Ji nepasitraukė.
Karalius puikiai atrodė su Lourenso rūbais. Nuostabūs batai, tamsios kojinės. Pagal visas taisykles užsegioti marškiniai. Kaklaraištis užrištas originaliai, bet atrodo puikiai. Netgi sąsagos savo vietoje. Jis stulbinamai gražus su šilkine liemene, juodu smokingu, pilkomis flanelinėmis kelnėmis. Tik štai šaliko paskirties nesuprato ir susijuosė juo taliją, matyt palaikęs jį diržu, — taip senovėje rengdavosi kariai.
— Galima? — paklausė Džulija, nurišdama šaliką ir užmesdama jį Ramziui ant kaklo. Po to tvarkingai lėtai pakišo jį po paltu.
Jo žydros akys stebėjo merginą, lūpose žaidė keista mąsli šypsena.
Dabar prasidės nuotykiai. Jiedu drauge išeis iš namų. Džulija ketino Ramziui Didžiajam parodyti dvidešimtą amžių. Jos gyvenime nebuvo labiau jaudinančio momento.
Kai Džulija rakino duris, karalius paėmė ją už rankos, švelniai prisitraukė prie savęs. Merginai ir vėl pasirodė, kad jis ketina ją pabučiuoti, ir jos jaudulį netikėtai pakeitė baimė.
Ramzis tą pajuto, sustojo, kiek atsitraukė nuo merginos ir švelniai ją pabučiavo. Po to valiūkiškai nusišypsojo.
Dieve, o ji dar buvo pasirengusi priešintis!
— Eime. Pasaulis laukia mūsų! — pasakė Džulija, mostelėjusi ranka pro šalį važiuojančiam ekipažui ir stumtelėjusi link jo karalių.
Tačiau jis tarsi sustingo, įsmeigęs akis į tolyn vingiuojančią plačią gatvę, į namus, aptvertus metalinėmis tvoromis, masyvias duris bei langus, pridengtus nėriniuotomis užuolaidomis, į iš židinių aukštyn kylančius dūmus.
Kokiu džiugesiu, kokia energija bei aistra turėtų dabar užtvindyti visą jo esybę bundantis Londono rytas! Linguodamas, Ramzis nusekė paskui Džuliją ir įsitaisė ant galinės kebo sėdynės.
Džulija pagalvojo apie tai, kad jos dievinamas Aleksas niekada neturėjo nė trupinėlio tokio gyvybingumo, gebėjimo taip džiaugtis gyvenimu. Akimirką jai pasidarė liūdna, bet ne todėl, kad prisiminė Aleksą, o todėl, kad suprato vieną tiesą: praeities žavesys sugriautas, ir nuo šiolei viskas bus kitaip.
Apkrautas knygomis Samiro kabinetas Britų muziejuje buvo mažas ir ankštas. Galbūt todėl, kad didžiulis rašomasis stalas bei du odiniai krėslai stovėjo viduryje. Tačiau Eliotui kambarėlis pasirodė pakankamai jaukus. Dėkui Dievui, čia buvo nedidelis židinys, todėl netrūko ir šilumos.
— Nesu įsitikinęs, kad daug ką galėsiu jums pasakyti, — pareiškė Sandras. — Lourenas išvertė tik fragmentą. Faraonas pareiškė, jog jis nemirtingas. Regis, jis keliavo po pasaulį iki pat oficialaus savo valdymo pabaigos. Gyveno tarp tautų, apie kurių egzistavimą senovės egiptiečiai net neįtarė. Pareiškė, maždaug du šimtmečius pragyvenęs Atėnuose, taip pat gyvenęs ir Romoje. Galiausiai jis užsidarė mauzoliejuje, iš kurio jį prikelti galėjo tik Egipto karališkųjų šeimų nariai. Keletas dvasininkų žinojo jo paslaptį. Kleopatros valdymo laikais jis tapo legenda. Jaunoji karalienė juo patikėjo.
— Ir padarė viską, kad prikeltų jį naujam gyvenimui.
— Jis taip parašė. Karalius beprotiškai įsimylėjo Kleopatrą, politiniais sumetimais palaimino jos sąjungą su Cezariu. Bet moters romanas su Marku Antonijumi jam buvo netikėtas. Ir labai jį nuliūdino. Tie faktai neprieštarauja istorijai. Jis, lygiai taip pat kaip ir mes, smerkė Kleopatrą su Antonijum už jų neapgalvotus poelgius, neprotingą vadovavimą.
— Ir Lourensas patikėjo ta istorija? Ar jis turėjo kokią nors savo versiją?..
— Jis buvo be galo laimingas, atskleidęs šitą paslaptį. Toks neįtikėtinas archeologinis radinys! Tiek neįkainojamų relikvijų! Jis mielai būtų pašventęs tam visą savo gyvenimą. Negaliu atsakyti, kuo jis patikėjo, o kuo ne.
Eliotas susimąstė.
— O kaip mumija, Samirai? Juk tyrinėjote ją. Buvote šalia Lourenso, kai pirmą kartą nukėlėte sarkofago antvožą.
— Taip.
— Ar nieko keisto nepastebėjote?
— Dieve mano, iki tol buvau matęs tūkstančius tokių mumijų. Visų įdomiausi buvo pergamento ritinėliai, įvairių kalbų mišinys ir, žinoma, sarkofagas.
— Gerai, turiu jums vieną keistą istoriją, — pasakė Eliotas. — Mūsų bendras pažįstamas, Henris Stratfordas tvirtina, jog ta mumija prisikėlė. Šįryt ji paliko sarkofagą, perėjo per Lourenso biblioteką, atėjo į svetainę ir pamėgino pasmaugti Henrį. Jam pasisekė: spėjo pasprukti nuo mumijos ir liko gyvas.
Samiras kurį laiką tylėjo, tarsi neišgirdęs Elioto pasakojimo. Po to švelniai prabilo:
— Jūs juokaujate, grafe Ruterfordai?
Eliotas nusijuokė:
— Ne. Aš nejuokauju, misteri Aibrahamai. Ir drįstu lažintis, jog Henris Stratfordas taip pat nejuokavo, šįryt pasakodamas man šitą istoriją. Tikrai, aš įsitikinęs, kad jis nejuokavo. Jaunuolis visas drebėjo, tarsi drugio krečiamas, jį buvo apėmusi isterija. Jam tikrai ne juokai rūpėjo.
Tyla. „Štai ką reiškia netekti žado“, — mąstė Eliotas, stebėdamas Samirą.
— Gal turite cigaretę, Samirai? — paklausė Eliotas.
Neatitraukdamas nuo grafo akių, Samiras atidarė mažytę, įmantriai inkrustuotą dėžutę iš dramblio kaulo. Egiptietiškos kvepiančios, puikios kokybės cigaretės. Paėmė auksinį žiebtuvėlį ir ištiesė Eliotui.
— Dėkoju. Dar norėjau pridurti... tikriausiai jums bus įdomu... šita mumija Džulijai nieko blogo nepadarė. Dabar ji — garbingas merginos svečias.
— Grafe Ruterfordai...
— Aš kalbu kaip niekada rimtai. Mano sūnus Aleksas tuojau pat nuvyko pas ją. Tarp kitko, tenai jau lankėsi policija. Paaiškėjo, jog Stratfordų namuose atsirado egiptologas, misteris Ramsėjus Redžinaldas, ir Džulija nekantrauja parodyti jam Londoną. Ji net nerado laiko aptarti liguistas Henrio haliucinacijas. Tuo tarpu Henris, pamatęs tą egiptologą, iškart pareiškė, kad jis ir yra ta pati mumija. Tik dabar ji vaikštinėja, apsirengusi Lourenso drabužiais.
Eliotas užsidegė cigaretę, giliai užtraukė dūmą.
— Greitai ir iš kitų išgirsite apie tai, — mandagiai pasakė jis. — Ir reporteriai tenai buvo. „Mumija vaikštinėja po Meiferą“. — Jis gūžtelėjo pečiais.
Samirui nebuvo juokinga — jis patyrė šoką. Atrodė labai sutrikęs.
— Atleiskite, — ištarė jis, — tačiau aš nesu geros nuomonės apie Lourenso sūnėną Henrį.
— Suprantama, aš tuo net neabejojau.
— Tas egiptologas... Sakėte, jo vardas Ramsėjus Redžinaldas. Niekada apie tokį negirdėjau.
— Žinoma, negirdėjote. O juk jūs visus juos pažįstate — nuo Kairo iki Mančesterio, nuo Berlyno — iki Niujorko.
— Manau, kad taip.
— Vadinasi, čia kažkokie paistalai?
— Visiški paistalai.
— Jei nekreipsime dėmesio į informaciją, skelbiančią, jog ši mumija yra nemirtinga... Tada tarsi viskas atsiduria savo vietose.
— Negi jūs tikite... — Samiras nutilo. Regis, jis visiškai sutriko — vis labiau niaukėsi.
— Na ir?..
— Tai neįtikėtina, — sumurmėjo Samiras. — Lourensas mirė toje kapavietėje nuo širdies smūgio. Ta būtybė jo nenužudė! Kažkokia beprotybė!
— Ar buvo kokių nors smurtinės mirties požymių?
— Požymių? Jokių. Nors pačioje kapavietėje sklandė kažkokia pikta dvasia... Be to, tie prakeiksmai, parašyti ant sarkofago... Mumija nenorėjo, kad kas nors drumstų jos ramybę. Saulė. Ji vengė saulės. Ir prašė netrukdyti jai ilsėtis. Būtent šito trokšta visi mirusieji.
— Argi? — paklausė Eliotas. — Jei numirčiau, nežinau ar norėčiau, kad mane paliktų ramybėje. Turbūt apskritai nieko nenorėčiau. Jei iš tiesų numirčiau.
— Mes esame savo vaizduotės spąstuose, grafe Ruterfordai. Be to... Lourenso mirties akimirką su juo kapavietėje buvo ir Henris Stratfordas!
— Hm-m... Tas tiesa. Ir iki šio ryto Henris nė karto nematė, kad mūsų sudūlėjęs, sudžiūvęs bičiulis judėtų.