Džulija nusivedė vyriškį į priekinę namo dalį. Rita kiūtino iš paskos. Akimirką beldimas nutilo, ir mergina išgirdo, kaip sugirgždėjo rakinamos durys. Ačiū Dievui, užstumta sklendė! Po to į duris vėl pradėjo belsti.
Dabar Ramzis plačiai šypsojosi. Atrodė, tuojau pat nusikvatos. Jis smalsiai apžiūrinėjo miegamuosius, pro kuriuos jį vedė mergina, ir galiausiai pastebėjo elektrinį šviestuvą, nukarusį nuo lubų ant dulkinos grandinės. Dienos šviesoje mažytės lemputės atrodė blankios, ne itin įspūdingos, tačiau jos degė, ir Ramzis pirmą kartą nepaklusęs sustojo, prisimerkė, norėdamas apžiūrėti jas.
— Dar pakankamai prisižiūrėsi, — skubino jį Džulija.
Sučiurleno vanduo, iš vonios kambario pasirodė garai.
Ramzis vėl manieringai nusilenkė, kiek kilstelėjęs antakius, ir nusekė paskui merginą į vonią. Regis, jam čia patiko. Karalius lėtai atsisuko į matinį stiklą, pro kurį liejosi saulės šviesa. Apžiūrėjo, kaip galima atidaryti langą, o tada iki galo atlapojo abi lango puses — matėsi namų stogai bei ryškus ryto dangus.
— Rita, atnešk tėvo drabužius, — pasakė Džulija. Bet kurią akimirką duris galėjo išlaužti. — Paskubėk! Atnešk tėvo šlepetes, marškinius, chalatą — viską, kas paklius po ranka.
Ramzis užrietė smakrą ir prisimerkė. Atrodė, tarsi jis gertų saulės šviesą. Džulija matė, kaip juda ant kaktos jo garbanėlės. Jo plaukai tikrai tankėja.
Na, žinoma! Tik dabar mergina suvokė, kas pažadino Ramzį iš ilgo miego. Saulė! Kai grūmėsi su Henriu, jis dar buvo labai silpnas. Ir nušliaužė į saulės šviesą, iš kur įgavo energijos bei jėgų.
Iš apačios atsklido riksmas:
— Policija!
Atskubėjo Rita, nešina drabužiais bei šlepetėmis.
— Tenai ir reporteriai, mis. Visa minia reporterių iš Skotlandjardo. Ir jūsų dėdė Rendolfas...
— Taip, žinau. Nusileisk žemyn ir pasakyk jiems, jog mes namuose, tik negalime atstumti sklendės ir atidaryti.
Džulija parinko šilkinį chalatą ir baltus marškinius. Viską pakabino, tada palietė Ramzio petį.
Jis atsisuko, vėl stebindamas merginą spinduliuojančia žavesiu šypsena.
— Britanija, — tyliai ištarė jis, naršydamas akimis iš kairės į dešinę, tarsi mėgindamas žvilgsniu apibrėžti savo buvimo vietą.
— Taip, Britanija, — patvirtino Džulija. Jai staiga pasidarė linksma, lengva, kilo noras pakvailioti. Ji parodė į vonią: — Lavare! — Atrodo, tai reiškia „maudytis“.
Ramzis linktelėjo, vis dar apžiūrinėdamas viską aplink save: kranus, koklius, kylančius garus. Po to pažvelgė į drabužius.
— Jie tau, — paaiškino Džulija, parodžiusi į chalatą, po to — į Ramzį. Gaila, kad ji primiršo lotynų kalbą. — Čia drabužiai, — sutrikusi sumurmėjo mergina.
Staiga jis nusikvatojo. Atlaidžiai, geraširdiškai. Džulija vėl apstulbo, žiūrėdama į jo švelnų, nuostabų veidą. Kokie balti dantys, kokia nepriekaištinga oda, koks valdingas žvilgsnis! Bet juk jis Ramzis Didysis, ar ne taip? Nereikia... jei apie tai galvos, vėl netrukus nualps.
Mergina nuėjo link durų.
— Reste! Lavare! — pamėgino paaiškinti Džulija, palydėdama savo žodžius maldaujančiais gestais, bet čia Ramzis netikėtai griebė ją už rankos.
Džulijos širdis suakmenėjo.
— Henris, — tyliai sušnabždėjo Ramzis. Jo veidas pajuodavo iš pykčio, bet tas pyktis buvo skirtas ne merginai.
Džulija atsikvėpė. Ji girdėjo, kaip šaukia Rita, prašydama gatvėje susirinkusių žmonių, kad nustotų belstis į duris. Kažkas iš lauko jai atsakinėjo.
— Nereikia dabar nerimauti dėl Henrio. Patikėk, aš su juo išsiaiškinsiu.
Ne, jis nesupras. Džulija gestais liepė jam palaukti ir lėtai ištraukė ranką. Ramzis linktelėjo ir paleido ją. Mergina išėjo, uždarė duris ir nuskubėjo koridoriumi, po to — laiptais žemyn.
— Įleisk mane, Rita! — šaukė Rendolfas.
Vos nesuklupusi ant paskutinio laiptelio, Džulija įbėgo į svetainę. Sarkofagas uždarytas. Ar jie pastebės nežymų dulkių takelį ant kilimo? Juk niekas nepatikės! Ji pati netikėjo!
Džulija sustojo, užsimerkė, giliai įkvėpė, įsakė Ritai atidaryti duris ir ėmė laukti. Netrukus į kambarį įsiveržė dėdė Rendolfas — nesiskutęs, su kambarinėmis šlepetėmis. Jam iš paskos įbėgo muziejaus apsaugininkas bei du vienodais pilkais apsiaustais vilkintys džentelmenai, matyt, sekliai, nors Džulija nelabai suprato, ko jiems čia reikia.
— Dėl Dievo, paaiškinkite, kas atsitiko? — neva žiovaudama paklausė mergina. — Taip saldžiai miegojau, o jūs mane pažadinote. Kelinta dabar valanda? — ji sutrikusi apsižvalgė. — Rita, kas čia vyksta?
— Nežinau, mis! — kambarinės balsas buvo rėksmingas, ir šeimininkė gestu įsakė jai nutilti.
— Mieloji, aš apimtas siaubo! — suriko Rendolfas. — Henris sakė, kad...
— Kas? Ką sakė Henris?
Du pilkai apsirengę džentelmenai spoksojo į išlietą kavą. Vienas iš jų metė žvilgsnį į išskleistą ant stalo nosinę, iš kurios ant grindų pabiro balti milteliai. Saulės spindulių šviesoje jie priminė smulkaus cukraus miltelius. Ūmai tarpduryje pasirodė Henris.
Džulija piktai pažvelgė į jį. Žudikas! Bet dabar ji negali išduoti savo jausmų. Neleidžia sau tuo patikėti, antraip gali išeiti iš proto. Tačiau mintyse ji vėl pamatė, kaip Henris tiesia jai kavos puodelį, prisiminė akmeninį jo veidą.
— Kas atsitiko, Henri? — šaltai paklausė ji, iš visų jėgų stengdamasi, kad nedrebėtų balsas. — Prieš pusvalandį išdūmei iš čia tokiu greičiu, tarsi būtum pamatęs vaiduoklį.
— Velniai rautų, tu puikiai žinai, kas atsitiko, — sušnypštė Henris. Jis išblyško. Išsitraukė nosinę ir apsišluostė viršutinę lūpą. Jo ranka drebėjo.
— Nurimk, — pasakė sūnui Rendolfas. — Sakyk, ką tu vis dėlto pamatei?
— Štai kas, mis, — įsiterpė žmogus iš Skotlandjardo, tas, kuris buvo kiek mažesnio ūgio. — Ar kas nors buvo įsiveržęs į jūsų namus?
Jo balsas ir manieros, kaip tikro džentelmeno. Džulijai jau mažiau baisu. Prabilusi, ji pajuto, jog gali puikiai tvardytis.
— Žinoma, ne, sere. O argi mano brolis matė plėšiką? Henri, tavo tokia laki fantazija. Tau buvo haliucinacijos. Aš nieko nemačiau.
Rendolfas įsiutęs pažvelgė į sūnų. Žmonės iš Skotlandjardo sutriko.
Henris visai pasiuto. Netardamas nė žodžio, jis su tokiu įniršiu pažvelgė į Džuliją, tarsi būtų pasirengęs savomis rankomis čia pat ją pasmaugti. O mergina žiūrėjo į jį ir mintyse kartojo:
„Tu nužudei mano tėvą, kėsinaisi nužudyti ir mane. Mums neleista suprasti, ką galima jausti tokiomis minutėmis. Aš žinau tik viena: nekenčiu tavęs. Per visą savo gyvenimą nesutikau žmogaus, kurio nekęsčiau labiau“.
— Sarkofagas, — staiga sumurmėjo Henris, įsikibęs durų staktos, tarsi neišdrįstų įeiti į kambarį. — Noriu, kad jį tuojau pat atidarytų!
— Tu išties pametei galvą. Niekas neprisilies prie sarkofago. Jame yra neįkainojama relikvija, kuri priklauso Britų muziejui. Oras gali pakenkti mumijai.
— Kurių velnių pliurpi šitas nesąmones?! — suriaumojo Henris. — Jam prasidėjo isterija.
— Nurimk, — pasakė Rendolfas. — Prisiklausiau pakankamai.
Iš lauko sklido triukšmas, girdėjosi įsiaudrinę balsai. Kažkas jau pakilo laiptais ir spoksojo į juos pro praviras duris.
— Henri, man nepatinka visas šitas sambrūzdis mano namuose, — griežtai pareiškė Džulija.
Žmogus iš Skotlandjardo nužvelgė Henrį lediniu žvilgsniu.
— Sere, jeigu ledi nenori, kad mes atliktume tyrimą...
— Žinoma, nenoriu, — atrėžė Džulija. — Jau ir taip sugaišote nemažai laiko. Juk matote — viskas gerai.
Na taip, ant padėklo apvirtęs kavos puodelis, ant grindų guli nosinė... Tačiau Džulija buvo tokia rami. Ji nieko nesuprantančiu žvilgsniu klaidžiojo nuo Henrio prie policininko, kuris įdėmiai stebėjo merginą, netardamas nė žodžio.