— Nepatinka man šita istorija. Labai nepatinka. O dar mis Stratford viena namuose su šitomis relikvijomis.
— Tikriausiai muziejui derėtų viską sudėlioti į vietas — pasakė Eliotas. — Patikrinti mumiją. Kad ir kaip būtų, juk tai ypač vertingas radinys.
Samiras nieko neatsakė. Jis vėl tarsi sustingo, įsmeigęs nematantį žvilgsnį į rašomąjį stalą.
Eliotas pasiėmė lazdelę, sunkiai pakilo. Jis didžiavosi, kad pavyko nuslėpti, kokių pastangų iš jo pareikalavo šitas paprastas judesys. Teks truputį pastovėti, kad nurimtų pragariškas sąnarių skausmas. Grafas neskubėdamas užgesino cigaretę.
— Dėkoju, Samirai. Pokalbis buvo labai įdomus.
Samiras tarsi atsibudo.
— Kas, velniai rautų, čia vyksta, kaip jūs manote, grafe Ruterfordai? — jis pakilo iš krėslo.
— Norite išgirsti mano nuomonę?
— Žinoma.
— Ramzis Antrasis nemirtingas. Senais laikais jis atskleidė kažkokią paslaptį, surado kažkokį eliksyrą, kuris padarė jį nemirtingu. Ir dabar štai vaikštinėja su Džulija po Londoną.
— Jūs ir vėl juokaujate.
— Ne, — pasakė Eliotas. — Aš taip pat tikiu vaiduokliais, dvasiomis, užkerėjimais. Metu per petį druską, nuolat beldžiu į medį. Labai nustebsiu, būsiu priblokštas, jei paaiškės, jog šita istorija — tiesa, suprantate? Tačiau vis tiek aš tuo tikiu. Bent jau šiuo momentu. Ir pasakysiu kodėl. Todėl, kad to, kas atsitiko, kitaip negalima paaiškinti.
Ir vėl tyla.
Eliotas šyptelėjo. Užsimovė pirštines ir, pasiremdamas lazdele, žvaliai išėjo iš kabineto... nors kiekvienas žingsnis kėlė jam skausmą.
7 skyrius
Tai buvo labiausiai neįtikėtinas įvykis jos gyvenime. Niekas negalėjo tam prilygti. Ypač pribloškė tas faktas, jog viskas vyko Londone, vidurdienį, triukšmingose judriose gatvėse, kur Džulija jautėsi taip laisvai ir įprastai.
Dar niekada milžiniškas niūrus miestas neatrodė jai toks stebuklingas. O koks jam pasirodė šitas miestas, šitas garsėjantis gyventojų pertekliumi megapolis su aukštais namais, bildančiais tramvajais, kaukiančiais automobiliais, žirgais kinkytais ekipažais, visur šmirinėjančiais kebais? Kaip jis žiūri į begalines reklamas, įvairiaspalves iškabas, siūlančias prekes, paslaugas, nurodančias kryptį, dalijančias patarimus bei pamokymus? Ar jam neatrodo bjaurios tos blankios parduotuvėlės, prikimštos gatavų drabužių? Ką jis mano apie parduotuves, kuriose ištisomis dienomis dega elektra, nes gatvėje tamsu, dūmai, rūkas, o pilkas dangus nepajėgus apšviesti miesto?
Jam patiko viskas. Jis buvo sužavėtas. Niekas jo nebaugino, viskas atrodė patraukliai. Jis puldavo nuo kelkraščio, norėdamas paliesti automobilį, vos tik tas kiek sumažindavo greitį. Užsiropšdavo ant omnibuso viršaus, kad galėtų iš aukštai pažvelgti į miestą. Įėjęs į telegrafo pastatą, jis sustingo šalia jaunos sekretorės, nes norėjo matyti, kaip ji spausdina mašinėle. O ji, pakerėta palinkusio prie jos žydraakio milžino, pasiūlė jam pačiam pabandyti paspaudinėti klavišus. Žinoma, jis taip ir padarė, vikriai parašęs netrumpą frazę lotyniškai. O po to, patenkintas savimi, ėmė kvatoti.
Džulija jam pasiūlė užeiti į „Times“ redakciją. Jis turi pamatyti milžiniškas spausdinimo stakles, pakvėpuoti spaustuvės dažais, išgirsti duslų patalpų triukšmą. Turi suvokti ryšį tarp žmonijos išradimų, suprasti, kaip viskas paprasta.
Džulija matė, kad Ramzis palieka neišdildomą įspūdį visiems žmonėms, su kuriais jie susitikdavo. Tiek moterys, tiek vyrai mielai jam pagelbėdavo, tarsi jausdami, kad šio žmogaus gyslomis teka karališkas kraujas. Puiki laikysena, didinga eisena, spinduliuojanti šypsena pavergdavo ir tuos, į kuriuos jis žiūrėdavo, ir tuos, kuriems karštai spausdavo ranką, ir tuos, kurių pokalbių jis klausėsi — taip dėmesingai, tarsi tai būtų slapti pranešimai, kuriuos būtina suprasti tiksliai ir teisingai.
Sunku žodžiais apibūdinti jo būseną. O ir kam to reikia? Džulija tiksliai žinojo: jis mėgaujasi atradęs naują pasaulį, jo negąsdina nei ekskavatorius, nei čiuožykla, nes jis dievina staigmenas, naujoves, tenorėdamas tik vieno — paaiškinimų.
Jai pačiai magėjo paklausyti, ką Ramzis pasakys. Tačiau merginai teko jam aiškinti aibę visokiausių teorijų. Teorijos — buvo visų sunkiausias dalykas.
Po kokios valandos kalbėtis bendromis temomis jau buvo lengviau. Ramzis įsisavino anglų kalbą stebėtinai greitai.
— Pavadinimai! — sakė jis Džulijai, kai ta kelias minutes ką nors jam aiškindavo. — Kalbą sudaro pavadinimai. Įvardinimas žmonių, daiktų, jausmų. — Tardamas pastarąjį žodį, karalius pabarbeno sau į krūtinę. Po vidurdienio iš jo kalbos visai išnyko lotyniški quare, quid, quo, qui. — Anglų kalba sena, Džulija. Mano laikų barbarų kalba, joje ir dabar daug lotyniškų žodžių. Ar girdi lotyniškus žodžius? Kas tai, Džulija? Paaiškink!
— Aš mokau tave be jokios sistemos, — pasakė mergina. Jai norėjosi atskleisti jam spausdinimo pagrindus, papasakoti apie monetų kalybą.
— Aš pats paskui viską susisteminsiu, — patikino ją Ramzis.
Dabar jis užbėgdavo į kiekvieną duonos parduotuvę ar valgyklą... į avalynės parduotuvę, apžiūrinėjo rastas gatvėje šiukšles, paketus praeivių rankose, tyrinėjo moterų apdarus.
Beje, ir pačias moteris.
„Jei tai ne geismas, vadinasi, aš nieko neišmanau apie žmones, — mąstė Džulija. — Turbūt jis moterims keltų baimę, jei nebūtų taip elegantiškai apsirengęs ir neatrodytų toks pasitikintis savimi. Jo manieros... Tai, kaip jis gestikuliavo, kalbėjo, stovėjo, vaikščiojo, tarsi teikė jam kažkokią viršenybę. Jis tikras karalius. Nors ir atsidūręs kitoje epochoje, svetimoje vietoje, vis tiek išliko karaliumi“. Džulija nuvedė jį pas bukinistą. Parodė senovės autorių knygas: Aristotelio, Platono, Euripido, Cicerono. Jis apžiūrinėjo kabančias ant sienos Obrio Berdslėjaus4 reprodukcijas.
Jį sužavėjo fotografijos. Džulija nuvedė Ramzį į mažytę foto studiją nusifotografuoti. Jis džiaugėsi tarsi vaikas. Labiausiai jį sužavėjo, kad net ir neturtingas miestietis gali sau leisti užsisakyti portretą.
O įėjęs į kino teatrą, Ramzis sustingo iš susižavėjimo. Perpildytoje salėje karalius be paliovos aikčiojo, spausdamas Džulijos ranką, kai stebėjo ekrane judančias milžiniškas, gyvas šviečiančias figūras. Pasekęs žvilgsniu prožektoriaus šviesos spindulį, jis nuėjo prie mažytės kino mechaniko būdelės ir be jokių skrupulų įsiveržė į vidų. Senis kino mechanikas, kaip ir visi kiti, neilgai trukus pasidavė Ramzio žavesiui ir pradėjo jam aiškinti, kaip veikia šitas mechanizmas.
Galiausiai jie nuėjo į tamsų erdvų stoties pastatą, kur Ramzis tarsi suakmenėjęs spoksojo į spindinčius metalinius lokomotyvus. Net ir prie jų jis priėjo be jokios baimės. Prisilietė prie šalto juodo metalo, stovėdamas pavojingu atstumu nuo milžiniškų ratų. Kai traukinys išvažiavo iš perono, Ramzis atsistojo ant bėgių — jam norėjosi pajusti vibraciją. Ir nustebęs apžiūrinėjo minias žmonių.
— Tūkstančius žmonių perveža iš vieno Europos krašto į kitą! — riktelėjo Džulija, mėgindama perrėkti traukinių dundėjimą. — Kelionės, kadaise trukusios mėnesį, dabar tetrunka kelias dienas.
— Europa, — sušnabždėjo karalius. — Nuo Italijos iki Britanijos.
— Traukinius vandeniu perveža laivais. Neturtingi žmonės iš kaimų laisvai atvažiuoja į miestą. Visi žino, kas yra miestas — matai?
Ramzis linktelėjo ir suspaudė merginos ranką.
— Neskubėk, Džulija. Ateis laikas, ir aš viską suprasiu.
Ir vėl nušvito jo šypsena, tokia geraširdiška, tokia švelni, jog mergina tik nukaito ir nuleido akis.
— Šventovės, Džulija. Deus... namai.
— Dievų. Dabar Dievas tik vienas. Vienintelis.