Ramzis išblyško. Ilgai žiūrėjo į popieriaus lapą. Paskui jo veide vėl atsirado raudonis. Be abejo, jis suprato Džuliją. Nuliūdo, giliai susimąstė. Atrodė, jog jis ne tiek šokiruotas, kiek nustebęs ir susimąstęs. Džulija parašė žodį „šimtmetis“, o šalia romėniškais skaitmenimis skaičių 100 ir žodį „metai“. Ramzis nekantriai linktelėjo jai, duodamas suprasti, kad jam viskas aišku.
Sudėjęs rankas ant krūtinės, karalius vaikščiojo po kambarį, o Džulijai beliko tik spėlioti, kokios mintys sukasi dabar jo galvoje.
— Labai seniai, — sušnabždėjo mergina. — Tempus... tempus fugit! — Ir staiga sutriko. Laikas bėga? Iš lotynų kalbos ji tegalėjo prisiminti tiktai šitą frazę. Ramzis šyptelėjo. Kažin, ar ši frazė buvo laikoma sparnuota jau prieš du tūkstančius metų?
Jis priėjo prie stalo, pasilenkė virš jo ir dailiai išraitė egiptietišką hieroglifą. Tai buvo užrašytas jo vardas: Ramzis Didysis. Po to nubrėžė ilgą horizontalią liniją ir parašė vardą „Kleopatra“. Brūkšnio viduryje parašė romėnišką skaitmenį M, reiškiantį skaičių 1000, o šalia tą skaičių užrašė arabiškais skaitmenimis, kuriuos tik prieš valandą buvo išmokęs iš Džulijos.
Ramzis davė Džulijai laiko suprasti savo pateiktą mintį, po to ties savo vardu arabiškais skaitmenimis užrašė 3000.
— Ramziui trys tūkstančiai metų, — pasakė Džulija, parodžiusi į jį, — ir Ramzis tai žino.
Jis vėl linktelėjo ir nusišypsojo. Kokia buvo jo veido išraiška? Tai liūdesys ar tik gilus susimąstymas. Jo akyse sustingo kančia. Šypsena nedingo, tačiau paakiuose atsirado šešėliai. Karalius apžvelgė kambarį, tarsi matytų jį pirmą kartą — lubas, grindis, Kleopatros biustą. Jo akys buvo išsiplėtusios, lūpos vis dar šypsojosi, tačiau kažkas pasikeitė Ramzio veide, kažko nebeliko. Energija! Išnyko jėgos išraiška.
Kai jis vėl pažvelgė į Džuliją, jo akyse sužibo ašaros. Merginai buvo skaudu tai matyti, ir ji paėmė Ramzį už rankos. Jo pirštai atsakė lengvu paspaudimu.
— Labai daug metų, Džulija, — ištarė jis. — Labai daug. Ilgai nemačiau pasaulio. Ar aš suprantamai kalbu?
— O taip, žinoma, — atsakė ji.
Ramzis vis žiūrėjo į ją ir kartojo:
— Labai daug metų, Džulija.
Po to jis plačiai nusišypsojo. Pečiai suvirpėjo. Mergina suprato, kad jis juokiasi.
— Du tūkstančiai metų, Džulija.
Ir Ramzis nusikvatojo. Vėl sugrįžo gyvenimo džiaugsmas, jis vėl buvo kupinas noro pažinti, suprasti. Žvilgsnis ilgam sustojo prie Kleopatros atvaizdo, po to jis pažvelgė į Džuliją. Ir mergina įsitikino, jog optimizmas bei smalsumas tikrai nugalėjo liūdesį. Karalius vėl kupinas energijos bei jėgų.
Džulijai kilo noras jį pabučiuoti. Noras toks stiprus, jog net pačią merginą nustebino. Ir to priežastis ne tik šio vyriškio grožis, skardus jausmingas jo balsas, kančia jo akyse, kerinti šypsena ir tai, kaip švelniai ir rūpestingai jis paglostė merginos galvą. Džulijos nugara nubėgo šiurpuliukai...
— Ramzis nemirtingas, — ištarė ji. — Vitam eternam.
Mandagiai sukikenęs, jis parodė, jog suprato merginos žodžius. Ir linktelėjo.
— Taip, — ištarė Ramzis. — Vitam eternam.
Nejaugi ji jau įsimylėjo šitą žmogų? Ar viskas taip fantastiška, taip nepakartojama, kad ji prarado gebėjimą mąstyti? Pamiršo net apie Henrį, apie tai, kad jis nužudė tėvą.
Henris palauks, ateis ir jam laikas. Teisybė vis tiek triumfuos. Juk negali pati Džulija savo rankomis jo nudėti. Dabar jai svarbiausias žmogus stovi šalia. O keršto diena neišvengiamai ateis. Dievas Henrį nubaus, tuo labiau, kad jis pats atkakliai kasa sau duobę, sparčiais žingsniais juda link savo žūties.
Džulija stovėjo ir žvelgė į stebuklingai žydras akis, jautė ją apkabinusių rankų šilumą, buvo pasinėrusi į svaigų, negirdėtą stebuklą iš praeities.
Iš gatvės atsklido ūžesys, kauksmas — taip burzgia automobilių varikliai. Ramzis irgi viską girdėjo ir tarsi nenoromis lėtai nusisuko nuo merginos ir pažvelgė pro langą. Tada, švelniai suspaudęs Džulijos petį, nusivedė ją į kitą kambario pusę.
Tikras džentelmenas — mandagus, paslaugus.
Pro užuolaidą pažvelgė į gatvę. Reginys įdomus: ant grindinio stovėjo itališkas „Roudsteris“, atviru stogu, o ant priekinės automobilio sėdynės sėdėjo du jaunuoliai. Abu mojavo rankomis pro šalį praeinančiai jaunai ledi. Vairuotojas spaudė mašinos signalą, o šis įkyriai cypė. Gaila. Pradžia ne iš maloniųjų. Tačiau Ramzis stebėjo staugiantį, griaudėjantį automobilį be baimės. Atrodė, jis apimtas smalsumo. Kai mašina lėtai pajudėjo iš vietos, o po to tarsi vėjas nurūko gatve, smalsumą Ramzio veide pakeitė nuostaba.
— Automobilis, — pasakė Džulija. — Varomas benzinu. Tai mašina. Toks išradimas.
— Automobilis! — Ramzis tuojau pat pajudėjo link lauko durų, atidarė jas.
— Ne, iš pradžių reikia tinkamai apsirengti, — pasakė Džulija. — Drabužiai, proper vestments.
— Marškiniai, kaklaraištis, kelnės, batai, — ištarė Ramzis.
Džulija nusijuokė.
Ramzis gestu paprašė palaukti. Ji matė, jog karalius žingsniuoja į egiptietišką salę, stebėjo, kaip jis kažko ieško alebastriniuose ąsočiuose. Štai išsirinko vieną, pavertė, surado dugne įtaisytą mažytę slėptuvę ir ištraukė keletą auksinių monetų. Monetas atnešė Džulijai.
— Drabužiai, — pasakė jis.
Mergina apžiūrėjo monetas. Tos pačios, su Kleopatros atvaizdu.
— Ne, — ištarė Džulija. — Jos pernelyg vertingos. Negalime jų išleisti. Padėk jas. Tu mano svečias. Pati viskuo ir pasirūpinsiu.
Ji paėmė vyriškį už rankos ir nusivedė laiptais aukštyn. O Ramzis vėl smalsiai apžiūrinėjo aplinką. Šį kartą jo dėmesį patraukė lentynėlė su porcelianiniais niekučiais. Laiptų aikštelėje jis stabtelėjo prie Džulijos tėvo portreto.
— Lourensas, — ištarė karalius. Po to pažvelgė į Džuliją: — Henris? Kur Henris?
— Pati juo pasirūpinsiu, — pasakė Džulija. — Laikas ir įstatymas... judicium... įstatymai juo pasirūpins.
Regis, jos atsakymas karaliaus nepatenkino. Jis ištraukė iš kišenės popieriui pjaustyti skirtą peiliuką ir perbraukė pirštu per ašmenis.
— Aš, Ramzis, nužudysiu Henrį.
— Ne! — Džulija delnu uždengė lūpas. — Ne. Teisingumas. Įstatymas! — pasakė ji. — Mes paklūstame teismui bei Įstatymams. Ateis laikas... — Ji nutilo, nebeturėjo jėgų kalbėti, iš akių pabiro ašaros. Koks skausmas! Henris atėmė iš jos tėvo galimybę džiaugtis paslaptimi, savo atradimu, savo sėkme. — Ne. — Džulija sulaikė mėginantį ją paguosti karalių.
Jis priglaudė ranką prie krūtinės.
— Aš, Ramzis, aš ir esu teisingumas, — ištarė jis. — Karalius, teismas, teisingumas.
Džulija nusijuokė pro ašaras.
— Tu labai greitai įsimeni žodžius, — pasakė ji. — Bet žudyti Henrio neturi teisės. Aš negalėsiu gyventi toliau, jei tu jį nužudysi.
Netikėtai jis suspaudė delnais merginos veidą ir pabučiavo ją. Bučinys buvo trumpas, tačiau pritrenkiantis. Džulija atšoko į šalį, nusisuko.
Ji greitai nuskubėjo koridoriumi, pro atviras duris įėjo į tėvo kabinetą. Traukdama iš tėvo spintos rūbus, mergina nė karto neatsisuko. Išėmė marškinius, kelnes, diržą, kojines, batus. Nepakeldama akių į Ramzį, ji bakstelėjo pirštu į kabančias ant sienos senas tėvo fotografijas. Tai buvo Eliotas, Rendolfas, pats Lourensas ir kiti jo bičiuliai nuo Oksfordo laikų iki dabartinių.