Pastarąsias dvi valandas jis vis skaitė ir valgė. Vyriškis suvalgė tokį maisto kiekį, koks Džulijai net baisiausiuose košmaruose negalėjo prisisapnuoti. Atrodė, tarsi maistas jam būtų degalai. Karalius išgėrė keturis butelius vyno, du butelius selterio vandens, visą jų namuose buvusį pieną, o dabar dar gurkšnojo brendį.
Tačiau alkoholis jo neveikė, greičiau atvirkščiai — jis atrodė dar labiau susikaupęs ir taip greitai vertė egiptiečių-anglų kalbų žodyno lapus, jog Džulijai sukosi galva, bežiūrint į jį. Anglų-lotynų kalbų žodyną jis perskaitė dar greičiau. Per keletą minučių įsisavino arabiškus skaitmenis, palyginęs juos su romėniškais. Džulija nesugebėjo tinkamai paaiškinti nulių sistemos, todėl sėkmingai pagrindė pavyzdžiais. Po to Ramzis ne mažiau godžiai suvirškino Oksfordo anglų kalbos žodyną, žaibiškai vesdamas pirštu per žodžių stulpelį, eidamas nuo vieno puslapio prie kito.
Suprantama, jis nesigilino į kiekvieną žodį. Gilinosi tik į kalbos sistemą, mėgindamas prisikasti iki pagrindo, iki šaknų. Džulija tą suprato, kai Ramzis paprašė jos įvardinti kiekvieną jam po akimis pakliuvusį daiktą ir greitai kartojo tų daiktų pavadinimus, stebindamas merginą beveik tiksliu tarimu. Jis įsiminė visų oranžerijoje esančių augalų pavadinimus — papartis, bananas, begonija, orchidėja, saulutė... Džuliją stebino jo atmintis. Bėgo laikas — ir jis be klaidų vardino iki tol jam negirdėtus pavadinimus: fontanas, stalas, lėkštė, kiniški indai, sidabras, grindys, Rita...
Dabar jis mėgino įveikti šiuolaikiškų angliškų žodžių paslaptis ir skaitė „Punch“. Iki tol jis jau buvo perskaitęs du „Strand“ ir visus „Times“ numerius, kuriuos surado namuose.
Karalius įdėmiai apžiūrinėdavo kiekvieną puslapį, liesdamas žodžius, piešinius, nuotraukas, tarsi būtų aklas ir galėtų skaityti tik pirštais. Panašiu būdu jis ištyrinėjo lėkštes bei krištolinius indus.
O dabar apimtas džiaugsmo spoksojo į Ritą, kuri atnešė jam bokalą alaus.
— Daugiau namuose nieko nėra, mis, — pasakė kambarinė, pastačiusi ant stalo alaus bokalą, ir gūžtelėjo pečiais.
Ramzis griebė bokalą, čia pat ištuštino jį, linktelėjo Ritai ir geraširdiškai nusišypsojo:
— Egiptiečiai mėgsta alų, Rita. Atnešk dar. Greičiau.
Jei Rita visą laiką lakstys kaip prisukta, tai bent jau neišeis iš proto.
Džulija praėjo pro paparčius ir kitus vazonuose augančius augalus ir atsisėdo priešais Ramzį. Jis pažvelgė į merginą ir parodė į paveikslėlį, kur buvo pavaizduota Gibsono3 laikų mergina. Džulija linktelėjo.
— Amerika, — pasakė ji.
— Jungtinės Valstijos, — atsiliepė Ramzis.
— Taip, — nustebusi pritarė Džulija.
Jis akies mirksniu sudorojo gabalą dešros, atsilaužė didžiulį gabalą duonos ir keliais kąsniais viską prarijo, tuo pat metu kaire ranka versdamas knygos puslapius. Pastebėjo nupieštą vyriškį, sėdintį ant dviračio, ir pradėjo garsiai kvatoti.
— Tai dviratis, — paaiškino Džulija.
— Taip! — pasakė jis, tiksliai atkartodamas merginos intonaciją. Po to sumurmėjo kažką lotyniškai.
Reikia išsivesti Ramzį į gatvę ir viską jam parodyti.
Netikėtai suskambo telefonas — rėksmingas skambutis pasigirdo ant tėvo rašomojo stalo, egiptietiškoje salėje. Ramzis tuojau pat pašoko iš vietos ir nuskubėjo paskui Džuliją. Atsistojo šalia ir vis stebėjo kalbančią telefonu merginą.
— Alio? Taip, tai Džulija Stratford. — Ji pridengė ranka ragelį. — Telefonas, — sušnabždėjo mergina. — Kalbanti mašina. — Džulija atkišo ragelį taip, kad Ramzis galėtų girdėti balsą kitame laido gale.
Iš klubo skambino Henris. Tuojau pat atvažiuosiąs paimti savo daiktų. Ar ji negalėtų sukrauti lagamino?
— Viskas jau sukrauta. Man regis, prireiks dviejų vyrų. Prašau paskubėti. — Džulija paėmė laidą ir parodė Ramziui. — Balsas sklinda laidais, — tyliai pasakė ji, padėjo ragelį ir apsidairė. Po to paėmė Ramzį už rankos, nuvedė atgal į oranžeriją ir parodė nutiestą lauke laidą — nuo jų namo iki telefono stulpo gale sodo.
Ramzis smalsiai apžiūrinėjo laidą. Džulija paėmė nuo stalo tuščią stiklinę, dugnu į išorę priglaudė ją prie sienos, skiriančios oranžeriją nuo virtuvės, prikišo prie dugno ausį ir įsiklausė. Aiškiai girdėjosi po virtuvę vaikštančios Ritos žingsnių garsas. Mergina pasiūlė Ramziui pasiklausyti. Jis išgirdo, kaip sustiprėja garsas, susimąstė, o po to nustebęs bei susižavėjęs pažvelgė į merginą.
— Telefono laidas perduoda garsą, — pasakė Džulija, — tai mechanikos atradimas.
Štai ką reikia kuo greičiau padaryti — parodyti jam mašinas! Papasakoti, koks tai didelis žingsnis pirmyn, kaip pasikeitė gyvenimo būdas, atsiradus mašinoms.
— Perduoda garsą, — garsiai mąstė jis. Priėjo prie staliuko ir paėmė ką tik skaitytą žurnalą. Gestu paprašė, kad Džulija paskaitytų garsiai.
Ji perskaitė pastraipą iš šalies gyvenimo kronikos. Pernelyg daug terminologijos, bet, matyt, Ramzis norėjo tik įsiklausyti į jos tarimą. Jis nekantriai ištraukė merginai iš rankų žurnalą ir ištarė:
— Dėkoju.
— Puiku, — atsakė ji. — Tu mokaisi neįtikėtinai greitai.
Tada vyriškis pradėjo keistai gestikuliuoti. Palietė smilkinius, kaktą — tarsi norėjo kažką pasakyti apie smegenis. Paskui parodė į plaukus, prisilietė prie odos. Ką jis mėgina pasakyti? Kad jo mąstymo organai gauna energiją iš saulės taip pat, kaip ir plaukai ar visas kūnas?
Jis atsisuko į staliuką.
— Dešra, — ištarė jis. — Jautiena. Keptas viščiukas. Pienas. Vynas. Sakutė. Peilis. Servetėlė. Alus... Noriu dar alaus.
— Gerai, — pasakė mergina. — Rita, atnešk jam dar alaus. Jis mėgsta alų. — Ji pakėlė savo peniuaro skverną. — Nėriniai, — pasakė mergina. — Šilkas.
Ramzis pradėjo keistai zvimbti.
— Bitė, — pasakė Džulija. — Tiksliai. O tu neįtikėtinai nuovokus.
Jis nusijuokė.
— Pakartok, — paprašė Ramzis.
— Neįtikėtinai nuovokus. — Džulija pabeldė sau į smilkinį — tuk, tuk, tuk: smegenys, mintys...
Jis linktelėjo. Pasižiūrėjo į ant stalo gulėjusį peiliuką su sidabrine rankenėle. Paėmė jį, pažvelgė į Džuliją, tarsi klausdamas leidimo, ir įsikišo į kišenę. Po to, gestu pakvietęs ją eiti drauge, nužingsniavo į egiptietišką salę. Priėjo prie seno pasaulio žemėlapio, įrėminto ir kabėjusio po apdulkėjusiu stiklu, ir surado Angliją.
— Taip, Anglija, Britanija, — patvirtino Džulija. Ir parodė Ameriką. — Jungtinės Valstijos, — paaiškino ji, po to parodė visus žemynus bei vandenynus. Surado Egiptą ir plonytę Nilo juostą. — Ramzis, Egipto karalius, — pasakė mergina ir parodė į vyriškį.
Ramzis linktelėjo. Jam akivaizdžiai norėjosi sužinoti dar daugiau. Galiausiai jis atsargiai pasiteiravo:
— Dvidešimtas amžius? O ką reiškia „iki Kristaus gimimo“?
Džulija neteko žado. Na, žinoma, juk karalius pramiegojo Kristaus gimimą! Suprantama, juk jis negalėjo net apskaičiuoti, kiek trunka jo miegas. Ji kiek sutriko suvokusi, jog Ramzis tikrų tikriausias bedievis, ir išsigando, pagalvojusi apie tai, kaip jis priims tą žinią...
Romėniški skaitmenys. Kurgi ta knyga? Džulija surado lentynoje Plutarcho „Gyvenimo aprašymus“ bei knygos publikacijos datą, užrašytą romėniškais skaitmenimis. Taip, vos trimis metais anksčiau. Puiku.
Paėmusi nuo tėvo stalo švarų popieriaus lapą, ji greitosiomis užrašė teisingą datą. Bet kaip jam paaiškinti naujo metų skaičiavimo sistemą? Kur turėtų būti tas atskaitos taškas?
Kleopatros gyvenimas? Ne, dėl suprantamų priežasčių jos vardo neverta minėti. Ir tada Džulijai šovė į galvą paprasta mintis.
Spausdintinėmis raidėmis ji užrašė Oktaviano Cezario vardą. Ramzis linktelėjo. Po šiuo vardu mergina parašė romėnišką skaitmenį. Tada nubrėžė ilgą horizontalią liniją iki pat dešiniojo popieriaus lapo krašto, parašė vardą Džulija, o po juo — romėniškais skaitmenis užrašė šiuos metus. O šalia parašė lotynišką žodį: annus.