Karalius nusisuko nuo egiptietiškų salių.
— Palydėk mane iki išėjimo, mano drauge, — paprašė Ramzis. — Pasiklysiu šituose labirintuose. Nepatinka man tavo muziejus.
Samiras pajudėjo išėjimo link, žibintu apšviesdamas svečiui kelią.
— Sere, jei ketinate vykti į Egiptą, tai išvažiuokite nedelsiant. Toks mano patarimas, nors tikriausiai jums jo nereikia. Pasiimkite Džuliją Stratford, jei norite, ir keliaukite. Tik, maldauju, palikite Angliją!
— Kodėl taip sakai?
— Valdžia žino, kad iš Lourenso kolekcijos buvo pavogtos auksinės monetos. Be to, jie panorės pasižiūrėti į Ramzio Didžiojo mumiją. Ir taip jau sklando visokiausi gandai.
Samiras pastebėjo, kaip tamsoje grėsmingai sužibo karaliaus akys.
— Prakeiktas Henris Stratfordas, — iškošė svečias pro dantis. Jis paspartino žingsnį. — Nunuodijo savo dėdę, išmintingą, kilniaširdį žmogų. Juk jiedu buvo to paties kraujo! Ir pavogė iš stingstančio lavono šitą auksinę monetą!
Samiras suakmenėjo. Šokas buvo stipresnis, negu galima buvo tikėtis. Intuityviai egiptietis jautė, jog Ramzis sako tiesą. Vos tik pamatęs negyvą draugo kūną, iškart įtarė kažką negera. Tai nebuvo panašu į natūralią mirtį. Bet Samiras visada manė, jog Henris bailys.
Jis vos atgavo kvapą ir pažvelgė į greta stovinčią niūrią figūrą.
— Jūs jau mėginote man tai pasakyti. Bet aš negaliu tuo patikėti!
— Mačiau tai savo akimis, — liūdnai ištarė karalius. — Taip pat mačiau, kaip tu raudodamas suklupai prie savo draugo Lourenso kūno. Šios scenos susiliejo su mano sapnais — iš lėto busdamas sapnuodavau, — tačiau prisimenu jas iki smulkiausių detalių.
— Nusikaltėlis neturi likti nenubaustas! — Samiras vis dar drebėjo visu kūnu.
Ramzis uždėjo ranką jam ant peties, ir jiedu lėtai pajudėjo išėjimo link.
— Henris Stratfordas žino mano paslaptį, — karčiai ištarė karalius. — Jis pasakoja teisybę. Kai tas niekšas mėgino nunuodyti ir savo pusseserę, aš pakilau iš karsto, norėdamas jį sustabdyti. O, jei tik tada būčiau turėjęs jėgų!.. Būčiau pasmaugęs jį. Man reikėtų užbalzamuoti tą niekšą, susupti į drobulę, įkišti į aprašinėtą sarkofagą ir pateikti pasaulio dėmesiui kaip Ramzį!
— Tai būtų teisingas nuosprendis, — pritarė Samiras. Jis jautė akyse besitvenkiančias ašaras, bet nuo jų nė kiek nepalengvėjo. — Ką ketinate daryti, sere?
— Suprantama, aš jį nužudysiu. Dėl Džulijos ir dėl savęs. Kitos išeities nėra.
— Lauksite tinkamo momento?
— Lauksiu leidimo. Džulija Stratford myli savo dėdę, neapykanta jai svetima. Be to, būtų pralietas kraujas... jai tai nepriimtina. Suprantu merginos jausmus, tačiau mano kantrybė nėra begalinė. Henris kelia mums grėsmę, ir daugiau negalima su tuo taikstytis.
— O kaip aš? Juk irgi žinau jūsų paslaptį, sere. Ar ir mane nužudysite?
— Neprašau paslaugos tų žmonių, kuriems ketinu pakenkti. — Ramzis sustojo. — O kas dar žino tiesą?
— Grafas Ruterfordas, Džuliją įsimylėjusio jaunuolio tėvas...
— A, to jaunuolio geromis akimis. Alekso...
— Taip, sere. Tai žmogus, su kuriuo reikia skaitytis. Jis kažką įtaria. Ir yra iš tų, kurie gali patikėti neįtikėtinais dalykais.
— Tas žinojimas — nuodai! — sušuko Ramzis. — Mirtini. Pavojingesni už tuos, kurie buvo mano kapavietėje. Iš pradžių vilioja, traukia, po to pagimdo žmoguje godumą, o dar vėliau įstumia į neviltį.
Jiedu priėjo prie durų. Lauke vis dar lijo — Samiras matė ant stiklo lašus, nors triukšmo negirdėjo.
— Pasakyk, kodėl tas žinojimas nenuodija tavęs? — paklausė Ramzis.
— Aš nenoriu gyventi amžinai, sere.
Ramzis patylėjo ir pasakė:
— Žinau. Matau. Nors sielos gilumoje negaliu to suprasti.
— Keista, kad turiu jums aiškinti, sere. Jūs tiek daug visko žinote, ko man nelemta sužinoti per visą savo gyvenimą.
— Ir vis tiek būsiu dėkingas, jei man paaiškinsi.
— Man regis, taip ilgai gyventi nėra lengva. Visada mylėjau savo draugą Lourensą ir dabar nerimauju dėl jo dukters... Ir dėl jūsų. Bijau sužinoti tai, kam nesu dvasiškai pasirengęs.
Stojo ilga tyla.
— Tu išmintingas žmogus, — pagaliau ištarė karalius. — Bet dabar dėl Džulijos neverta nerimauti. Aš sugebėsiu ją apginti... netgi nuo paties savęs.
— Paklausykite mano patarimo, išvažiuokite kuo greičiau. Sklando patys įvairiausi gandai. Netrukus pastebės tuščią sarkofagą... O jums išvykus, kalbos nurims. Jiems tiesiog teks nutilti. Žmogaus protas nepajėgus to suvokti.
— Gerai, aš išvyksiu. Man būtina vėl pamatyti Egiptą... Aleksandriją, rūmus, gatves, kuriomis vaikščiojau. Pamatyti, atsisveikinti su praeitimi ir priimti naują pasaulį. Tiktai kada tai įvyks — dar neaišku.
— Jums prireiks dokumentų, sere. Mūsų laikais žmogus negali gyventi be dokumentų. Aš viskuo pasirūpinsiu.
Ramzis susimąstė, po to paklausė:
— Sakyk, kur galėčiau rasti Henrį Stratfordą?
— Nežinau, sere. Jei žinočiau, pats jį būčiau nudėjęs. Kai nori, jis gyvena pas tėvą, kartais pas meilužę. Jau verčiau išvažiuokite iš Anglijos. Kerštas gali palaukti. Leiskite parengti jums dokumentus, sere.
Ramzis linktelėjo, bet tai nebuvo sutikimas. Karalius tik pripažino, jog patarimas geras, ir Samiras tą puikiai suprato.
— Kaip galėčiau atsilyginti už tavo ištikimybę? — paklausė karalius. — Ko už tai nori?
— Būti šalia jūsų, sere. Pažinti jus, suvokti jūsų išminties galią. Jūs nustelbiate viską, nieko panašaus man neteko matyti. Esate pati didžiausia paslaptis. Man nieko nereikia — kad tik žinočiau, jog išvykote ir esate saugus. Ir dar — kad apgintumėte Džuliją Stratford.
Ramzis pritariamai nusišypsojo:
— Ruošk man dokumentus.
Karalius įkišo ranką į kišenę ir ištraukė auksinę monetą, kurią, net neapžiūrėjęs, Samiras iškart atpažino.
— Bet, sere, aš negaliu. Juk tai ne šiaip sau pinigai. Tai kur kas daugiau...
— Paimk, mano drauge. Ten, iš kur atėjau, tokių yra daugybė. Egipte paslėpiau lobius, kurių vertės net pats negalėčiau nustatyti.
Samiras paėmė monetą, nenutuokdamas, ką su ja darysiąs.
— Galiu ją panaudoti jūsų reikalams.
— O savo? Ko reikia, kad tu galėtum išvykti su mumis?
Egiptiečio pulsas padažnėjo. Jis atidarė duris, ir karalius tyliai nėrė į lietų.
Samiras dar ilgai stovėjo prie muziejaus durų, jausdamas ant veido šaltus lašus ir nesijudindamas iš vietos. Po to atsikvošėjo, įėjo į patalpą, užsirakino ir nužingsniavo prie pagrindinio įėjimo. Vestibiulyje stovėjo didžiulė Ramzio Didžiojo statula, tarsi sveikindama kiekvieną, ateinantį į muziejų. Figūra nelabai buvo panaši į tikrą karalių, tačiau Samiras pajuto, jog pasirengęs nusilenkti prieš ją.
Inspektorius Trentas sėdėjo prie savo darbo stalo Skotland jarde, paskendęs mintyse. Buvo jau antra valanda. Seržantas Galtonas seniai išėjo. Pats inspektorius jautėsi mirtinai pavargęs, bet mintys apie paslaptingus įvykius, prie kurių dabar dar prisidėjo ir žmogžudystė, vis sukosi jo galvoje.
Šiaip jau inspektoriaus nedomino lavonų skrodimas. Bet pažvelgti į Tomio Šarplso kūną jį paskatino viena aplinkybė — vaikino kišenėje buvo rasta auksinė moneta, kaip du vandens lašai panaši į „Kleopatros monetas“ Lourenso kolekcijoje. Ir dar pas jį buvo rasta užrašų knygelė, kurioje užrašytas Henrio Stratfordo adresas.
To paties Henrio, kuris rėkdamas šiandien išlėkė iš savo pusseserės namų, visiems tvirtindamas, kad jį užpuolė mumija.
Tai bent mįslė. Tas faktas, kad Henris galėjo turėti senovinę monetą, nieko nestebino. Vos prieš dvi dienas jis mėgino parduoti monetą, dabar jau drąsiai galima tą tvirtinti. Bet kodėl jaunuolis mėgino už savo skolas atsiskaityti su Šarplsu tokia vertinga moneta? Ir kodėl žudikas nepaėmė vertingos relikvijos iš lavono kišenės?