Trentas pirmiausia paskambino į Britų muziejų. Po to išvertė iš lovos Henrį Stratfordą, ketindamas jį apklausti.
Bet iki šiol niekas nepaaiškėjo. Nei apie monetą, nei apie žmogžudystę. Žinoma, Henris nieko nežudė. Panašūs džentelmenai gali mėnesių mėnesiais kvaršinti galvas kreditoriams. Be to, jis ne toks žmogus, kuris galėtų šaltakraujiškai smeigti peiliu kam nors į krūtinę. Bent jau taip manė Trentas...
Kita vertus, Henris nepanašus ir į žmogų, galintį išbėgus iš pusseserės namų visa gerkle šūkauti, kad jį užpuolė mumija.
Ir dar kai kas nedavė inspektoriui ramybės. Mis Stratford labai keistai reagavo į į beprotiškus savo pusbrolio pasakojimus. Ji neatrodė išsigandusi. Jau greičiau pasipiktinusi. Kodėl tas įvykis visai merginos nestebino? Ir kas tas keistas, nežinia iš kur staiga atsiradęs džentelmenas, apsigyvenęs jos namuose? Ir kodėl Henris taip keistai žiūrėjo į jį? Mergina, be abejo, kažką slepia. Turbūt vis dėlto reikia iškrėsti namus ir pasikalbėti su sargu.
Žodžiu, miegoti šiąnakt jam neteks.
9 skyrius
Gilią naktį Ramzis stovėjo prabangaus Džulijos namo koridoriuje, stebėdamas, kaip įdomiai juda inkrustuoto senovinio sieninio laikrodžio rodyklės. Pagaliau didžioji rodyklė priartėjo prie romėniško skaitmens XII, o mažoji — prie skaitmens IV, ir laikrodis pradėjo groti švelnią melodiją.
Romėniški skaitmenys. Jis matė juos visur — ant namų fasadų, knygų puslapiuose... Taip, į šiuolaikinę kultūrą buvo stipriai įsiskverbusi Romos kalba, jos dailė, bei dvasia, susiedama dabartį su praeitimi. Net teisingumo samprata, taip stipriai paveikusi Džuliją, atėjo ne iš kur nors kitur, o būtent iš Romos teisinės sistemos.
Milžiniški verteivų bankai priminė Romos šventoves. Viešose vietose stovėjo didžiulės statulos romėniškais apdarais. Gatves užgriozdinę neišvaizdūs pastatai buvo papuošti peristiliais bei mažomis romėniškomis kolonomis.
Ramzis nuėjo į Lourenso biblioteką ir įsitaisė patogiame odiniame krėsle. Jis išsklaidė uždegtas žvakutes po visą biblioteką, ir dabar kambarys prisipildė švelnios šviesos. Karaliui tai patiko, be to, buvo patogu. Žinoma, mažytę vergę ryte ištiks siaubo priepuolis, pamačius visur pūpsančius vaško lašelius. Na tai kas? Išvalys.
Karaliui patiko Stratfordo kambarys: jo knygos, rašomasis stalas, gramofonas, kuris grojo kažkokį Betchoveną... Kažkokia mažyčių cypiančių ragelių garsų samplaika, primenanti kačių chorą.
Taip keista, kad jis dabar naudojasi viskuo, kas priklausė žilagalviui anglui, išlaužusiam jo kapavietės duris.
Visą dieną jis vilkėjo sunkiais, grubiais paradiniais Lourenso drabužiais. O dabar sėdi, įlindęs į jo šilkinę pižamą bei atlasinį chalatą. Tie drabužiai tokie nepatogūs. Bet visų keisčiausia šiuolaikinės aprangos dalis, karaliaus akimis, buvo vyriški odiniai batai. Žmogaus kojoms visai netinka tokia avalynė. Nebent tik kareiviams, kad apsaugotų juos mūšio metu. O čia net ir neturtingi žmonės užsidėję ant kojų šitas kankinimo kameras; tiesa, kai kurie laimingieji dėvi batus su skylutėmis. Tokia avalynė kiek primena sandalus, bent jau kojos gali kvėpuoti.
Karalius nusijuokė iš savo minčių. Šitiek visko šiandien pamatė, o galvoja apie batus. Jam jau nebeskauda kojų. Kodėl gi neužmiršti tų nelemtų batų?
Joks skausmas Ramzio ilgai nekankindavo; ir joks malonumas nebūdavo ilgalaikis. Štai dabar jis rūko kvapnius Lourenso cigarus, lėtai leisdamas dūmus, ir galva lengvai svaigsta. Bet tas jausmas netrukus praeis. Arba brendis. Jis tik akimirką jaučiasi apgirtęs, po pirmo gurkšnio. Paskui po krūtinę pasklinda šiluma, o galva išblaivėja.
Jo kūnas atsiribodavo, atstumdavo bet kokį išorinį poveikį. Nors Ramzis jautė skonį, kvapą, prisilietimą... O štai keista muzika, sklindanti iš gramofono, jam tokia maloni, kad norisi verkti...
Tiek dar laukia malonumų! Kiek dar visko teks pažinti! Grįžęs iš muziejaus, Ramzis perskaitė penkias ar šešias knygas iš Lourenso bibliotekos. Jis skaitė įdomias istorijas apie „industrinę revoliuciją“. Mėgino gilintis į Karlo Markso idėjas, bet jos karaliui pasirodė tokios nesąmoningos.
Turtingas žmogus rašo apie beturčius. Iš kur jam žinoti, kas dedasi tų vargšų galvose? Ramzis ilgai apžiūrinėjo gaublį, stengdamasis įsiminti žemynų bei šalių pavadinimus. Įdomi šalis Rusija, o štai Amerika — didžiausia šio amžiaus mįslė.
Paskui perskaitė Plutarchą. Melagis! Kaip jis drįso pareikšti, jog Kleopatra mėgino suvilioti savo šalies užkariautoją Oktavianą?! Kokia absurdiška idėja! Skaitydamas Plutarchą, karalius prisiminė senukus, kurie susirenka grupėmis miestų aikštėse ir dalinasi gandais. Jokios pagarbos istorijai!
Pakaks. Koks tikslas apie tai galvoti? Staiga karalius pajuto nežinia iš kur atsiradusį nerimą. Kodėl? Dėl ko jis baiminasi?
Ne, jo negąsdina šiuolaikinio pasaulio stebuklai, kurių šiandien jis apsčiai prisižiūrėjo. Nei grubi primityvi anglų kalba, kurios jis pramoko iki pusiaudienio, nei laiko tarpas, prabėgęs nuo to, kai jis paskutinį kartą užmerkė akis savo kriptoje... Jam nedavė ramybės kiti dalykai: kaip jo kūnas geba savaime atsistatyti? Taip greitai užgyja žaizdos, praeina skausmas. Štai kad ir išvargusios nuo nepatogios avalynės kojos — jų jau nebeskauda. Ir kodėl jo neveikia brendis?
Ramzį tai jaudino, nes jis pirmą kartą susimąstė apie tai, kad jo protas bei širdis tikriausiai negalėtų taip greitai regeneruoti. Nejaugi ir dvasinis skausmas taip greitai praeina, kaip fizinis?
Tai neįmanoma. Tuomet, kodėl jis nepuolė į isteriją, bevaikštinėdamas po muziejų? Apatiškas, tylus slampinėjo tarp mumijų, sarkofagų, rankraščių, pavogtų dar tais tolimais laikais, kai jis, Ramzis Didysis, išvyko iš Aleksandrijos ir pasislėpė savo kapavietėje Egipto kalnuose. Štai Samiras sielvartavo. Nuostabusis tamsiaodis Samiras, rudomis akimis. Akys, būdingos egiptiečiams. Bėgo amžiai, bet žmonių akys nepasikeitė Samiras — tos šalies vaikas.
Negali sakyti, jog prisiminimai visai išblėso. Ne, jie gyvi. Ramziui atrodė, jog dar tik vakar jis stebėjo, kaip iš mauzoliejaus išnešamas Kleopatros karstas ir nešamas į romėnų kapus, prie jūros. Jis netgi vėl pajuto jūros kvapą. Girdėjo raudas. Per plonus sandalų padus jautė įkaitintų akmenų karštį.
Ji norėjo būti palaidota šalia Marko Antonijaus. Ir karalienės valia buvo įvykdyta. O jis, Ramzis, stovėjo minioje tarp paprastų praeivių ir klausėsi raudotojų žodžių: „Mūsų didžioji karalienė mirė“.
Atrodė, jo širdis plyš iš sielvarto. Bet kodėl jis neverkia dabar? Sėdėjo bibliotekoje, žiūrėjo į marmurinį biustą, tačiau nejuto jokio skausmo.
— Kleopatra, — sušnabždėjo jis. Paskui jo atmintyje iškilo visai kitas paveikslas — ne subrendusios mirštančios moters, o jį pažadinusios mergaitės: “Kelkis, Ramzi Didysis! Į tave kreipiasi Egipto karalienė. Pakilk iš gilaus miego ir tapk mano patarėju šiomis nelaimingomis dienomis“.
Ne, jis nejautė nei džiaugsmo, nei skausmo.
Vadinasi, eliksyras nenustojo veikęs, vis dar teka jo gyslomis, atimdamas galimybę kentėti? Ar esmė visai kitur? Karalius seniai įtarė, jog miegodamas kapavietėje jis kažkaip jausdavo laiko tėkmę. Nesąmoningai atsiribodavo nuo to, kas jį galėjo įskaudinti; o jo sapnai tik įrodė, kad smegenys nėra mirusios, o tik ramiai miega tyloje bei tamsoje. Štai kodėl jo neapėmė panika, prisilietus saulės spinduliui; jis žinojo, kiek laiko išmiegojo.
O galbūt dvidešimtasis amžius jį taip pribloškė, kad prisiminimai nublanko, neteko buvusios emocinės galios? Galbūt kada nors skausmas sugrįš, ir jis raudos kaip beprotis...