— Maža lengvutė karalienė! — ištarė jis.
— Paleisk mane ant žemės, didysis karaliau, — sušnabždėjo mergina.
— Kodėl?
— Tai mano įsakymas.
Jis pakluso, atsargiai pastatė Džuliją ant žemės ir žemai nusilenkė.
— Kur mudu dabar eisime, mano karaliene? Namo, į Stratfordų rūmus, esančius Meifero rajone, Londone, Anglijos žemėje, dar žinomos kaip Britanija.
— Taip, namo, nes aš pavargau kaip šuo.
— O man reikia pasirausti tavo tėvo bibliotekoje. Žinoma, jei tu man leisi. Turiu perskaityti daug knygų, kad galėčiau „susisteminti“ viską, ką man parodei.
Namuose nebesigirdėjo jokių garsų. Kur nuėjo kambarinė? Kava, kuria galiausiai Samiras susiviliojo, jau seniai atvėso. Jis net neparagavo to skysto gėralo.
Kokią valandą egiptietis negalėjo atitraukti akių nuo sarkofago. Regis, per tą laiką laikrodis koridoriuje išmušė du kartus. Kartais užuolaidomis prabėgdavo šviesos ruoželiai, trumpam apšviesdami aukštas lubas, paliesdami auksinę mumijos kaukę, — ir tada ji atgydavo.
Staiga Samiras pašoko. Jam pasirodė, jog girgžda po kilimu grindys. Jis lėtai nuėjo prie grabo. Tik pakelk antvožą... ir viską sužinosi. Na, pakelk jį! O ką, jeigu sarkofagas tikrai tuščias?
Drebančiomis rankomis jis prisilietė prie paauksuoto medžio ir krūptelėjo.
— Nereikia to daryti, sere!
Ak taip, kambarinė. Vėl kaip šešėlis stovi koridoriuje, susidėjusi ant pilvo rankas. Akivaizdžiai išsigandusi. Ko ji bijo?
— Mis Džulija labai supyks!
Samiras nesugalvojo atsakymo. Jis linktelėjo ir nuėjo prie sofos.
— Gal jums geriau rytoj ateiti, — pasakė Rita.
— Ne, aš turiu pamatyti Džuliją šįvakar.
— Bet, sere, jau labai vėlu.
Lauke pasigirdo arklių žvengimas, ratų girgždėjimas. Samiras išgirdo negarsų linksmą juoką ir atpažino jį: tai buvo Džulija.
Rita puolėsi atidaryti durų. Egiptietis tylomis stebėjo įeinančią į vidų porelę: švytinčią Džuliją, kurios plaukuose žibėjo lietaus lašai, ir aukštą patrauklų vyriškį tamsiais banguotais plaukais bei žydromis akimis.
Džulija pamatė Samirą, pašaukė jį vardu, tačiau svečias jos negirdėjo. Jis negalėjo atitraukti akių nuo merginos palydovo. Blyški, švelni oda, subrendusio vyro bruožai. Akivaizdžiai ryški asmenybė, stiprios dvasios. Vyriškis labai stiprus fiziškai, tačiau atrodė pavargęs, sušalęs.
— Atėjau pažiūrėti į tave, — pasakė Samiras Džulijai, sukdamas į šalį akis. — Įsitikinti, kad tau viskas gerai. Nerimavau dėl tavęs... — Jo balsas nutrūko.
— Aš žinau, kas tu toks! — netikėtai ištarė vyriškis puikia anglų kalba. — Tu Lourenso draugas, tiesa? Tavo vardas Samiras.
— Argi mudu buvome susitikę? — paklausė egiptietis. — Nepamenu.
Svečias įtariai apžiūrinėjo prie jo artėjantį žmogų ir staiga jo žvilgsnis nusileido ant jam ištiestos nepažįstamojo rankos, ant rubino žiedo su Ramzio Didžiojo antspaudu... Samirui pasirodė, jog kambarys pradeda lėtai suktis; balsai tapo neaiškūs, nebuvo prasmės dar kažką kalbėti.
Žiedas, kurį jis matė pro mumijos drobules! Suklysti nebuvo įmanoma. Jis negalėjo šito žiedo neatpažinti. Ir dabar netenka prasmės vis kartojami Džulijos žodžiai. Tokie mandagūs, bet... melagingi. Viskas melas! Šita būtybė žiūri į jį išplėtusi akis, puikiai suprasdama, kad jis atpažino žiedą ir suvokdama, kad jokie žodžiai dabar neturi prasmės.
— Tikiuosi, Henris pas jus neatlėkė su savo nesąmonėmis...
Taip, būtent taip ir pasakė Džulija.
Bet juk tai nėra nesąmonės! Samiras lėtai pakėlė akis ir įdėmiai pažvelgė į Džuliją, norėdamas įsitikinti, jog mergina saugi, sveika ir neišsikraustė iš proto. Po to užsimerkė... O kai vėl atmerkė akis, tai žiūrėjo jau ne į žiedą, o tiesiai faraonui į veidą, į įžūlias žydras akis. Atrodė, jos mato žmogų kiaurai.
Kai jis vėl ėmė kalbėti su Džulija, balsas kažkur dingo, beliko kažkoks nerišlus veblenimas.
— Tavo tėvui būtų nemalonu, jei tu liktum viena, be apsaugos... Jis norėtų, kad aš pas tave užeičiau, pasirūpinčiau...
— Bet, Samirai, aš Lourenso draugas, — įsiterpė vyriškis. — Dabar Džulijai Stratford niekas negresia. — Ir netikėtai prašnekęs senovės egiptiečių kalba, kurios Samiras nemokėjo, pasakė: — Aš myliu šitą moterį ir ginsiu ją nuo bet kokio pavojaus.
Stebėtina tartis. Samiras atsitraukė per žingsnį atgal. Dabar prabilo Džulija, bet egiptietis jos nesiklausė. Jis priėjo prie židinio ir atsirėmė, tarsi baimindamasis netekti sąmonės.
— Turbūt tau žinoma senovės faraonų kalba, drauguži, — ištarė aukštas žydraakis. — Juk esi egiptietis, ar ne taip? Mokeisi jos visą gyvenimą. Ir skaitai šia kalba taip gerai, kaip graikiškai ar lotyniškai.
Koks sodrus, spalvingas balsas! Jis taip stengiasi sušvelninti situaciją, toks mandagus, įžvalgus, malonus.
— Taip, jūs teisus, sere, — atsakė Samiras. — Tikrai mokiausi, bet niekada negirdėjau nieko kalbant šia kaba... — Jis prisivertė pažvelgti paslaptingam žmogui į akis. — Man sakė, jog esate egiptologas. Ar tikite, kad mano draugo Lourenso mirties paslaptis buvo prakeiksmas, užrašytas ant faraono kapavietės? Ar jis mirė natūralia mirtimi, kaip mes ir manėme?
Atrodė, jog žmogus mąsto, ką atsakyti. Stovėjusi atokiau Džulija išblyško, nuleido akis, kiek nusisuko.
— Prakeiksmas — tai tik žodžiai, mano drauge, — pagaliau ištarė vyriškis. — Įspėjimas, galintis atbaidyti neišmanėlius ar akiplėšas. Norint prievarta atimti žmogaus gyvybę, reikalingi nuodai arba koks nors kitas ne mažiau veiksmingas ginklas.
— Nuodai... — sušnabždėjo Samiras.
— Samirai, jau labai vėlu, — pasakė Džulija. Jos balse jautėsi įtampa. — Ir dabar ne laikas apie tai kalbėti. Nes aš vėl apsižliumbsiu ir atrodysiu kaip tikra kvailė. Kai nuspręsime rimtai imtis šio klausimo, tada mudu ir pasikalbėsime. — Ji priėjo prie egiptiečio, paėmė jo ranką. — Ateik rytoj, pasėdėsime visi drauge.
— Taip, Džulija Stratford labai pavargo. Ji nuostabi mokytoja. Linkiu tau labos nakties, drauguži. Juk tu mano draugas, tiesa? Mums reikės apie daug ką pasikalbėti. O dabar, patikėk, aš sugebėsiu apginti Džuliją Stratford nuo bet kokio pavojaus, su manimi jai niekas negresia.
Samiras lėtai nukulniavo prie durų.
— Jei tau prireiks, — atsisukęs pasakė jis, — susirask mane. — Jis pasiėmė paltą, ištraukė iš kišenės vizitinę kortelę, pasižiūrėjo į ją ir įteikė vyriškiui. Kai tas ėmė kortelę, Samiro akyse vėl blykstelėjo žiedas. — Aš iki vėlumos sėdžiu savo kabinete Britų muziejuje. Kai visi išsiskirsto po namus, ilgai klaidžioju koridoriais. Įeisi pro šonines duris ir surasi mane.
Kam jis tai sako? Ko siekia? Jam labai norėjosi dar kartą išgirsti šitą žmogų kalbant senovės egiptiečių kalba. Samiras nesuvokė savo jausmų: keistas mišinys džiaugsmo, baimės ir skausmo. Pasaulis tarsi aptemo, tačiau toje tamsoje sumirgėjo kažkokia tolima naujos viltingos šviesos kibirkštėlė.
Jis greitai apsisuko ir išėjo. Bėgdamas žemyn granito laiptais pro apsaugininkus, egiptietis net nepažvelgė į juos. Ryžtingai nukaukšėjo tamsiomis rūke skendinčiomis gatvėmis, nekreipdamas dėmesio į stoviniuojančius kebus. Jis tetroško kuo greičiau likti vienas. Akyse vis dar stovėjo Ramzio Didžiojo žiedas, ausyse skambėjo egiptietiški žodžiai. Jam norėjosi verkti. Įvyko stebuklas! Dabar viskas aplinkui atrodė nerealu — ir tai jį baugino.
— Padėk man, Lourensai, — sušnabždėjo jis.
Džulija užtrenkė duris, užstūmė sklendę ir atsisuko į Ramzį. Ji girdėjo, kaip antrame aukšte po kambarius vaikšto Rita. Išskyrus ją, namuose nieko nebuvo. Jie liko vieni.
— Kam tu atskleidei jam savo paslaptį? — paklausė mergina.