinęs iš pančių ir dabar stovėjo apsinuoginęs iki juosmens, panašus į dievybę — taip jai pasirodė trumpą akimirką. Ypač jo šypsena — geraširdiška ir kerinti.
Atrodė, kad jo plaukai vis auga. Ir jis pats tarsi išaugo, oda ėmė labiau blizgėti. Bet, Dieve, ką ji daro? Ko taip spokso į tą vyriškį?
Žmogus priėjo arčiau. Jo basos kojos jau nebebuvo supančiotos tvarsčiais.
— Džulija, — švelniai pašaukė jis.
— Ramzi, — sušnabždėjo mergina.
Vyriškis linktelėjo, plačiai nusišypsojo.
— Ramzis, — patvirtino jis ir nusilenkė.
„O viešpatie! — pagalvojo mergina. — Jis ne tik gražus, jis pats gražiausias vyras pasaulyje“.
Ji pamėgino atsikelti nuo sofos. Rita įsikibo į ją, bet mergina atstūmė kambarinę. Priėjo vyriškis, paėmė ją už rankos ir padėjo atsikelti.
Jo pirštai buvo šilti, dulkėti. Džulija pastebėjo negalinti atitraukti akių nuo vyriškio veido. Oda tokia pat kaip ir visų žmonių, tik labiau lygi, švelni, gaivi — tarsi ką tik iš bėgimo treniruotės grįžusio žmogaus. Skruostai įraudę.
Netikėtai vyriškis atsisuko. Džulija irgi išgirdo garsus, sklindančius iš gatvės. Tarsi kažkas ginčijosi. Privažiavo automobilis.
Rita lyg patrakusi puolė prie lango — tarsi būgštautų, jog mumija ją sustabdys.
— Ačiū Dievui, mis, tai žmonės iš Skotlandjardo.
— Koks siaubas! Tuojau pat užrakink duris!
— Bet mis...
— Užrakink! Nedelsiant!
Kambarinė nubėgo vykdyti įsakymo. Džulija paėmė Ramzį už rankos.
— Eime į viršų, paskubėkime, — ištarė ji. — Rita, uždenk sarkofagą, jo dangtis nesunkus. Uždenk ir ateik pas mane.
Rita vos spėjo užstumti sklendę, ir į duris pradėjo belsti. Sučirškė telefonas. Skambučio garsas nustebino Ramzį. Jis apžiūrėjo lubas, po to jo žvilgsnis nuslydo į namo gilumą, tarsi jis girdėtų, kaip garsas bėga laidais prie virtuvės sienos.
Džulija tempė jį paskui save — švelniai, bet atkakliai ir nustebo suvokusi, jog Ramzis paklusniai seka laiptais jai iš paskos.
Ji girdėjo, kaip Rita niurzga ir kūkčioja. Tačiau kambarinė vis dėlto įvykdė šeimininkės įsakymą. Džulija išgirdo, kaip sarkofago antvožas trinktelėjo ir atsistojo į vietą.
Ramzis apžiūrinėjo sienų apmušalus, įrėmintus paveikslus, lentynėlę su mielais niekučiais, įtaisytą kampe virš laiptų, langus, grindis, vilnonį kilimą su nuostabiais raštais iš plunksnų bei lapų...
Beldimas į duris buvo nepakenčiamas. Džulija girdėjo, kaip dėdė Rendolfas šaukia ją vardu.
— Ką man daryti, mis? — paklausė Rita.
— Eik čia, — Džulija pažvelgė į Ramzį, kuris kantriai laukė, stebėdamas jos veiksmus. — Tu atrodai, kaip ir visi žmonės, — sušnabždėjo ji. — Visai paprastas žmogus. Tik labai gražus. — Ji nusitempė vyriškį koridoriumi. — Rita, dušą! — šūktelėjo Džulija, kai drebanti iš baimės bei pasidygėjimo kambarinė atsidūrė už Ramzio nugaros. — Greičiau! Įjunk dušą!