Vargšė mergina labai kankinosi. Samiras tą pastebėjo. Jam derėjo išeiti. Bet juk jis atėjo, ketindamas susitikti su Džulija. Todėl ir laukė svetainėje, atsisėdęs ant sofos krašto, trečią kartą atsisakęs Ritos pasiūlyto kavos ar arbatos puodelio.
Egiptietis vis žvilgčiojo į auksu tviskantį sarkofagą. Jei taip kambarinė čia nestypsotų! Bet buvo akivaizdu, kad Rita neketina palikti jo vieno.
Muziejus seniai buvo uždarytas. Bet Džulijai labai norėjosi parodyti jį Ramziui. Mergina paleido kebą ir atsivedė faraoną prie geležinės užtvaros. Įsikibęs geležinių strypų, Ramzis žiūrėjo į uždarytas duris bei aukštus langus. Gatvėje buvo tamsu, tuščia, purškė lietutis.
— Tenai, viduje, daug mumijų, — pasakė mergina. — Tavo mumija irgi turi būti ten. Tėvas dirbo Britų muziejui, nors visas jo išlaidas apmokėdavo pats.
— Tai Egipto karalių bei karalienių mumijos?
— Žinoma, daugiausia iš Egipto. Ilgus metus čia gulėjo stiklinėje dėžėje Ramzio Antrojo mumija.
Karalius garsiai nusikvatojo ir pažvelgė į merginą.
— Tu ją matei? — Jis pažvelgė muziejaus pusėn. — Nelaimingas kvailelis. Jis net nežinojo, kad buvo palaidotas Ramzio kapavietėje.
— O kas jis toks? — Džulijos širdis smarkiai plakė, ant liežuvio sukosi daugybė klausimų.
— Net nežinau, — tyliai atsakė Ramzis, įdėmiai apžiūrinėdamas pastatą, tarsi ketindamas jį įsiminti. — Išsiunčiau savo karius, įsakęs surasti kokį nors mirštantį žmogų, tokį, kurio niekas nemyli ir kuriuo nėra kam pasirūpinti. Naktį jie atnešė žmogų į rūmus. Ir tada aš... kaip čia pasakius? Suvaidinau savo mirtį. Ir mano sūnus, Merneptahas gavo ko troško — jis tapo karaliumi. — Ramzis trumpam susimąstė, po to jo balsas pasikeitė, tapo gilesnis. — O dabar tu sakai, kad jo kūnas ilsisi čia, greta karalių bei karalienių.
— Egiptietiškame muziejuje Kaire, — patikslino Džulija. — Šalia Sacharos ir piramidžių. Ten dabar milžiniškas miestas. — Mergina pastebėjo, kad jos žodžiai paveikė Ramzį. Ir nors galima buvo nieko daugiau nesakyti, ji tęsė toliau: — Senais laikais Karalių Slėnis buvo išdraskytas. Kapų niekintojai išplėšė beveik visus kapus. Ramzio Antrojo kūnas rastas bendrame kape drauge su kitais lavonais. Juos palaidojo dvasininkai.
Ramzis atsisuko ir įdėmiai pažvelgė į Džuliją. Žinoma, informacija jį įskaudino, tačiau karaliaus veidas buvo geranoriškas, akys spindėjo smalsumu.
— Sakyk, Džulija... Karalienė Kleopatra, Kleopatra Šeštoji, kuri valdė Julijaus Cezario laikais... Ar jos kūnas taip pat Kairo muziejuje? Ar jis čia? — Karalius pažvelgė į muziejaus pastatą ir jo veidas vėl pasikeitė, jį nutvieskė raudonis.
— Ne, Ramzi, niekas nežino, kas nutiko Kleopatros palaikams.
— Bet tu juk žinai tą karalienę? Mano kapavietėje buvo jos marmurinis biustas.
— Aišku, kiekvienas mokinukas žino apie Kleopatrą. Visas pasaulis žino. Bet jos kapas senovės laikais buvo sugriautas, Ramzi.
— Aš suprantu geriau, negu kalbu, Džulija. Tęsk.
— Niekas nežino, kur jos kapas. Ir kas atsitiko jos kūnui. Juk mumijų laikai buvo jau praėję.
— Ne visai taip, — tyliai pasakė Ramzis. — Ji palaidota pagal visus senovės egiptiečių papročius. Be magijos, be balzamavimo, bet jos kūnas suvyniotas į drobulę ir jūra nuplukdytas į laidojimo vietą.
Jis nutilo. Priglaudė rankas prie smilkinių, įrėmė kaktą į šaltą muziejaus tvorą. Lietus stiprėjo. Džulijai darėsi šalta.
— Tas mauzoliejus, — pradėjo jis, traukdamasis nuo tvoros, susitvardęs ir vėl atsigavęs, — tai didžiulis statinys. Milžiniškas, gražus, visas padengtas marmuru.
— Apie tai rašė senovės autoriai. Bet jo nėra. Aleksandrijoje jo nebeliko nė pėdsako. Niekas nežino, kur jis stovėjo.
Karalius žiūrėjo į Džuliją ir tylėjo.
— Bet aš žinau, — galiausiai ištarė jis.
Ramzis atsistojo ant grindinio po žibintu ir ėmėsi apžiūrinėti blankią geltoną lemputę. Džulija priėjo prie jo, jis atsisuko, paėmė ją už rankos ir priglaudė prie savęs.
— Tu jauti, kaip man skaudu, — ramiai pasakė karalius, — nors taip neilgai mane pažįsti. Kas aš tau?
— Žmogus, — atsakė ji. — Gražus tvirtas vyras, kuris sielvartauja taip pat, kaip ir mes. Ir aš kai ką vis dėlto žinau... juk pats parašei apie save ir palikai pergamentus.
Sunku apie tai kalbėti. Kaip jis priims Džulijos žodžius?
— O tavo tėvas viską perskaitė, — pasakė jis.
— Taip. Ir kai ką išvertė.
— Aš jį stebėjau, — sušnabždėjo Ramzis.
— Ar tu rašei tiesą?
— O kodėl turėčiau meluoti?
Staiga jis vėl pamėgino pabučiuoti merginą, bet ji atsitraukė.
— Kokį keistą laiką tu visada pasirenki savo mažoms išdaigoms, — sunkiai kvėpuodama ištarė ji. — Juk mudu kalbėjome apie... apie tragediją. Argi ne?
— Greičiau apie vienatvę ir beprotybes. Ir apie beprotiškus poelgius, kuriuos darome iš nevilties.
Jo veido bruožai atsigavo, sušvelnėjo. Vėl tas pats mandagumas, ta pati geraširdiška šypsena.
— Tavo šventovės yra Egipte. Visos jos tebestovi, — pasakė Džulija. Rameseumas Luksore. Abu Simbelas. Ak, juk tų jas žinai kitais pavadinimais... Tavo milžiniškos statulos! Jos žavi visą pasaulį! Jas apdainavo Anglijos poetai. Didieji karvedžiai vyko į keliones, norėdami pasigrožėti jomis. Aš mačiau jas, liečiau savo rankomis. Stovėjau tarp senovinių sienų...
Jis vis šypsojosi.
— O dabar štai vaikštinėju su tavim šiuolaikinio miesto gatvėmis.
— Ir tau tas pasivaikščiojimas malonus.
— Taip, tas tiesa. Mano šventovės buvo senos jau tada, kai gyvenau pirmą kartą. Tačiau Kleopatros mauzoliejus pastatytas palyginti neseniai. — Jis nutilo, akivaizdžiai vėl susijaudinęs. — Man tai tarsi vakarykštė diena, supranti? Nors panaši į sapną ir viskas atrodo taip tolima... Miegojau, bet kažkodėl jaučiau, kaip bėga šimtmečiai. Kol miegojau, mano siela vystėsi.
Džulija prisiminė mačiusi šiuos žodžius tėvo vertime.
— Ką tu sapnavai, Ramzi?
— Nieko, mieloji. Nieko tokio, kas galėtų būti įdomu šių laikų žmogui! — Jis kiek patylėjo. — Kai mes pavargstame, pradedame kalbėti apie savo sapnus — tarsi sapnuose išsipildytų svajonės, kurios gyvenime neišsipildė. O atsibudę, pajuntame nusivylimą. Bet klajūnui realus pasaulis visada pats geidžiamiausias. Ir nuovargis ateina tik tada, kai pasaulis tampa panašus į sapną.
Jis žiūrėjo į lietaus čiurkšles. Džulija klausėsi, beveik nesigilindama į jo žodžių prasmę. Jos dar neilgame gyvenime buvo pakankamai sielvarto, todėl ši realybė atrodė palaiminga. Ankstyva motinos mirtis ypač suartino merginą su tėvu. Ji labai stengėsi pamilti Aleksą Savarelą, nes to norėjo jos tėvas. O iš tiesų mergina mylėjo tik idėjas, tik daiktus, kaip ir jos tėvas. Galbūt šitą jis ir turėjo galvoje? Ji nebuvo tuo įsitikinusi.
— Tu nenori sugrįžti į Egiptą, tau juk nereikalingas susitikimas su senuoju pasauliu? — paklausė ji.
— Aš ieškau sprendimo, — sušnabždėjo jis.
Vėjo gūsis pakėlė nuo gatvės kažkokius popierius; pradėjo skraidyti sausi lapai, jie sukosi prie muziejaus tvoros. Viršuje graudžiai suvirpėjo elektros laidai, ir Ramzis pakėlė galvą.
— Viskas net labiau gyva negu sapne, — tyliai ištarė jis, vėl atsisukdamas į geltoną žibinto šviesą. — Man šis laikmetis patinka, mieloji. Ar atleisi man, kad šitaip tave vadinu? Mano mieloji. Kartą tu šitaip kreipeisi į savo draugą Aleksą: „mano mielasis“.
— Gali mane vadinti kaip tinkamas, — atsakė Džulija.
„Todėl, kad aš tave myliu labiau negu jį!“
Ramzis vėl padovanojo merginai savo neprilygstamą spinduliuojančią šypseną. Priėjo, čiupo į glėbį ir netikėtai pakėlė ant rankų.