Niekas iš jų nepastebėjo to, ką pamatė Džulija — laiptais lėtai leidosi Ramzis... Jie nematė, kaip jis praėjo koridoriumi ir tyliai pasirodė kambaryje. Džulija negalėjo atitraukti nuo jo susižavėjusio žvilgsnio... Pagaliau visi atsisuko ir pamatė tą, kuri žvilgsniu sekė Džulija: stovintį tarpduryje aukštą tamsiaplaukį vyriškį, vilkintį burgundiško šilko chalatą.
Džulija, užgniaužusi kvapą, žiūrėjo į jį. Stebuklas! Štai tokie ir turėtų būti karaliai. Nors... jis vis tiek priminė ateivį iš kito pasaulio. Žmogus neišpasakytai stiprus, garbingas, orus, gyvomis, įžvalgiomis akimis.
Netgi chalatas ant jo kūno atrodė egzotiškai. Šlepetės priminė apavą, rastą senovinėje kapavietėje. Balti marškiniai atsagstyti, ir tai, kaip bebūtų keista, atrodė įprastai bei natūraliai. Turbūt todėl, kad vyriškio oda buvo tokia pat balta ir lygi, o galbūt todėl, kad jis atstatė krūtinę ir stovėjo, plačiai išsižergęs, tarsi priiminėtų paradą; šiuolaikiniai vyrai tokios pozos nesugebėtų pakartoti. Tai buvo valdovo poza, nors veido išraiška nerodė jokios puikybės. Karalius tiesiog žiūrėjo į Džuliją ir į Henrį, kuris išraudo iki plaukų galiukų.
O Henris žiūrėjo į atsagstytą marškinių apykaklę... į žiedą su skarabėjumi, kuris buvo ant dešinės Ramzio rankos. Tuo tarpu policininkai stebėjo Henrį. Rendolfas atrodė visiškai sutrikęs. Ar jis atpažino chalatą, kurį kadaise pats padovanojo broliui? Rita prisišliejo prie sienos, užspaudusi burną delnu.
— Dėde Rendolfai, — ištarė Džulija ir žengė pirmyn. — Tai senas mano tėvo draugas, jis ką tik atvyko iš Egipto. Tai misteris...ė-ė... misteris Ramsėjus Redžinaldas. Noriu jus pristatyti savo dėdei Rendolfui Stratfordui. O čia jo sūnus, Henris...
Ramzis pažvelgė į Rendolfą, po to vėl nukreipė žvilgsnį į Henrį, kuris bukai spoksojo į jį. Džulija gestu parodė Ramziui, kad jis išliktų ramus.
— Manau, dabar neverta rengti susirinkimo, — droviai pasakė mergina. — Aš iš tiesų labai pavargau ir daug iškentėjau...
— Ką gi, mis Stratford, turbūt šitą džentelmeną ir matė jūsų pusbrolis Henris, — geranoriškai pasakė policininkas.
— Taip, tai visai įmanoma, — atsakė Džulija. — O dabar turiu pasirūpinti svečiu. Jis dar nepusryčiavo. Turiu...
Henris viską suprato! Džulija tai pastebėjo. Jai velniškai norėjosi pasakyti ką nors padoraus ir tuo pačiu beprasmiško. Pavyzdžiui, kad jau aštuonios valandos ryto. Arba, kad ji alkana. Henris įsispraudė į kampą. O Ramzis, vis dar neatitraukdamas nuo jo akių, praėjo už policininkų nugarų ir gracingai pakėlė nuo grindų nosinę. Niekas, išskyrus Henrį bei Džuliją, to nepastebėjo. Vis dar spoksodamas į Henrį, Ramzis įsidėjo nosinę į chalato kišenę.
Rendolfas sutrikęs pažvelgė į Džuliją. Vienam iš policininkų akivaizdžiai pasidarė nuobodu.
— Na, mieloji, ar tau viskas gerai? — paklausė Rendolfas.
— Žinoma. — Džulija priėjo prie jo, paėmė už rankos ir palydėjo iki durų.
Policininkai sekė iš paskos.
— Mano vardas Trentas, madam, o čia mano porininkas, seržantas Galtonas. Jei jums mūsų prireiks, iškart skambinkite.
— Suprantama, — pasakė Džulija.
Henriui buvo beprasidedanti isterija. Jis netikėtai šastelėjo į šalį ir, vos nepargriovęs Džulijos, puolė pro duris, skverbdamasis pro susirinkusią prie namo žmonių minią.
— Ar tai buvo mumija, sere? — suriko kažkas. — Ar jūs matėte, kaip mumija vaikščioja?
— Vadinasi, prakeiksmas išsipildė?
— Mis Stratford, ar jums viskas gerai?
Išėjo į gatvę policininkai. Inspektorius Trentas įsakė miniai skirstytis.
— Kas jam atsitiko, niekaip nesuprantu, — bambėjo Rendolfas. — Nieko negaliu suprasti.
Džulija stipriai suspaudė jo ranką. Ne, greičiausiai jis nežino, ką padarė jo sūnus Henris. Jis niekada nebūtų pakenkęs savo vieninteliam broliui. Nė už ką. Bet iš kur toks įsitikinimas? Pagauta nepaaiškinamo gerumo šuoro, Džulija apkabino dėdės kaklą ir pakštelėjo į skruostą.
— Nesijaudink, dėde, — pasakė ji jausdama, kad tuojau pat apsipils ašaromis.
Rendolfas linktelėjo. Jis atrodė pažemintas, kiek išsigandęs. Džulija, žiūrėdama į jį, jautė neapsakomą gailestį. Iki šiolei ji nieko taip nebuvo gailėjusi. Tik tada, kai Rendolfas jau nužingsniavo iki pusės gatvės, Džulija pastebėjo, kad jis basas. Jam ant kulnų lipo reporteriai. Policijai išvykus, pora žurnalistų puolė prie Džulijos. Mergina paskubomis sugrįžo į namus ir užtrenkė jiems prieš nosį duris. Po to pro stiklinį durų langelį stebėjo, kaip Rendolfas eina gatve ir kyla savo namo laiptais. Kai dėdė dingo iš akiračio, mergina lėtai nusisuko nuo lango ir nuėjo į svetainę.
Tyla. Oranžerijoje tyliai čiurleno fontanas. Kažkur gatvėje arklys tempė girgždantį vežimą. Įsispraudusi į kampą, drebėjo iš baimės Rita, glamžydama rankoje prijuostę.
Kambario viduryje stovėjo Ramzis. Vis toks pats nebylus, plačiai išsižergęs, susidėjęs rankas ant krūtinės. Jis žiūrėjo į Džuliją. Aplink jį švietė spindinti saulės aureolė, tik veidas liko šešėlyje. Ir jo žydrų akių ryškumas atrodė toks pat nerealus, kaip ir kupeta kaštoninių plaukų.
Pirmą kartą gyvenime Džulija suprato žodžio „karališkas“ reikšmę. Ir dar vienas žodis gimė jos galvoje, gal kiek nepadorus, bet labai tikslus: „patrauklus“... Džulija nustebo; bet juk labiausiai jo veidą puošia išraiška. Stebėtinai protingas, smalsus ir susikaupęs veidas. Truputį tarsi nuo visko atsiribojęs. Jame kažkas nežemiška, bet tuo pačiu labai žmogiška.
O Ramzis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į ją. Platūs ilgo šilkinio chalato skvernai, liečiami iš oranžerijos sklindančio šilto oro srauto, lengvai judėjo.
— Rita, palik mus, — sušnabždėjo Džulija.
— Bet mis...
— Išeik.
Vėl tyla. Galiausiai Ramzis pajudėjo link Džulijos. Jokios šypsenos veide, tik rimtas šiltas didelių akių žvilgsnis. Karalius apžiūrinėjo merginos veidą, plaukus, drabužius.
„Ką jis galvoja apie šitą lengvą nėriniuotą peniuarą? — staiga pasibaisėjo Džulija. — Viešpatie, jis turbūt pamanė, jog mūsų laikų moterys šitaip rengiasi ir eidamos į gatvę“. Bet ne, jis ne į peniuarą žiūrėjo. Jis apžiūrinėjo po lengvai krintančiu šilku paslėptą merginos krūtinę, jos klubų linijas... po to vėl pažvelgė į akis. Šitos veido išraiškos su niekuo nesupainiosi — jame prabilo aistra. Ramzis vis artėjo. Štai jis apkabino Džulijos pečius, ir mergina pajuto, kaip jis suspaudė pirštus.
— Ne, — ištarė ji, išraiškingai purtydama galvą, ir žengė žingsnį atgal. Ji išsitiesė, stengdamasi, kad Ramzis nepastebėtų jos jaudulio bei netikėto pasitenkinimo virpulio, perbėgusio nugara. — Ne, — tvirtai pakartojo Džulija.
Ji beveik su baime pajuto, kaip šilta banga suvirpėjo krūtinėje. Ramzis linktelėjo, pasitraukė atgal ir nusišypsojo. Lengvai skėstelėjo rankomis ir prabilo lotyniškai. Džulija išgirdo savo vardą, žodį „karalienė“... Ir dar vieną žodį ji suprato — tai „namai“. Džulija savo namuose karalienė.
Ji nusišypsojo ir lengviau atsiduso. Tačiau drebulys ėmė purtyti visą jos kūną. Ar jis tą pastebėjo? Tikriausiai.
— Panis Džulija, — sušnabždėjo Ramzis. — Vinum. Panis. — Jis prisimerkė, ieškodamas tinkamo žodžio. — Edere, — tyliai ištarė jis ir pirštu palietė savo lūpas.
— Taip, suprantu apie ką kalbi. Maistas. Tu nori valgyti. Nori duonos ir vyno. — Džulija žengė prie durų — Rita! — pašaukė ji. — Jis alkanas. Reikia kuo greičiau jį pamaitinti.
Atsisukusi, ji pamatė, jog Ramzis vėl šypsosi taip pat nuoširdžiai ir maloniai, kaip tada vonioje. Jis mano, kad merginai patinka juo rūpintis. Juk taip? Jei tik jis žinotų, kad Džulijai jis atrodo nepakartojamas, kad prieš minutę ji buvo pasirengusi apsivyti jo kaklą rankomis ir... jau verčiau apie tai negalvoti. Geriausiai apskritai apie nieką negalvoti.