— Bet, džentelmenai, — įsiterpė Samiras, — juk mes negalime nuspręsti šitos kolekcijos likimo, nepasitarę su mis Stratford.
— Mis Stratford dar labai jauna, — atsiliepė Henkokas. — Ir ji paskendusi savo sielvarte. Dabar jokių rimtų sprendimų mergina negali priimti.
— Taip, — pritarė pagyvenęs džentelmenas. — Bet, tikiuosi, visi čia sėdintys supranta, jog būtent Lourensas Stratfordas į muziejų investavo savo milijonus. Manau, Samiras teisus. Be Džulijos Stratford leidimo negalime pervežti kolekcijos.
Henkokas vėl įniko į laikraštį.
— „Ramzis pakyla iš kapo“, — perskaitė jis. — Man tai labai nepatinka.
— Galbūt reikia pakeisti apsaugininką? — pasiūlė Samiras. — Ar paskirti du sargus?
Pagyvenęs džentelmenas linktelėjo:
— Gera mintis. Kartoju: šiuo klausimu turime derinti savo nuomonę su mis Stratford.
— Galbūt jūs paskambinsite jai? — paklausė Henkokas, kreipdamasis į Samirą. — Juk buvote jos tėvo draugas.
— Gerai, sere, — tyliai atsakė egiptietis. — Būtinai paskambinsiu.
Ankstyvas vakaras. „Viktorijos“ viešbutis. Ramzis atsisėdo pietauti ketvirtą valandą, kai saulė pro apdulkėjusį stiklą dar apšvietė balta staltiese uždengtą stalą. Dabar buvo jau tamsu. Visur degė elektra; palubėje kabėjo blankūs šviestuvai, silpnai apšviesdami kampuose augančias aukštas tamsiai žalias palmes.
Liokajai tylėdami nešė ant Ramzio stalo vieną lėkštę po kitos... ir tik vienas jų nustebęs kilstelėjo antakius, paprašytas atidaryti ketvirtą itališko raudono vyno butelį.
Džulija jau seniai suvalgė savo porciją. Jiedu buvo pasinėrę į pokalbį, o anglų kalba liejosi laisvai, kaip ir vynas.
Mergina jau išmokė karalių naudotis sunkiomis sidabrinėmis šakutėmis bei peiliais, tačiau jis, kaip ir anksčiau, ignoravo stalo įrankius: jo laikais tik barbarai šitaip grūsdavosi maistą į burną.
Kiek pasvarstęs, jis būtent taip ir pasakė: taip, tik barbarai panašiais kastuvais grūda sau į burną maistą. Džulijai teko jam paaiškinti, kaip atsirado sidabriniai indai. Ir vis tik mergina turėjo pripažinti, kad jis turi labai rafinuotą skonį, yra neįtikėtinai gracingas, subtilus, net ir tada, kai atsilaužia duonos ar atsiplėšia gabalėlį mėsos ir įsideda juos į burną, nepaliesdamas pirštais lūpų, o padėdamas maistą ant liežuvio galiuko.
Dabar ji įsijautusi kalbėjo apie techninę revoliuciją.
— Pirmosios mašinos buvo labai paprastos — jomis apdirbdavo laukus, gamindavo audinius. O po to mechanizacijos idėja užvaldė žmonių protus.
— Taip.
— Kai priverti mašiną atlikti už save kažkokį darbą, tai netrukus įsigeidi sugalvoti kitą dar tobulesnę mašiną.
— Suprantu.
— Paskui atsirado pirmasis garo variklis, dar vėliau — automobilis, telefonas, lėktuvas...
— Man labai norisi paskraidyti: tiesiog pakilti į dangų.
— Žinoma, tu paskraidysi. Bet ar suvoki pačią idėją, kaip keičiasi žmogaus mąstymo būdas?
— Žinoma. Juk atėjau pas tave ne iš devynioliktosios egiptiečių istorijos dinastijos, kaip kad tu manei. Atėjau iš pirmųjų Romos imperijos egzistavimo dienų. Todėl mano protas pakankamai lankstus, aš lengvai prisitaikau prie naujovių. Ir mano mąstymo būdas visą laiką keičiasi. Juk pati pastebi.
Kažkas jį nustebino; Džulija iš pradžių nesuprato kas. Pradėjo groti orkestras. Iš pradžių tyliai, vos galima buvo išskirti švelnius muzikos garsus, skęstančius bendrame balsų gausme. Ramzis staiga pašoko iš vietos, numetė ant grindų servetėlę, parodė į pilną žmonių salę.
Dabar švelnūs valso garsai skambėjo jau ryškiau, nustelbdami bendrą triukšmą. Mergina atsisuko ir pamatė nedidelį orkestrą, įsikūrusį priešingoje šokių salės pusėje.
Karalius žingsniavo prie orkestro.
— Palauk! — pašaukė Džulija, bet Ramzis jos negirdėjo. Jai nebeliko nieko kito, kaip tik eiti jam iš paskos.
Restorano lankytojai išpūtę akis žiūrėjo į aukštą vyriškį, kuris energingais žingsniais įveikė šokių salę ir sustojo priešais muzikantus.
Jis susižavėjęs apžiūrinėjo smuikus ir violončeles, po to jo žvilgsnis sustojo ties paauksuota arfa. Vyriškio lūpose žaidė tokia palaiminga šypsena, jog smuikininkė taip pat nusišypsojo jam, o žilagalvis violončelininkas net išsižiojo iš nuostabos.
Tikriausiai jie pamanė, kad šitas žmogus kurčnebylys. Jis žengė žingsnį pirmyn, palietė violončelės korpusą ir atšoko, pajutęs vibracijos jėgą. Po to jo ranka vėl palietė instrumentą.
— O-o-o, Džulija! — sušnabždėjo jis.
Visi žvalgėsi į juos. Padavėjai baugščiai stebėjo juodu. Bet niekas nedrįso klausinėti šio gražaus džentelmeno, vilkinčio puikiu kostiumu bei šilkine liemene, nepaisant to, kad jis visą laiką gūžčiojo pečiais ir kaskart vis griebdavosi už galvos.
Džulija pamėgino nutempti jį atgal prie staliuko, tačiau karalius nejudėjo iš vietos.
— Kokie dieviški garsai! — šnabždėjo jis.
— Tada pašokime, — pasiūlė mergina.
Niekas nešoko, bet tai neturi reikšmės. Juk čia buvo šokių salė, o Džulijai dabar norėjosi šokti labiau už viską gyvenime.
Ramzis sutrikęs žiūrėjo į ją, po to paklusniai uždėjo vieną ranką ant merginos talijos, kitą ištiesė pirmyn taip, kaip parodė Džulija.
— Būtent taip vyrai veda šokio metu savo damas, — pasakė mergina, pradedama suktis valso ritmu ir prisitaikydama prie partnerio. — Mano ranka ant tavo peties. Aš judu... o tu... štai ir viskas. Leisk, verčiau aš vesiu.
Jie sukosi vis greičiau, Ramzis pasirodė beesąs pavyzdingas mokinys. Tik vis žiūrėjo į kojas.
Prie jų netrukus prisijungė dar viena pora, paskui ir antra... Tačiau Džulijos jos nedomino; ji matė tik įraudusį Ramzio veidą, jo susižavėjusias akis, smalsiai lakstančias po salę, besistebinčias šviestuvais, ventiliatoriais, gėlių puokštėmis ant staliukų, sidabriniais stalo įrankiais. Jam akivaizdžiai patiko aplinkos prabanga.
Netikėtai karalius ėmė garsiai kvatoti.
— Džulija, muzika tarsi liejasi iš taurės! Kaip vynas!
Mergina greitai sukosi ratu šokio sūkuryje.
— Techninė revoliucija! — šūktelėjo Ramzis.
Ji atsilošė ir garsiai nusijuokė.
Viskas netikėtai baigėsi. Kas turi pradžią — turi ir pabaigą. Džulija suprato, kad muzika nutilo ir karalius vėl ketina ją pabučiuoti. Ir visai nebuvo noro jam priešintis. Tačiau Ramzis dvejojo. Pastebėjęs, jog kitos poros išeina, jis paėmė Džuliją už rankos.
— Taip, metas išeiti, — pasakė ji.
Lauke juos pasitiko šalta drėgna naktis. Džulija davė durininkui keletą monetų. Ji nekantravo kuo greičiau rasti ekipažą.
Ramzis vaikštinėjo pirmyn atgal, apžiūrinėdamas išsipusčiusius žmones, lendančius į automobilius ar kebus, spoksodamas į laikraščių pardavėją, mėginusį įpiršti jam naują numerį.
— Mumija vaikštinėja po Meiferą! — spiegiančiu balsu šaukė berniūkštis. — Mumija pakyla iš karsto!
Džulija nespėjo įsiterpti — Ramzis jau griebė laikraštį iš berniuko rankų, ir jai nieko kito nebeliko, kaip tik įgrūsti prekeiviui į delną monetą.
Nieko baisaus, įprastiniai miesto gandai. Mažytis eskizas — Henris, apimtas panikos, leidžiasi nuo jos namo laiptų ir sprunka.
— Tavo brolis, — niūriai pasakė Ramzis. — „Pildosi mumijos prakeiksmai...“ — lėtai perskaitė jis.
— Niekas tuo nepatikės! Tai pokštas!
Karalius skaitė toliau:
— „Britų muziejaus darbuotojas pareiškė, jog Lourenso kolekcija visiškai saugi ir greitai bus pervežta į muziejų“. — Jis sustojo — Paaiškink man žodį „muziejus“. Kas tai? Tai kapavietė?