— Henrį reikia sustabdyti, — tvirtai pareiškė Ramzis. — Antraip jis dar kartą pasikėsins tave nužudyti. Ir už tavo tėvo mirtį būtina atkeršyti.
— Jei dėdė Rendolfas sužinos, kas įvyko, jis neištvers, numirs. Jei, suprantama, jis dar nieko nežino.
— Dėdė? Tas žmogus, kuris šįryt buvo atėjęs? Ne, jis nekaltas ir matosi, jog labai nerimauja dėl sūnaus. Bet Henris — niekšas. Jis nevaldomas.
Džulija pradėjo drebėti, akyse pasirodė ašaros.
— Dabar nieko padaryti negalėsiu. Jis mano brolis. Jie vieninteliai mano giminaičiai.. Jau verčiau tegul nusikaltėliu rūpinasi teismas ir įstatymas.
— Bet tau gresia pavojus, Džulija Stratford!
— Ramzi, aš nesu karalienė. Neturiu teisės savivaliauti.
— Užtat aš esu karalius. Ir visada juo būsiu. Galėsiu prisiimti visą atsakomybę. Leisk man veikti, kaip manau esant reikalinga.
— Ne, — sušnabždėjo mergina, maldaujančiomis akimis pažvelgusi į Ramzį. Jis uždėjo delną ant jos rankos, suspaudė ją ir palinko prie Džulijos, ketindamas apkabinti. Bet mergina laikėsi tvirtai. — Pažadėk, kad nieko nesiimsi. Jei kas nors atsitiks, tai visą gyvenimą slėgs mano sąžinę.
— Jis tavo tėvą nužudė.
— Jei nužudysi jį, gali manyti, kad nužudei ir mano tėvo dukrą, — ištarė mergina.
Stojo tyla. Jis tiesiog žiūrėjo į Džuliją. Turbūt stebėjosi. Mergina taip ir nesuprato. Paskui pajuto, kaip dešinė karaliaus ranka atsirado ant jos peties. Jis priglaudė ją prie savęs taip, kad judviejų krūtinės susilietė, ir pabučiavo. Tai buvo ilgas aistringas bučinys. Džulijos kūną užliejo karštis. Ji norėjo atstumti Ramzį, tačiau užuot tą padariusi, net nepajuto, kaip pirštais ėmė švelniai glostyti jo plaukus. Po to atsitraukė — suglumusi, sunkiai suvokdama, kas vyksta.
Kurį laiką ji negalėjo ištarti žodžio. Veidas degė, kūnas atsipalaidavo, ištižo. Ji užsimerkė. Džulija žinojo, kad tereikia jam dar kartą prie jos prisiliesti — ir visi žaidimai baigsis: ji atsiduos Ramziui čia ir dabar. Reikia kažką daryti...
— O kaip tu manei, Džulija? — ištarė karalius. Manei, kad aš bekūnė dvasia? Taip, aš nemirtingas, tačiau esu vyras.
Jis norėjo vėl pabučiuoti merginą, tačiau ji atkišo ranką, sustabdydama vyriškį.
— Pakalbėsime apie Henrį? — paklausė Ramzis. Jis paėmė jos ranką, suspaudė ir pabučiavo pirštų galiukus. — Henris žino, kas aš toks. Jis matė. Kam gyventi su tokia paslaptimi? Jis piktadarys ir nusipelnė mirties.
Ramzis tikriausiai suprato, jog tokios būsenos Džulija vargu ar sugebės sutelkti mintis į tai, ką jis dabar kalba. Jo lūpos bučiavo merginos pirštus, o žydros akys spindėjo.
Džulija netikėtai supyko.
— Visoje šitoje istorijoje Henris pasirodė kaip tikras bukaprotis, — pasakė ji. — Daugiau jis nesikėsins į mano gyvybę. — Džulija ištraukė ranką ir pažvelgė pro langą: jie jau pravažiavo vargšų kvartalą. Ačiū Dievui.
Ramzis susimąstė, gūžtelėjo pečiais.
— Henris bailys, — tęsė Džulija. Jos kūnas vėl tapo paklusnus. — Apgailėtinas bailys. Taip, kaip jis nužudė mano tėvą, žudo tik bailiai.
— Bailys gali būti kur kas pavojingesnis už drąsuolį, — pastebėjo Ramzis.
— Neliesk jo, — sušnabždėjo Džulija ir pažvelgė jam į veidą. — Padaryk tai dėl manęs. Tegul Dievas įvykdys teisingumą. Aš negaliu būti teisėju nei budeliu.
— Tai karališka mintis, — pastebėjo Ramzis. — Tokia išmintimi ne kiekviena karalienė apdovanota.
Jis lėtai pasilenkė, norėdamas ją pabučiuoti. Mergina žinojo, kad turėtų nusisukti, bet negalėjo. Ją vėl užplūdo karštis bei silpnumas. Ji pamėgino atsitraukti, bet Ramzis ją sulaikė...
Džulija pakėlė į karalių akis. Jis šypsojosi. Gestu parodęs, jog paklūsta jos norui, jis ištarė:
— Aš esu svečias tavo karalystėje, mano karaliene.
Eliotui nebuvo sunku palaužti Ritos pasipriešinimą. Tarnaitė maldavo ją suprasti, aiškino, jog šeimininkės nėra namuose, priminė, jog grafas bet kada gali čia užeiti, tačiau jis tylėdamas įėjo į namus ir nužingsniavo tiesiu taikymu į egiptietišką salę.
— Ak, tos brangenybės! Niekas neturi laiko jomis užsiimti. Atnešk man stiklinę šerio, Rita. Aš labai pavargau. Truputį pailsėsiu ir eisiu namo.
— Taip, sere, bet...
— Rita, nešk šeri.
— Taip, sere.
Kaip ji susijaudinusi, kokia išblyškusi. Vargšelė! Knygos visur netvarkingai išmėtytos. Eliotas pažvelgė į stalą, stovintį oranžerijoje. Matėsi gulintys ant stalo žodynai, ant kėdžių — krūvos laikraščių bei žurnalų.
Lourenso dienoraštis buvo čia pat, ant rašomojo stalo, kaip Eliotas ir tikėjosi. Jis atvertė dienoraštį, įsitikino nesuklydęs ir įsikišo jį į kišenę.
Kai Rita atnešė ant mažyčio sidabrinio padėklo bokalą šerio, Eliotas žiūrėjo į sarkofagą. Pasiremdamas lazdele, jis paėmė bokalą ir gurkštelėjo.
— Tu neleisi man žvilgtelėti į mumiją? — paklausė jis.
— O Viešpatie! Nereikia, sere. Prašau jos neliesti! — ėmė maldauti mergina. Ji apimta siaubo žiūrėjo į sarkofagą. — Jis labai sunkus, sere. Mes negalime bandyti jį pakelti...
— Gerai jau, gerai. Tu ne prasčiau už mane žinai, kad mediena čia plona ir sarkofagas lengvas.
Eliotas nusišypsojo, išsitraukė sovereną ir ištiesė kambarinei. Ta nustebo, papurtė galvą.
— Imk, neatsisakyk. Nusipirksi sau kokį nors malonų niekutį.
Ji nespėjo atsakyti. Eliotas jau žingsniavo prie išėjimo. Rita nuskubėjo atidaryti jam duris.
Laiptų apačioje jis kiek stabtelėjo. Reikėjo būti atkaklesniam ir pažiūrėti, kas tame sarkofage...
Jo tarnas Volteris atskubėjo į pagalbą. Gerasis Volteris, kuris drauge su Eliotu užaugo ir paseno... Tarnas padėjo jam įsiropšti į automobilį. Grafas įsitaisė ant galinės sėdynės. Vos tik ištiesęs kojas, pajuto, kaip maudžia sąnarius.
Ar jis nustebtų, pamatęs, jog sarkofagas tuščias, ir įsitikinęs, jog čia ne žaidimas? Atvirkščiai. Eliotas ir taip žinojo, kad tenai nieko nėra. Ir bijojo tai pamatyti savo akimis.
Misteris Henkokas iš Britų muziejaus buvo paprastas žmogus. Pašventęs visą savo gyvenimą egiptietiškoms senienoms, jis jas naudojo, norėdamas žmonėms pademonstruoti jų grubumą bei akivaizdžią dvasios menkystę. Neapykanta šio meto žmonėms tapo jo charakterio dalimi. Jis nekentė dabarties taip pat stipriai, kaip žavėjosi senove, kurią tyrinėjo visą gyvenimą.
Henkokas garsiai perskaitė straipsnio pavadinimą trims, sėdėjusiems drauge su juo džentelmenams:
— „Mumija vaikštinėja po Meiferą?“ — Jis atvertė kitą puslapį. — Tiesiog bjauru. Nejaugi jaunasis Stratfordas išėjo iš proto?
Priešais jį sėdėjęs pagyvenęs džentelmenas šyptelėjo.
— Henris Stratfordas girtuoklis bei lošėjas. Jūs tik pamanykite: mumija išlindo iš grabo!
— Ne tai svarbiausia, — pasakė Henkokas. — Blogai, kad mes palikome neįkainojamą kolekciją privačiuose namuose... Štai jums ir skandalas! Tenai jau pabuvojo ir policija, ir tie įkyrūs reporteriai.
— Leiskite man, — įsiterpė pagyvenęs džentelmenas. — Mane labiausiai domina pavogta vertinga auksinė moneta.
— Taip, bet... — tyliai ištarė Samiras Aibrahamas, sėdėjęs atokiau. — Jau sakiau, kad monetos buvo tiktai penkios, kai aš sudarinėjau kolekcijos eksponatų sąrašą. O tos, kaip jūs sakote pavogtos monetos niekas iš mūsų nematė.
— Na ir kas? — nepasidavė Henkokas. — Misteris Teiloras visų gerbiamas numizmatas. Jis įsitikinęs, jog moneta buvo tikra. Ir ją buvo atnešęs parduoti ne kas kitas, o būtent Henris Stratfordas.
— Henris ją galėjo pavogti dar Egipte, — pasakė pagyvenęs džentelmenas.
Kai kurie pašnekovai ėmė pritariamai linkčioti.
— Kolekcijos vieta muziejuje, ją reikia čia saugoti, — pasakė Henkokas. — Nedelsiant turime pradėti tyrinėti Ramzio mumiją. Kairo muziejus šurmuliuoja, piktinasi. O dabar dar šita nelemta moneta...