Paltas. Ji pamiršo paltą. Džuliją ištraukė jį iš spindos ir padėjo ant lovos greta kitų daiktų.
Ir tik tada vėl pažvelgė į vyriškį. Jis stovėjo tarpduryje ir stebėjo merginą. Prasiskleidęs chalatas atidengė galingą jo liemenį. Šioje pozoje — gilus, didingas susimąstymas, ant krūtinės sukryžiuotos rankos, plačiai pražergtos kojos — buvo kažkas nesuvokiamo, nenusakomo.
Ramzis įėjo į kambarį ir ėmėsi smalsiai apžiūrinėti daiktus. Pirmiausia atidžiai ištyrinėjo nuotrauką, kurioje Lourensas, Rendolfas ir Eliotas buvo nusifotografavę Oksforde. Po to atsisuko į ant lovos padėtus daiktus. Buvo akivaizdu, jog karalius lygina šituos drabužius su tais, kuriuos vilkėjo nuotraukoje esantys vyrai.
— Taip, — patvirtino Džulija, — tu turi apsirengti būtent taip.
Jo žvilgsnis sustojo ties „Archeologo žinynu“, gulinčiu ant žurnalinio staliuko. Ramzis pakėlė jį, greitai pervertė, susidomėjęs Gizos piramide. Čia buvo ir „Mena Hauso“ viešbutis.
Apie ką jis galvoja?
Karalius užvertė žurnalą.
— R-r-r...cheo...logija, — ištarė jis su berniokiška šelmiška šypsena ir spindinčiomis akimis pažvelgė į Džuliją.
Ant plačios jo krūtinės visai nebuvo plaukų.
Jai reikia nedelsiant išeiti.
— Renkis, Ramzi. Taip, kaip nuotraukose. Jei kas bus negerai, aš paskui pataisysiu.
— Puiku, Džulija Stratford, — pasakė jis angliškai. — Apsirengsiu pats. Nors anksčiau to niekada neteko daryti.
Na, žinoma! Vergai. Jis visada turėjo vergų. Turbūt kokį tuziną. Ką gi, nieko nepadarysi. Juk negalėjo ji pati savo rankomis nutraukti nuo jo kūno chalatą! Džulijos skruostai kaito. Ji išlėkė iš kambario, triukšmingai uždariusi duris.
6 skyrius
Dar niekada Henris nebuvo toks girtas. Jis pribaigė škotiško viskio butelį, kurį neatsiklausęs paėmė iš Elioto, po to dar maukė brendį... gėrė tarsi vandenį, nejausdamas net skonio. Tačiau ir tai nepadėjo.
Vieną po kito jis rūkė egiptietiškus cigarus, skleisdamas Deizės bute tokį aromatą, prie kurio buvo įpratęs Kaire. Ir mintimis vis sugrįždavo prie Malenkos. Kad taip ji būtų šalia! Nors pats sau Henris buvo tvirtai pažadėjęs, kad kojos daugiau nekels į Egiptą. Nėra baisesnio prisiminimo už tą, kaip jis įėjo į niūrią kapavietę, kur, palinkęs prie senovinių pergamentų, sėdėjo jo dėdė Lourensas...
Ta mumija buvo gyva! Ji matė, kaip jis pylė miltelius į dėdės puodelį. Juk jis neišprotėjo... Matė pramerktas mumijos akis, žiūrinčias pro sudūlėjusius tvarsčius. Ir... kaip mumija išlipo iš karsto Džulijos namuose. Iki šiolei jautė ant savo kaklo jos rankas.
Niekas dabar negali žinoti, koks pavojus jam gresia, nes niekas nežino, kokiais motyvais vadovaujasi mumija. Kam ieškoti priežasties, kuri prikėlė naujam gyvenimui šitą puvėsį? Tai nesvarbu. Baisiausia, kad tas niekingas padaras žino, ką padarė Henris! Ir nors jis negalėjo iki galo patikėti, kad tas tvirtas vyras — tai ta pati apšepusi būtybė, kuri mėgino jį pasmaugti, protas jam sakė, kad būtent taip ir yra. Įdomu, ar galėjo tas žmogus vėl pasislėpti po tvarsčiais ir, išlindęs iš jų, ateiti nužudyti Henrį?
— O Viešpatie. — Henris krūptelėjo. Deizė kažką pasakė, ir, pakėlęs akis, jis pamatė merginą stovint prie židinio ir demonstruojant korsetą bei šilkines kojines. Jos krūtys gundančiai veržėsi iš po aptempto korseto, ant pečių krito šviesios garbanos. Poza buvo labai pikantiška — malonu pasižiūrėti dar maloniau paliesti. Tik ne dabar.
— Tu sakai, kad ta prakeikta mumija išlindo iš dėžės ir savo šlykščiomis rankomis griebė tau už kaklo? Ir kad ji su chalatu bei šlepetėmis dabar ramiai vaikštinėja po Džulijos namus?
Dingtum tu iš čia, Deize! Henrio mintyse iškilo paveikslas: štai jis išsitraukia iš kišenės peilį, tą patį, kuriuo nudūrė Šarplsą, ir smeigia jį Deizei tiesiai į gerklę.
Pasigirdo skambutis. Nejaugi ji taip apsirengusi eis atidaryti durų? „Tu bukaprotis! Argi tave tai jaudina?“ Henris susigūžė krėsle ir įkišo ranką į kišenę, ieškodamas peilio.
Gėlės. Ji sugrįžo su didžiule puokšte gėlių, kurią atnešė kažkoks gerbėjas. Henris atsipalaidavo.
Ką ji daro? Kodėl taip keistai žiūri į jį?
— Man reikia pistoleto, — nepakeldamas akių pasakė jis. — Gal kas nors iš tavo draugužių galėtų man jį gauti?
— Net neketinu į tai veltis!
— Darysi viską, ką tau pasakysiu! — riktelėjo Henris. Jei tik šita moteris žinotų, kad jis jau du žmones nužudė! Ir dabar vos jos pačios nenudėjo! Tik per plauką. Jam taip norėjosi sukelti Deizei skausmą, norėjosi pažiūrėti, kokia bus jos veido išraiška, kai peilis įsmigs į gerklę. — Eik prie telefono, — pasakė jis. — Paskambink savo kvaištelėjusiam broliukui. Pasakyk, kad man reikia nedidelio pistoleto, kurį lengvai galėčiau paslėpti po paltu.
Ji ką — mėgina verkti?
— Daryk, ką tau sakau, — įsakė Henris. — Aš eisiu į klubą, paimsiu kai ką iš drabužių. Jei man kas nors skambins, pasakyk, kad aš čia, supratai?
— Tu tokios būklės, kad negali niekur eiti!
Henris sunkiai pakilo iš kėdės ir nuėjo prie durų. Grindys po jo kojomis siūbavo. Jis prisiglaudė prie staktos ir ilgas lingavo, įrėmęs kaktą į duris. Mėgino prisiminti, ar kada nors buvo toks laikas, kai jis jautė tokį nuovargį, buvo apimtas tokio pykčio ir tokios nevilties. Atsisukęs, pažvelgė į meilužę.
— Jei sugrįžęs sužinosiu, kad nepadarei...
— Aš viską dėl tavęs padarysiu, — pasakė Deizė. Ji metė ant grindų gėles, sudėjo ant krūtinės rankas ir, nusisukusi nugara, nuleido galvą.
Apimtas nepaaiškinamo veržlumo, Henris nusprendė, jog atėjo metas sumažinti įtampą. Turi būti merginai malonus, netgi švelnus, nors, matydamas tą sulinkusią nuo kūkčiojimo nugarą, jis tvirtai sukando dantis.
— Juk tau patinka šitas lizdelis, tiesa, mieloji? — paklausė jis. — Ir šampaną gerti patinka, ir dabintis brangiais kailiais. Greitai tau padovanosiu automobilį — jis tau taip pat patiks. Bet dabar man labai reikia, kad būtum paklusni. Turi praeiti kažkiek laiko.
Jis matė, kaip Deizė linktelėjo. Nespėjus jai net atsisukti, jaunuolis išėjo į koridorių.
Henrio lagaminus paėmė.
Džulija stovėjo prie lango, stebėdama nerangų, triukšmingą vokišką automobilį, lėtai judantį gatve. Ji nežinojo, kaip pasielgti su Henriu.
Kreiptis valdžios pagalbos? Apie tai nėra ko net galvoti. Ne tik todėl, kad nėra Henrio nusikaltimo liudininkų. Ji žinojo, kaip dėl to išgyvens dėdė Rendolfas.
Nuojauta kuždėjo, jog Rendolfas nekaltas. Ir mergina puikiai suprato, jog žinia apie sūnaus nusikaltimą jam bus lemtinga. Ji praras dėdę, kaip kad prarado tėvą. Nors jie tokie skirtingi, tačiau yra vieno kraujo, ir Džulija jį mylėjo. Ji prisiminė, ką Henris jai kalbėjo šįryt: „Išskyrus mus, tu nieko neturi“. Jai taip suspaudė širdį, kad mergina vos vėl nepravirko.
Ant laiptų pasigirdo žingsniai, sugrąžinę ją į realybę. Ji atsisuko. Ir pamatė vienintelį pasaulyje žmogų, galėjusį nuimti nuo jos pečių šią nepakeliamą naštą. Bent jau laikinai.
Dėl šios minutės ji labai skrupulingai apsirengė, vis mėgindama save įtikinti, kad kiekvienas jos veiksmas — pavyzdys Ramziui. Iš savo garderobo Džulija išsirinko patį prašmatniausią kostiumą, geriausią juodą skrybėlę su šilkinėmis gėlėmis ir, suprantama, pirštines. Rinkosi, norėdama supažindinti karalių su šiuolaikine mada.
Be to, Ramzio akyse norėjosi atrodyti žaviai. Mergina žinojo, kad jai tinka vilnonis raudono burgundiško vyno spalvos kostiumas. Ji pastebėjo Ramzį leidžiantis laiptais žemyn, ir jos širdis suspurdėjo.
Karalius įžengė į salę, ir merginai užėmė kvapą: jis sparčiais žingsniais artinosi prie Džulijos, akivaizdžiai ketindamas pabučiuoti ją.