Netiki. Tik vienas Dievas?
Vestminsterio abatija. Jie vaikščiojo po aukštomis arkomis. Tikras stebuklas! Džulija jam parodė Šekspyro paminklą.
— Tai ne Dievo namai, — paaiškino mergina. — Tai vieta, kur žmonės susirenka pasikalbėti su Dievu...
Ir kaip jam paaiškinti, kas yra krikščionybė?
— Artimo meilė, — ištarė ji, — tai visų svarbiausia.
Ramzis pažvelgė į ją.
— Artimo meilė? — pakartojo jis, nepatikliai žvelgdamas į pro šalį skubančius žmones. — Ir ką, jie visi tikrai tuo vadovaujasi savo gyvenime? Ar tai tik įprotis?
Vakarop karalius išmoko kalbėti paprastomis frazėmis ir pripažino, jog anglų kalba jam labai patinka. Šia kalba patogu galvoti. Graikų bei lotynų tinkamos apmąstymams. Bet ne egiptiečių. Įsisavindamas kokią nors naują kalbą ankstesniame gyvenime, Ramzis vis labiau tobulino savo lingvistinius gebėjimus. Kalba atveria erdvę protinei veiklai. Puiku, jog paprasti šios epochos žmonės gali skaityti laikraščius, kuriuose tiek daug ginčų, protingų minčių, samprotavimų! Koks gi turėtų būti paprasto žmogelio mąstymas?
— Tu dar nepavargai? — pasidomėjo mergina.
— Ne. Aš niekada nepavargstu, — atsakė Ramzis. — Pavargsta tik siela bei širdis. Tik aš alkanas. Maistas, Džulija. Man reikia maisto.
Jiedu nuėjo į Haid Parką. Atrodė, jog Ramzis lengviau atsikvėpė, patekęs tarp šimtamečių medžių, pro kurių šakas švietė dangus. Tokį vaizdą juk galima pamatyti bet kurioje epochoje, bet kuriame žemės kampelyje.
Jie surado nedidelį suoliuką. Karalius tylomis stebėjo alėja vaikščiojančius žmones. Kokiomis akimis tie žmonės žiūrėjo į jį — tokį galiūną, spinduliuojantį didžiulę gyvybinę galią? „Ar jis pats žino, koks yra gražus, — mąstė Džulija. — Ar bent nutuokia, jog net ir trumpas jo prisilietimas jaudina taip stipriai, jog ji, Džulija, nepajėgia susitvardyti“?
— O, kiek dar visko reikia jam parodyti! Mergina nusivedė Ramzį į „Stratfordų laivininkystės kompanijos“ kontorą. Melsdama Dievą, kad niekas jos neatpažintų, lifto kabina pakilo į patį viršų ir atsidūrė ant stogo.
— Britanija, — tyliai sumurmėjo jis, žiūrėdamas iš viršaus į Londono stogus, klausydamasis fabrikų sirenų, skubančių tramvajų dundėjimo. — Amerika, Džulija. — Jis nekantriai atsisuko į merginą, apkabino per pečius. Per kiek dienų galima nuplaukti į Ameriką mechaniniu laivu?
— Turbūt per kokias dešimt. O iki Egipto dar greičiau. Kelionė į Aleksandriją tetrunka šešias dienas.
Ir kam ji ištarė šiuos žodžius? Jo veidas staiga paniuro.
— Aleksandrija, — sušnabždėjo karalius, tiksliai atkartodamas jos intonaciją. — Ar ji vis dar gyvuoja?
Džulija nusivedė Ramzį prie lifto. Ten laukia dar daug įdomių dalykų! Ji paaiškino, jog iki šiolei gyvuoja ir Atėnai, ir Damaskas, ir Antiohija. Ir Roma, suprantama. Niekur ji nedingo.
Netikėtai jai kilo beprotiška mintis. Sustabdžiusi ekipažą, mergina įsakė:
— Pas madam Tiuso.
Apsirengusios vaškinės figūros. Džulija greitosiomis paaiškino Ramziui, koks tai muziejus. Galima pamatyti visą istorijos panoramą. Ji parodys karaliui amerikietiškus indėnus, Čingischaną, Atilą — žmones, kurie po Romos žlugimo kėlė Europai siaubą.
Mergina negalėjo numatyti, kaip jį paveiks šitas istorijos kaleidoskopas: išdidus karaliaus šaltakraujiškumas ją vis labiau stebino.
Tačiau Džulijai pakako vos kelių minučių — ji suprato savo klaidą. Pamačius Romos karius, Ramzio geležinė ramybė išgaravo kaip dūmas. Jis iškart atpažino Julijaus Cezario figūrą. Po to tarsi negalėdamas patikėti savo akimis, įsistebeilijo į Egipto karalienę Kleopatrą, vaškinę lėlę, visai nepanašią į tą, kurios marmurinį biustą jis taip rūpestingai saugojo, nei į atvaizdą ant auksinių monetų. Tačiau žiūrint į lėlę, suklysti nebuvo galima: vaškinė karalienė gulėjo ant paauksuotos kušetės, rankoje suspaudusi gyvatę, kurios geluonis beveik siekė valdovės krūtinę. Greta stovėjo Marko Antonijaus, tipiško romėnų kario, figūra.
Ramzio veidas liepsnojo, akyse žaižaravo įniršis. Jis pažvelgė į Džuliją, po to į ant vaškinių figūrų kabėjusias etiketes.
Kaipgi ji nepagalvojo, kad čia yra ir šitos figūros? Kodėl neprisiminė apie tai? Džulija sugriebė Ramzį už rankos tuo momentu, kai jis nusigręžė nuo stiklinės virtinos. Jis vos nepartrenkė jam po kojomis pasipainiojusios porelės. Vyriškis kažką piktai burbtelėjo, bet Ramzis, regis, net neišgirdo.
Jis puolė prie išėjimo. Džulija bėgo jam iš paskos.
Tik gatvėje, žiūrėdamas į automobilius bei ekipažus, karalius kiek nusiramino. Po to paėmė Džuliją už rankos, ir jiedu lėtai nužingsniavo šaligatviu. Sustojo šalia statybvietės. Tenai, urgzdama, dirbo betono maišyklė. Duslus mašinos gausmas aidu atsimušė į akmenines sienas.
Ramzio lūpose pasirodė graudi šypsena.
Džulija sustabdė pro šalį važiuojantį ekipažą.
— Kur dabar? — paklausė mergina. — Sakyk, ką dar norėtum pamatyti?
Karalius atkreipė dėmesį į sulinkusią, apiplyšusiais drabužiais, iškrypusiais batais moterį. Ji ištiesė ranką, prašydama išmaldos.
— Elgeta, — ištarė Ramzis, žiūrėdamas į ją. — Kodėl iki šiol vis dar esama neturtingų žmonių?
Jie lėtai važiavo grindiniu. Virvės su džiūstančiais drabužiais trukdė jiems stebėti pilką dangų. Gatvėse sklaidėsi iš krosnių rūkstantys dūmai. Basakojai vaikai vėjo nugairintais veidais atsisukdavo į juos, palydėdami žvilgsniu.
— Kodėl turtuoliai nepadeda vargingai gyvenantiems žmonėms? Jie tokie pat beturčiai, kaip ir valstiečiai mano tėvynėje.
— Yra dalykų, kurie nesikeičia, — pastebėjo Džulija.
— O tavo tėvas? Jis buvo turtingas?
Ji linktelėjo.
— Jis įkūrė didžiulę laivininkystės kompaniją. Statė laivus, kuriais gabendavo prekes iš Indijos į Egiptą, iš Egipto į Angliją bei Ameriką. Tie laivai plaukioja po visą pasaulį.
— Ar dėl tų turtų Henris kėsinosi tave nužudyti? Taip pat, kai mano kapavietėje nužudė tavo tėvą?
Džulija žiūrėjo tiesiai priešais save. Ramzio žodžiai išvedė ją iš pusiausvyros. Ši diena, šitas nuostabus nuotykis pakylėjo ją iki dangaus, o dabar ji greitai vėl leidosi ant žemės. Henris nužudė jos tėvą. Ji nebegalėjo ištarti nė žodžio.
Ramzis paėmė ją už rankos.
— Tų turtų būtų visiems užtekę, — pasakė Džulija. Jos balsas buvo įtemptas kaip styga. — Ir man, ir Henriui, ir Henrio tėvui.
— Ir vis dėlto tavo tėvas Egipte ieškojo lobių.
— Ne, jis tą darė ne dėl lobių! — Džulija piktai pažvelgė į faraoną. — Jis ieškojo praeities liudytojų. Tavo užrašai jam buvo kur kas svarbesni už žiedus ant tavo rankų. Istorija, kurią tu aprašei, jam buvo tikras lobis. Taip pat ir nupieštas sarkofagas, nes tai — originalas, epochos liudininkas.
— Archeologija, — pasakė Ramzis.
— Taip. — Džulija netikėtai nusišypsojo. — Mano tėvas nebuvo kapų niekintojas.
— Suprantu. Nepyk.
— Jis buvo mokslininkas, — kalbėjo mergina jau kiek švelniau. — Pinigų tėvas turėjo, tačiau apsiriko, patikėdamas tvarkyti kompanijos reikalus savo broliui bei sūnėnui. Ir sumokėjo už tai savo gyvybe.
Džulija nutilo. Staiga ji pajuto baisų nuovargį. Nepaisant šiandieninės euforijos, mergina nė minutėlei nepamiršo, kas atsitiko; suprato, kad jos kančios dar tik prasideda.
— Tai baisu, — sušnabždėjo ji.
— Godumas — štai kas baisu. Tai visų bėdų šaltinis.
Ramzis žiūrėjo į niūrius sudaužytus langų stiklus. Pro langus bei atviras duris sklido šlapimo, puvėsių kvapas.
Džulijai anksčiau neteko pabuvoti šitoje Londono dalyje. Pamačiusi tokį skurdą, mergina nuliūdo ir jos asmeninės bėdos kiek nublanko.