Staiga jis išgirdo beldimą į langą. Jo kabineto langai buvo iš muziejaus kiemo pusės. Visame pastate dabar tikriausiai švietė tik jo langas... Na, nebent dar naktinių sargų. Egiptietis negalėjo aiškiai matyti pabeldusio į langą žmogaus, bet jis tvirtai žinojo, kas tai. Pašoko ant kojų dar iki garsui pasikartojant. Išėjo į koridorių ir atidarė duris.
Slapiu apsiaustu, pusiau prasegiotais marškiniais priešais jį stovėjo Ramzis Didysis. Samiras pasitraukė į tamsą. Lietaus lašai blizgėjo ant akmeninių muziejaus sienų, ant grindinio priešais įėjimą, bet joks blizgesys negalėjo prilygti dieviškam paslaptingam spindesiui, sklidusiam nuo galingos figūros, stovėjusios priešais Samirą.
— Kuo galiu jums padėti, sere? — paklausė egiptietis.
— Norėčiau užeiti į vidų, gerasis žmogau, — atsakė Ramzis. — Tau leidus, norėčiau žvilgtelėti į savo protėvių bei palikuonių relikvijas.
Šiurpas perėjo Samiro kūnu, išgirdus tokius žodžius. Jis pajuto akyse besitvenkiančias ašaras. Neįmanoma žodžiais išsakyti palaimą, apėmusią egiptietį.
— Mielai, sere, — atsakė jis. — Leiskite man būti jūsų gidu. Man didelė garbė.
Eliotas pastebėjo, jog Rendolfo bibliotekoje dega šviesa. Jis sustabdė automobilį prie šaligatvio, sunkiai išsiropštė iš jo, įveikė kelis laiptelius ir paspaudė durų skambutį. Duris atidarė pats Rendolfas. Jis buvo vienmarškinis, nuo jo stipriai dvokė alkoholiu.
— Viešpatie! Ar žinai, kiek dabar valandų? — paklausė šeimininkas.
Po to nusisuko ir nutipeno į biblioteką, pakvietęs Eliotą sekti paskui jį. Tai buvo nuostabus kambarys: odiniai baldai, graviūros, vaizduojančios žirgus bei šunis, meistriškai sudaryti žemėlapiai... Retai kur tokius pamatysi.
— Atvirai tau prisipažinsiu, — pareiškė Rendolfas, — aš pernelyg pavargau. Atėjai pačiu laiku. Man reikia tavo patarimo.
— Kokio patarimo?
Rendolfas nuėjo prie stalo — didžiulio, papuošto įmantriais raižiniais, apkrauto popieriais, buhalterinėmis knygomis bei sąskaitomis. Iš popierių krūvos kyšojo keistas telefono aparatas, šalia jo — odiniai dėklai sąvaržėlėms, pieštukams, rašikliams.
— Senovės romėnai... — sumurmėjo Rendolfas, sėsdamasis prie stalo ir gurkštelėjęs iš stiklinės. Jis net nemanė pasiūlyti Eliotui atsisėsti ir išgerti vyno. — Ką jie darydavo, pajutę, jog buvo pažeminta jų garbė? Jie persipjaudavo venas, tiesa? Ir ramiai paplūsdavo krauju...
Įdėmiai pažvelgęs į draugą, Eliotas pastebėjo, kad jo akys paraudusios, rankos dreba. Pasiremdamas lazda, jis sunkiai priėjo prie stalo, įsipylė sau vyno iš krištolinio grafino, vėl pripildė Rendolfo stiklinę ir įsitaisė krėsle.
Rendolfas abejingai stebėjo draugą. Pasirėmęs alkūnėmis į stalą, sukišęs pirštus į žilstančius plaukus, jis nukreipė žvilgsnį į šūsnį popierių.
— Jei neklystu, — prabilo Eliotas, — tai Brutas nusižudė savo kardu. Po to Markas Antonijus nesėkmingai mėgino pakartoti jo poelgį. Nepavykus, jis pasikorė Kleopatros miegamajame. Pati karalienė pasirinko mirtį nuo gyvatės įkandimo. Nors tu iš esmės teisus, kartais romėnai persipjaudavo venas... Noriu tau priminti: jokie pinigai neverti žmogaus gyvybės. Neturėtum apie tai net galvoti.
Rendolfas šyptelėjo. Grafas paragavo vyno. Labai neblogas. Stratfordai visada garsėjo puikiais vyno rūsiais. Šiuose namuose kiekvieną dieną buvo geriami tokie gėrimai, kurių kiti net per šventes negalėdavo sau leisti.
— Tu taip manai? Jokie pinigai... Na ir kur man dabar gauti tokius pinigus, kad dukterėčia nesužinotų apie mano išdavystę?
Grafas palingavo galvą:
— Jei tu nusižudysi, ji tikrai apie tai sužinos.
— Bet tuomet man nereikės atsakinėti į jos klausimus.
— Silpnas argumentas. Tau likę gyventi metai — pernelyg didelė kaina už tuos pinigus. Niekus kalbi, drauguži.
— Tikrai? Džulija neketina tekėti už Alekso. Tu pats tai žinai. Ji nepaliks likimo valiai Stratfordų kompanijos. Aš ant bedugnės krašto, Eliotai.
— Taip, turbūt tu teisus.
— Tad ką man daryti?
— Palauk keletą dienų ir įsitikinsi, kad aš neklydau. Tavo dukterėčios galvelė dabar užimta kitais dalykais. Pas ją vieši svečias iš Kairo, kažkoks Ramsėjus Redžinaldas. Aleksą tai nelabai džiugina, bet nieko — jis nusiramins. O tas atvykėlis sugebės atitraukti Džuliją nuo verslo reikalų. Ir nuo mano sūnaus. Ir tuomet tavo problemos nesunkiai išsispręs. Ji tau viską atleis.
— Mačiau tą vaikiną, — prisiminė Rendolfas. — Šįryt, kai Henris sukėlė tą idiotišką sceną. Juk tu nenori pasakyti, kad...
— Turiu tokią nuojautą. Džulija ir tas žmogus...
— Henris turėjo apsigyventi tuose namuose!
— Pamiršk tai. Tu jau negalėsi nieko pakeisti.
— Matau, kad tave tai nelabai jaudina. Nors būtent tu ir turėtum labiausiai nerimauti.
— Tai visai nesvarbu.
— Ir nuo kada?!
— Nuo tada, kai aš susimąsčiau apie žmogaus gyvenimo prasmę. Visų mūsų laukia senatvė ir mirtis. O mes niekaip negalime susitaikyti su realybe, blaškomės, lakstome...
— O tu Dieve! Eliotai, juk tu ne su Lourensu kalbi. Aš Rendolfas, ar pamiršai? Norėčiau ir aš galvoti apie amžinybę. Bet dabar esu pasirengęs parduoti savo sielą už šimtą tūkstančių svarų! Beje, ne aš vienas.
— O aš ne. Nors tokių pinigų neturiu ir niekada neturėsiu. O jei turėčiau, tikrai atiduočiau juos tau.
— Tu atiduotum?
— Be abejonės. Beje, pakalbėkime apie kitus dalykus. Džulijai nepatiks, jei pradėsi klausinėti apie tą Ramsėjų. Jai norisi pabūti vienai, pasijusti nepriklausoma, savarankiška. Viskas dar gali pasikeisti tavo naudai.
— Tu taip manai?
— Taip. O dabar man metas. Pavargau, Rendolfai. O savo venas palik ramybėje. Gerk, kiek tik nori, bet išmesk iš galvos tas baisias mintis. Ir rytoj vakare ateik pas mane pietų. Pasikviečiau Džuliją ir jos paslaptingą svečią. Ir neprieštarauk. O po pietų, manau, tikrai surasime protingą sprendimą. Viskas bus taip, kaip tu panorėsi. Ir aš pagaliau gausiu atsakymus į visus klausimus. Ar galiu tavimi pasikliauti?
— Pietūs rytoj vakare? — pakartojo Rendolfas. — Atėjai vidury nakties, kad pakviestum mane pietų?
Eliotas šyptelėjo, baigė gerti vyną ir pakilo.
— Ne tik. Aš atėjau išgelbėti tavo gyvybę. Patikėk, Rendolfai, šimtas tūkstančių svarų to neverti. Tiesiog gyventi... nejausti skausmo... Na, kaip tau paaiškinti?
— Gerai, nesivargink...
— Labanakt, mano drauge. Nepamiršk, lauksiu rytoj vakare. Gali manęs nelydėti, verčiau eik miegoti, būk geras berniukas. Sutarėme?
Pasiėmęs nedidelį žibintą, Samiras vedė Ramzį per muziejaus sales. Karalius nekalbėjo apie savo jausmus. Jis sustodavo prie stambių eksponatų: mumijų, sarkofagų, statulų, kartais atsisukdavo, apžiūrinėdamas daugybę smulkių daiktų, sudėliotų į spintas bei vitrinas.
Jų žingsniai dusliai aidėjo po muziejaus skliautais. Apsaugininkas, įpratęs prie naktinių Samiro pasivaikščiojimų, seniai paliko lankytojus ramybėje.
— Egiptas — tikras lobynas, — ištarė Samiras. — Čia saugomi karalių kūnai. Viskas, ką pavyko išgelbėti nuo plėšikų ir laiko.
Ramzis tylėjo. Jis sutelkė dėmesį į Ptolemėjų dinastijos mumiją. Keista stilių samplaika: egiptietiškas sarkofagas, ant kurio nutapytas tipinis graiko veidas, o ne stilizuota kaukė, kaip kad būdavo ankstesniais laikais. Tai buvo moters sarkofagas.
— Egiptas, — sušnabždėjo Ramzis. — Praeitis trukdo man suvokti dabartį. Man nepavyks priimti šio pasaulio, kol neatsisveikinsiu su tuo, kuo gyvenau anksčiau.
Samiras pajuto, kaip virpa visas jo kūnas. Saldų kartėlį pakeitė baimė, nebylus siaubas, susitikus su šita nepaprasta būtybe. Abejonių neliko — jis iš tiesų egzistuoja.