— Kas padaryta — padaryta, — ramiai atsakė karalius. — Jis žino tiesą. O tavo brolis Henris papasakos kitiems. Tada ir jie patikės.
— Ne, tai neįmanoma. Pats matei, kaip reagavo policija. Samiras viską suprato, nes pamatė žiedą. Ir atpažino. Ir atėjo jis, norėdamas viską pamatyti ir patikėti. Kiti to nepadarys. Be to...
— Kas?
— Tu pats norėjai, kad jis sužinotų. Todėl ir pasakei žinąs jo vardą. Pasakei jam, kas esi.
— Nejaugi?
— Taip, man pasirodė, kad pasakei.
Ramzis susimąstė. Turbūt jis nenorėjo sutikti su Džulijos nuomone. O mergina galėjo prisiekti, jog tai tiesa.
— Jeigu jau du žmonės patikėjo, patikės ir trečias, — pasakė karalius, nekreipdamas dėmesio į Džulijos prieštaravimus.
— Jie nieko negalės įrodyti. Tu egzistuoji ir žiedas egzistuoja. Bet kaip įrodyti, jog tu tikrai esi iš praeities? Tu visai nepažįsti mūsų laikmečio, jei manai, kad mano amžininkai lengvai patikės, jog žmogus gali prisikelti iš numirusių. Mes gyvename mokslo pasaulyje, o ne religijos...
Karalius rikiavo savo mintis. Pakreipė galvą, sukryžiavo ant krūtinės rankas ir pradėjo vaikščioti po kambarį. Galiausiai sustojo.
— Mano mieloji, kaip čia tau paaiškinti... — prabilo Ramzis. — Jis kalbėjo ramiai, bet labai jausmingai. Anglų kalba skambėjo dainingai, beveik intymiai. — Slėpiau šią paslaptį tūkstančius metų. Netgi nuo tų, kurios mylėjau, kuo žavėjausi, gerbiau. Jie taip ir nesužinojo, iš kur atsiradau, kiek metų gyvenu, kas man atsitiko. Ir štai dabar įsiveržiau į jūsų epochą, ir per vieną naktį mano paslaptį sužinojo daugiau mirtingųjų, negu per visą laiką, prabėgusį nuo to, kai pasibaigė Ramzio valdymas Egipte.
— Suprantu, — pasakė Džulija, nors ji manė visai kitaip: „Tu užrašei visą savo istoriją pergamento ritinėliuose. Ir palikai juos tenai tik todėl, jog daugiau nebeturėjai jėgų saugoti paslaptį“. — Tu nepažįsti mūsų epochos, — pakartojo ji. — Dabar stebuklais nebetiki netgi tie, kurie juos patiria.
— Kokius keistus dalykus tu kalbi!
— Net jeigu aš dabar užlipčiau ant stogo ir iš visų jėgų pradėčiau šaukti apie tai, vis tiek niekas tuo nepatikėtų. Tavo gyvybės eliksyras yra čia. Tegul jis lieka tarp nuodų.
Atrodė, tarsi Ramzį būtų sukaustęs skausmas. Džulija tą pastebėjo, pajuto. Ir pasigailėjo, ištarusi tuos žodžius. Kvaila galvoti, jog tai visagalė būtybė, kad jo spindinti šypsena liudija jėgą bei tvirtybę. Ji sutriko ir nutilo. Ir vėl — tarsi išsigelbėjimas — jo lūpose nušvito geraširdiška šypsena.
— Kas mums belieka, Džulija Stratford? Tiktai laukti. Pažiūrėsime, kas bus.
Jis atsiduso, nusivilko apsiaustą ir nuskubėjo į egiptietišką salę. Pažvelgė į savo sarkofagą, po to — į ąsočius. Pasirąžė ir paspaudė elektros lemputės jungiklį. Jis matė, kaip tai darė Džulija, ir tiksliai atkartojo jos judesius. Apžiūrėjo knygų lentynų virtines, kylančias nuo Lourenso rašomojo stalo iki pat lubų.
— Tau būtina pamiegoti, — pasakė Džulija. — Leisk, nuvesiu tave į viršų, į tėvo miegamąjį.
— Ne, mieloji, aš niekada nemiegu. Užsnūstu tik tuomet, kai noriu palikti laikmetį, kuriame gyvenu.
— Nori pasakyti, jog būdrauji diena iš dienos... ir niekada nenori miego?!
— Taip, — linktelėjo Ramzis, nušvitęs akinančia šypsena. — Leisk, atskleisiu tau dar vieną baisią paslaptį. Galiu apseiti ir be vandens, ir be maisto, man tiesiog baisiai to norėjosi. Ir palepinau savo kūną, o jis iki soties pasimėgavo. — Karalius nusijuokė, pamatęs, jog mergina nustebo. — O štai perskaityti tavo tėvo knygas, man būtinai reikia. Jei, žinoma, tu leisi.
— Suprantama. Kam dar klausti tokių dalykų? — pasakė Džulija. — Imk viską, ko tau reikia. Jei nori, eik į jo kambarį. Užsivilk tėvo chalatą. Noriu, kad jaustumeisi kaip namuose. — Ji nusijuokė. — Na štai, aš jau kalbu visai taip, kaip tu.
Jie pažvelgė vienas į kitą. Juodu skyrė kelios pėdos, ir Džulijai tai patiko.
— O dabar, aš tave paliksiu, — ištarė ji.
Karalius pagavo jos ranką, akimirksniu sutrumpinęs juos skyrusį atstumą, sugriebė ją į glėbį ir pabučiavo. Po to taip pat staiga paleido.
— Šiuose namuose vadovauja Džulija, — kiek manieringai pasakė jis.
— Nepamiršk, ką pasakei Samirui: „Dabar aš galiu apginti Džuliją Stratford nuo bet kokių pavojų, su manimi jai niekas negresia“.
— Aš sakiau tiesą. Nors galėjau ir pameluoti — kad tik likčiau tavo gynėju.
Džulija tyliai nusijuokė. Jau verčiau dabar išeiti, kol dar neapleido fizinės bei moralinės jėgos...
— Tai kitas reikalas.
Ji nuėjo į tolimą kambario kampą ir pakėlė gramofono dangtį. Pasirausė plokštelių. Verdžio „Aida“.
— Aha, tai, ko reikia, — pasakė mergina.
Ant plokštelės nebuvo jokių paveikslėlių, todėl Ramzis nesuprato, ką Džulija jam paruošė. Mergina pritaisė sunkų juodą diską ant aksominio besisukančio prietaiso, pataisė adatą. Ir atsisuko į karalių, kad galėtų matyti jo veidą, pasigirdus pirmiesiems iškilmingiems operos garsams. Suskambo choras, pasigirdo tolimi sodrūs balsai.
— O-o, tai tikras stebuklas! Mašina, kuri gamina muziką!
— Paklausyk, kaip dainuoja. O aš miegosiu, kaip ir visos mirtingos moterys. Ir mane aplankys sapnai, nors dabar visas mano gyvenimas primena sapną.
Džulija dar kartą pažvelgė į Ramzį, kuris susižavėjęs, pagarbiai klausėsi muzikos. Jis stovėjo sudėjęs ant krūtinės rankas, nuleidęs galvą. Ir vos girdimai pritarė bosu. Jau vien tik pamačiusi, kaip balti marškiniai prigludę prie jo kūno, Džulija suvirpėjo.
8 skyrius
Laikrodis išmušė vidurnaktį. Eliotas užvertė dienoraštį. Visą vakarą jis skaitė Lourenso vertimus, žiūrinėjo dulkėtas istorijos kronikas, nagrinėdamas faraono Ramzio Didžiojo ir karalienės Kleopatros biografijas. Storose knygose aprašytos istorijos beveik sutapo su fantastiniais vadinamosios mumijos pasakojimais. Žmogus, valdęs Egiptą šešias dešimtis metų, galėjo būti nemirtingas. Juk galėjo, velniai rautų! Ir Kleopatros Šeštosios valdymas buvo pakankamai intriguojantis.
Bet įdomiausia pasirodė pastraipa, parašyta lotyniškai ir egiptietiškai. Ji buvo dienoraščio pabaigoje. Eliotas nesunkiai perskaitė tas mintis. Besimokydamas Oksforde, jis pats vedė dienoraštį lotynų kalba, o egiptiečių kalbą mokėsi pakankamai ilgą laiką — iš pradžių drauge su Lourensu, po to savarankiškai.
Ta pastraipa nebuvo Ramzio minčių vertimas. Tai paties Lourenso komentarai apie tai, ką jis perskaitė Ramzio pergamentuose.
„Tvirtina, jog šitą eliksyrą galima panaudoti tik vieną kartą. Jokių pašalinių priemonių nebereikia. Paruošė gėrimą Kleopatrai, bet pamanė, jog tai pavojinga. Ir pats nenorėjo panaudoti gėrimo, baimindamasis šalutinių efektų. O jeigu jo kapavietėje šitas gėrimas jau išbandytas? Kas tada? O jeigu čia iš tikrųjų yra eliksyras, galintis atjauninti žmogaus kūną ir pratęsti jo gyvenimą?“
Toliau buvo nesuprantamos eilutės, parašytos egiptietiškai. Kažkas apie magiją, apie paslaptis, natūralias sudedamąsias dalis, kuriuos duoda visai naują efektą.
Vadinasi, Lourensas vis dėlto patikėjo. Ir dėl viso pikto savo pamąstymus užrašė egiptietiškai. O pats Eliotas? Kuo tikėti? Ypač po to, kai Henris papasakojo istoriją apie atgijusią mumiją.
Ir vėl jam kilo mintis, kad jis dalyvauja kažkokiame vaidinime: tikėjimas toks dalykas, apie kurį mes ne taip dažnai susimąstome. Tarkime, kad ir jis pats... Juk visą gyvenimą lyg ir tikėjo bažnyčios mokymu. Bet iš tikrųjų nebuvo įsitikinęs, kad ateis toks momentas, kai jis pateks į rojų arba į pragarą. Apskritai net negalėjo patikėti juos egzistuojant.
Tik viena buvo iki galo aišku: jeigu jis pats būtų išvydęs tai, apie ką pasakojo Henris, pamatęs, kaip mumija pakyla iš sarkofago, jis būtų pasielgęs ne taip, kaip Stratfordas jaunesnysis. Henris visiškai neturi vaizduotės; galbūt čia ir slypi visų jo bėdų priežastis. Eliotas įsitikinęs, jog Henris nesugeba suvokti įvykių prasmės. Jaunuolis išsigando paslapties. Tuo tarpu Eliotą ta paslaptis visai užvaldė. Gaila tik, kad jis nepasiliko ilgiau Stratfordų namuose, kad jam pritrūko nuovokumo. Galėjo ištyrinėti alebastrinių ąsočių turinį arba paimti bent vieną papiruso ritinėlį. Vargšelė Rita nebūtų galėjusi jam sukliudyti.