Ji visada jam patiko, o dabar, kai jau nugyventa pusė gyvenimo, jis suprato, kaip stipriai myli savo žmoną. Nepriekaištingas padorumas, kuklus žavesys... Jam atrodė, jog Editos neveikia bėgantis laikas, galbūt todėl, kad kaip moteris ji niekada netraukė Elioto. Ji buvo dvylika metų vyresnė, vadinasi, senesnė, o senatvės grafas neapsakomai bijojo. Jam buvo baisu prarasti ir Editą.
Jis žavėjosi žmona, mėgavosi jos draugija; jam visada reikėjo jos pinigų. Edita tam neteikė ypatingos reikšmės. Ji vertino savo vyro žavesį, jo ryšius su aukštuomenės šulais, atlaidžiai žiūrėjo į jo ekscentriškus išsišokimus.
Moteris žinojo, kad jis gyvena ne taip, kaip reikalauja nustatytos normos, kad jis „balta varna“. Ji nepritarė vyro požiūriui į gyvenimą, nejautė simpatijos nei jo draugams, nei priešams. Eliotas nebuvo jos gyvenimo ašis. Atrodė, kad jos laimė nepriklauso nuo Elioto laimės, ji buvo dėkinga, kad vyras nepabėga į Egiptą, kaip kad pasielgė Lourensas Stratfordas, o stengiasi prisitaikyti ir ramiai gyventi.
Dabar Eliotą nukamavo artritas, jis buvo bejėgis, net ir norėdamas negalėjo būti jai neištikimas, o kadaise jaunystėje... Kartais jis mėgino suvokti, ar jo žmoną džiugino šis faktas, ar erzino, bet taip ir nesurado atsakymo. Jie vis dar drauge mėgavosi vedybiniu guoliu, tikriausiai taip bus ir toliau, nors nei vienas, nei antras nejautė tam poreikio. Tiesa, pastaruoju metu jis suprato, jog yra visiškai priklausomas nuo Editos, ir labai prie jos prisirišęs.
Eliotas apsidžiaugė, kad žmona namie. Jos buvimas šalia švelnino Lourenso netekties skausmą. Žinoma, jis privalo kuo greičiau išpirkti tą nelemtą briliantinį vėrinį. Rendolfas pažadėjo duoti pinigų rytoj ryte, ir Eliotui palengvėjo.
Šiandien Edita vilkėjo naują žalios vilnos kostiumą, atsivežtą iš Paryžiaus, ir atrodė labai miela. Tokia kilni, netgi jos vešlūs sidabriniai plaukai griežto stiliaus drabužių fone buvo žavingi. Edita nemėgo brangenybių, nebent tik aukštuomenės pobūviuose užsidėdavo. Todėl Eliotas kartais jas įkeisdavo. Jis didžiavosi, jog, būdama jau garbaus amžiaus, žmona vis dar graži ir patraukli. Keista, bet žmonės ją mylėjo net labiau, negu patį Eliotą.
— Noriu trumpam išvažiuoti, — pasakė grafas. — Yra toks reikaliukas. Tu nespėsi net pasigesti manęs. Grįšiu iki priešpiečių.
Ji tylėjo. Atsisėdo šalia, paglostė vyro ranką. Kokie švelnūs jos prisilietimai! O štai rankos išduoda jos amžių.
— Eliotai, tu ir vėl įkeitei mano vėrinį, — pasakė ji.
Jam buvo gėda, todėl jis tylėjo.
— Žinau, kad tą padarei dėl Rendolfo. Henris vėl skęsta skolose. Amžinai vienas ir tas pats.
Eliotas žiūrėjo į židinyje smilkstančias anglis ir tylėjo. O ką jis dar galėjo pridurti? Ji žinojo, jog vėrinys yra gerose rankose, pas juvelyrą, kuriuo jiedu visada pasitikėjo, kad paskolinta suma nėra didelė, ir, jeigu Rendolfas nesilaikys savo žodžio, išpirkti vėrinį nebus sunku.
— Kodėl neatėjai pas mane ir nepasakei, kad tau reikia pinigų? — paklausė Edita.
— Man niekada nebuvo lengva prašyti tavęs pinigų, mieloji. Be to, Henris taip susipainiojo, ir Rendolfo reikalai prasti.
— Žinau. Ir dar žinau, kad tą padarei ne iš savanaudiškų paskatų.
— Kad ir kaip vulgariai tai skambėtų, įkeistas vėrinys — tai tik kuklus mokestis už Stratfordų milijonus. O mes dabar kaip tik tą ir darome, mieloji, bandome sėkmingai apvesdinti mūsų sūnų.
— Rendolfas negalės įkalbėti savo dukterėčią ištekėti už Alekso. Jis negali jos įtakoti. Tu paskolinai pinigų todėl, kad pagailėjai jo. Juk Rendolfas — senas tavo draugas.
— Turbūt tu teisi.
Eliotas giliai atsiduso, vis dar nepakeldamas akių į žmoną.
— Tikriausiai jaučiuosi kažkiek atsakingas už jį, — ištarė grafas.
— Kodėl turėtum šitaip jaustis? Kaip tu gali paveikti Henrį, padaryti, kad jis nevirstų niekšu?
Eliotas tylėjo. Jis galvojo apie kambarį Paryžiaus viešbutyje, apie tai, kokios nelaimingos tuomet buvo Henrio akys, kai žlugo jo mėginimas šantažuoti. Keista, kaip aiškiai jis dabar viską prisiminė... netgi baldus, buvusius tame kambaryje. Jau vėliau, pastebėjęs, jog dingo portsigaras ir piniginė, jis sėdėjo ir galvojo: „Šitą aš prisiminsiu. Privalau prisiminti. Daugiau negaliu užkibti ant tokio pat kabliuko“.
— Atleisk man už vėrinį, Edita, — sušnabždėjo jis. Buvo gėda, pagalvojus, jog jis pavogė žmonos vėrinį lygiai taip, kaip kadaise Henris pavogė jo daiktus. Grafas nusišypsojo ir, ištikimas savo įpročiui nuolatos flirtuoti, pamerkė žmonai akį. Po to lengvai gūžtelėjo pečiais.
Edita taip pat atsakė jam šypsena — jai tai buvo įprasta scena. Prieš daugelį metų moteris būtų pasakiusi: „Neverta vaidinti blogo berniuko“. Bet ji jau senokai netarė tokių žodžių, nors tai nereiškė, kad ji abejinga vyro žavesiui.
— Rendolfas turi pinigų ir gali grąžinti užstatą, — patikino Eliotas ir staiga surimtėjo.
— Tai nesvarbu, — sušnabždėjo moteris. — Aš pati viską išsiaiškinsiu.
Ji lėtai pakilo ir laukė, žinodama, jog Eliotui prireiks jos pagalbos.
Pačiam jam buvo sunku pakilti iš krėslo. Jis irgi tą žinojo, ir, tenka pripažinti, tas bejėgiškumas jį žemino.
— Kur tu eisi? — paklausė Edita, paduodama jam ranką.
— Pas Samirą Aibrahamą, į muziejų.
— Vėl ta mumija?
— Henris buvo atėjęs ir papasakojo labai keistą istoriją...
5 skyrius
— Aleksai, mano mielasis, — pasakė Džulija ir paėmė savo jaunikį už rankų. — Misteris Ramsėjus buvo geras mano tėvo draugas. Ir nieko blogo, kad jis dabar yra čia.
— Bet juk tu viena... — Smerkiantis jaunulio žvilgsnis sustojo ties jos baltu peniuaru.
— Juk esu šiuolaikiška mergina. Nieko manęs neklausinėk! Verčiau keliauk namo ir leisk man pačiai pasirūpinti savo svečiu. Po kelių dienų mudu susitiksime ir aš tau viską paaiškinsiu.
— Kaip suprasti „po kelių dienų“?!
Džulija greitai pakštelėjo jam į lūpas ir stumtelėjo durų link. Aleksas metė dar vieną nepritarimo kupiną žvilgsnį oranžerijos pusėn.
— Na, eik gi. Tas žmogus atvyko iš Egipto. Turiu jam parodyti Londoną. Be to, esu labai pavargusi. Ir, mielasis, prašau elgtis tinkamai.
Ji vos ne jėga išstūmė Aleksą į gatvę. Jaunuolis buvo pernelyg gerai išauklėtas ir nesipriešino, tik visiškai sutrikęs žiūrėjo į merginą... Po to susitvardė ir pasakė, jog, jai leidus, šįvakar paskambins.
— Suprantama. Na, tu toks mielas...
Pasiuntusi jam švelnų oro bučinį, Džulija greitai užtrenkė duris.
Nusisuko ir trumpą akimirką prigludo prie sienos, žiūrėdama į savo atvaizdą stiklinėse duryse. Ji matė, kaip Rita plauna indus, girdėjo virtuvėje šniokščiant virdulį. Namuose sklido maisto aromatas.
Džulijos širdis vėl ėmė plakti smarkiau, galvoje maišėsi padrikos mintys. Tik vienas dalykas jaudino merginą — dabarties stebuklas: jos namuose Ramzis. Nemirtingas žmogus. Jis oranžerijoje.
Vėl grįždama koridoriumi, Džulija sustojo tarpduryje ir pažvelgė į karalių. Jis vis dar vilkėjo jos tėvo chalatą, o štai marškinius nusivilko su lengvu pasidygėjimu: iškrakmolytas audinys jam pasirodė pernelyg šiurkštus. Jo plaukai jau visai tankūs. Jie virto prašmatniais banguotais gaurais, gražiai dengiančiais ausis. Viena sruoga vis nepaklusniai nukrisdavo ant kaktos.
Baltas serviruotas stalas buvo nuklotas lėkštėmis su jose garuojančiais valgiais. Priešais lėkštę gulėjo „Punch“ — Ramzis skaitė laikraštį ir valgė, tvarkingai imdamas pirštais tai mėsą nuo lėkštės, tai vaisius, tai duoną, atsiplėšdamas kepto viščiuko gabalėlį... Maistą jis naikino stebėtinai greitai, visai nesinaudodamas nei šakute, nei peiliu, nors raštai ant senovinių sidabrinių stalo įrankių jam labai patiko.