Jei tik būtų pabandęs...
Ir dar — kad bent jo sūnus Aleksas nustotų kankintis. Tai ir buvo visų nemaloniausia šitos paslaptingos istorijos dalis.
Aleksas visą dieną nenustojo skambinėjęs Džulijai. Netikėtas svečias, kurį jis prabėgomis matė per oranžerijos duris, ne juokais jaudino vaikiną: „Milžiniško ūgio vyriškis žydromis akimis. Jei atvirai, visai neprastai atrodantis, tik... pernelyg suaugęs, kad galėtų būti su Džulija!“
Aštuntą vakaro paskambino vienas draugas, pagarsėjęs gandų nešiotojas. Pasakė matęs Džuliją „Viktorijos“ viešbutyje šokančią su labai žaviu, impozantiškos išvaizdos nepažįstamu vyriškiu. Argi jiedu su Aleksu nesusižadėję? Aleksas pradėjo niršti. Nors jis skambinėjo Džulijai kas valandą, mergina jam taip ir nepaskambino. Galiausiai jaunuolis paprašė tėvo pagalbos.
Suprantama, Eliotas visada buvo pasirengęs padėti sūnui. Susiklosčiusi situacija įkvėpė jam naujų jėgų. Grafas pasijuto jaunesnis, ištisas dienas svaičiojo apie Ramzį Didįjį ir tarp nuodų paslėptą stebuklingą eliksyrą.
Nepaisydamas nuolat jį kamavusio sąnarių skausmo, Eliotas pakilo iš patogaus savo krėslo, stovėjusio prie židinio. Priėjęs prie stalo, pradėjo greitai rašyti:
„Brangioji Džulija, mane pasiekė gandai, jog tu pasirodai viešai su vyriškiu, manau, su savo tėvo draugu. Man būtų malonu susipažinti su tuo džentelmenu. Galbūt galėsiu jam būti kuo nors naudingas, kol jis viešės Londone. Nenorėčiau praleisti tokios galimybės. Norėčiau jus abu pakviesti rytoj vakare šeimyninių pietų...“
Eliotas užtruko keletą minučių. Užklijavo voką, nunešė į holą ir padėjo ant sidabrinio padėklo, kad kamerdineris Volteris rytoj pat įteiktų laišką adresatui. Dabar jau galima ir pailsėti. Suprantama, čia būtent tai, ko ir tikisi iš jo Aleksas. Tačiau Eliotas puikiai suvokė, kad daro tai ne dėl sūnaus... Ne tik dėl jo. Suprato, kad tie pietūs, jei, žinoma, jie įvyks, gali dar labiau įskaudinti Aleksą. Kita vertus, kuo greičiau sūnus supras... Eliotas susimąstė. Jis nežinojo, ką būtent turėtų suprasti Aleksas. Jautė tik, kaip jį patį užvaldė lėtai beatsiskleidžianti paslaptis.
Grafas sunkiai nušlubčiojo iki pakabos, užsimetė sunkų saržos apsiaustą ir išėjo į gatvę. Priešais namus stovėjo keturi automobiliai.
Jis mėgino vairuoti tiktai „Lančiją“ su elektriniu starteriu. Ir tai nuo to malonaus momento praėjo jau daugiau nei metai.
Eliotui būdavo neapsakomai malonu, kai jis galėdavo elgtis kaip tinkamas, apsieiti be arklininko, vežėjo, kamerdinerio ar vairuotojų paslaugų... Stebėtina: toks sudėtingas išradimas — ir taip palengvina žmogaus gyvenimą!
Sunkiausia buvo įsitaisyti ant priekinės sėdynės, bet Eliotas susidorojo. Paspaudė starterio pedalą, po to įjungė variklį — ir štai jis jau šuoliuoja ant geležinio žirgo, laisvas kaip vėjas lekia tiesiai į Meiferą!
Džulija užbėgo laiptais, perėjo per koridorių, įlėkė į savo kambarį ir užtrenkė duris. Kurį laiką stovėjo atsirėmusi į staktą, užmerkusi akis. Mergina girdėjo kažkur krebždant Ritą, jautė kvapą žvakių, kurias kambarinė visada uždegdavo šalia jos lovos. Šitas romantiškas įprotis jų namuose prigijo seniai, dar iki atsirandant elektrai, nes Džulijai skaudėdavo galvą nuo dujinių šviestuvų skleidžiamo kvapo.
Ji negalėjo apie nieką daugiau galvoti. Tai, kas įvyko, užpildė visą merginos sąmonę. Ji neturėjo jėgų nei suvokti įvykio prasmės, nei įvertinti jį. Liko tik vienintelis pojūtis — artėja kažkas neįtikėtino, nesuvokiamo... Ne, ne vienintelis! Ją traukė Ramzis. Tai buvo fizinis potraukis ir jis merginai kėlė skausmą.
Ne, ne tik fizinis! Džulija jautė, kad įsimylėjo beatodairiškai, rimtai.
Atsimerkusi, ji pamatė priešais save ant naktinio staliuko Alekso portretą. O prie lovos stovėjo Rita. Ji ką tik padėjo ant nėriniuotos paklodės šeimininkės naktinius. Staiga mergina pastebėjo, kad kambaryje daugybė gėlių. Didžiulės kvepiančios puokštės stovėjo ant naktinio staliuko, prie veidrodžio, kampe ant rašomojo stalo.
— Tai nuo vikonto, mis, — pasakė kambarinė. — Nežinau, ką jis apie visą šitą galvoja... apie šituos keistus dalykus... Ir pati nežinau, ką man galvoti...
— Žinoma, nežinai, — pertraukė ją Džulija. — Ir neturi prasitarti apie tai nė vienam žmogui!
— Kas manimi patikėtų, mis? — skėstelėjo rankomis kambarinė. — Bet aš nesuprantu... kaipgi jis pasislėpė šitoje dėžėje? Ir kodėl jis šitiek valgo?
Džulija ne iškart sumetė, ką jai atsakyti. Ir kokiame pasaulyje gyvena jos kambarinė?
— Rita, nėra reikalo nerimauti. — Džulija paėmė tarnaitę už rankų. — Ar patikėsi, jei pasakysiu, kad jis doras žmogus? O juk tai visų svarbiausia.
Rita nieko nesuprasdama spoksojo į šeimininkę. Mažytės žydros jos akys išsiplėtė.
— Bet, mis, — sušnabždėjo kambarinė, — jei jis garbingas žmogus, kodėl tokiu keistu būdu pateko į Londoną? Ir kaip jis tenai neužduso po tais visais skudurais?
Džulija kurį laiką tylėjo.
— Rita, — pagaliau ištarė mergina, — šitą planą sugalvojo mano tėvas. Tai buvo jo idėja.
„Ar mums lemta degti pragare už melagingus žodžius? — pagalvojo Džulija. — Ypač tokius, kurie gali nuraminti kitą žmogų?“
— Galiu dar pridurti, — pasakė ji, — jog šitas žmogus Anglijoje atlieka svarbią misiją. Bet apie tai žino tik keletas žmonių iš vyriausybės.
— O... — Rita buvo nuginkluota. — Suprantama, dar žino kai kas iš „Stratfordų laivininkystės kompanijos“, bet tu turi laikyti liežuvį už dantų. Nieko nesakyk apie tai nei Henriui, nei dėdei Rendolfui, nei grafui Ruterfordui — žodžiu, niekam.
Rita linktelėjo.
— Suprantama, mis, aš juk nežinojau...
Kai durys paskui kambarinę užsidarė, Džulija apėmė juokas. Jai net teko užsidengti delnu burną, kaip kokiai mokinukei. Bet idėja iš tiesų buvo geniali. Nors... kad ir kokia beprotiška iš pirmo žvilgsnio atrodė jos mintis, ji niekaip negalėjo prilygti tam, kas vyko iš tiesų.
Tikrai... Džulija atsisėdo prieš veidrodį, pasileido plaukus. Žiūrėdama į savo atvaizdą, pajuto, tarsi jį matytų pro lengvą rūką, tarsi ant lygaus paviršiaus būtų užmestas šydas. Pažįstamas kambarys, gėlių puokštės, balta nėriniuota paklodė ant lovos — jos pasaulis, kuriame laimingai gyveno visus šiuos metus ir kuris nuo dabar neteko prasmės.
Ji instinktyviai susišukavo, pakilo, užsivilko naktinius marškinius ir šmurkštelėjo po antklode. Žvakės vis dar degė, kambarys skendėjo prieblandoje. Svaiginančiai kvepėjo gėlės.
Rytoj ji nuves Ramzį į muziejų, žinoma, jei tik jis to panorės. Galbūt jiedu net važiuos į užmiestį traukiniu. O gal nueiti į Tauerį? Ar dar kur nors... kur nors...
Ir staiga jos mintys dingo, išnyko iš galvos — Džulija pamatė jį. Jį ir save. Jiedu buvo drauge.
Samiras kokią valandą prasėdėjo prie stalo. Per tą laiką jis ištuštino pusę butelio savo mėgstamiausio likerio „Perno“. Jis pamėgo tą gėrimą dar Kaire, prancūziškoje kavinukėje. Egiptietis nebuvo girtas: alkoholis tik prislopino karštligišką jaudulį, apėmusį jį, išėjus iš Stratfordų namų. Bet vos tik pagalvojus apie tai, kas atsitiko, širdis vėl imdavo pašėlusiai daužytis.