Buvo akimirka muziejuje, kuomet karalius, pamatęs apgailėtiną Kleopatros figūrą, o greta jos — blankų, kvailoką Antonijų, pajuto kažką panašaus į baimę... Ir negalėdamas to ištverti išlėkė iš muziejaus į Londono gatves. Jis tarsi vėl girdėjo Kleopatros šauksmą: „Ramzi! Antonijus miršta! Duok jam eliksyro, Ramzi!“ Atrodė, tarsi balsas sklinda kažkur iš vidaus, ir karalius nepajėgus jo nutildyti. Ir tada jam pasidarė baisu. Kleopatra buvo visai kaip gyva. Ramzio širdis dundėjo, daužėsi tarsi plaktukų, daužančių asfaltą Londono gatvėse, dūžiai. Bet tai tik širdies plakimas. Tai ne skausmas.
Kas jam rūpi, jog vaškinė figūra taip sudarkė karalienės grožį? Jo paties statulos Ramzio visai neerzino; sau ramiai stovėjo šalia vienos jų ir šnekučiavosi su čia pat triūsiančiu darbininku. Niekas nesitikėjo, kad masinis menas taip tampriai bus susietas su žmogaus kūno vaizdavimu, kol romėnai nepradėjo savo skulptūrų talpinti prie namų, soduose...
Kleopatra nebuvo romėnė. Ji buvo graikė ir egiptietė. Tačiau visų baisiausia, kad šiuolaikiniai, dvidešimtojo amžiaus žmones, yra klaidingos nuomonės apie Kleopatrą. Kažkodėl ji tapo ištvirkimo simboliu, nors iš tikrųjų karalienė buvo talentinga, narsi ir įdomi. Ją pasmerkė dėl vieno lengvabūdiško poelgio, o visus gerus dalykus pamiršo.
Būtent tai Ramzį sukrėtė vaškinių figūrų muziejuje. Karalienę prisimena, bet ne tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų. Kažkokia dažyta kekšė, gulinti šilkuose ant kušetės.
Tyla. Jo širdis vėl pradėjo daužytis. Ramzis įsiklausė... Ir išgirdo tiksint laikrodį.
Priešais karalių stovėjo padėklas su gardžiais pyragaičiais, brendžiu, apelsinais bei kriaušėmis... Reikia pavalgyti ir išgerti — tai visada nuramina. Nors iš tiesų alkio jausmas karaliui buvo nežinomas.
Juk jis nebenori daugiau sielvartauti, ar ne taip? Tik kodėl vis kažko baiminasi? Todėl, kad jam nesinori prarasti galimybės patirti žmogiškus jausmus. Čia ir būtų tikroji mirtis!
Ramzis vėl pažvelgė į nuostabiai žavų veidą, įamžintą marmure. Čia karalienė buvo kur kas labiau panaši į tikrąją Kleopatrą negu vaškinių figūrų muziejuje. Ir vėl jam pasidarė kraupu: jo širdis liko rami. Tarsi jis žiūrėtų į kažką beprasmiško, nereikšmingo. Ramzis griebėsi už galvos ir giliai atsiduso.
Tiesa, kai jis įsivaizduodavo Džuliją Stratford, gulinčią lovoje, jo protas ir širdis akimirksniu susijungdavo... Karalius nusijuokė ir paėmė pyragaitį. Šis buvo kietas ir labai saldus. Ramzis jį greitai sudorojo. Jis norėtų taip pat greitai „sudoroti“ ir Džuliją... O, kokia moteris, kokia stulbinanti moteris! Trapi, gležna šių laikų karalienė. Jai nereikia valdyti žemių, ji ir taip atrodo didinga. Stebėtinai protinga, nepaprastai stipri. Verčiau apie tai negalvoti, nes neištvėręs pakils į viršų ir pasibels į jos duris.
Tai bus vaizdelis, jei jis įsiverš į Džulijos miegamąjį! Vargšė tarnaitė nubunda mansardoje ir pradeda spiegti. Na ir kas? Džuliją Stratford atsisėda lovoje... ji apsivilkusi tuo nėriniuotu daikčiuku; jis atsigula šalia merginos, nuplėšia visus nėrinius, glosto krūtinę ir paima ją taip greitai, jog Džuliją net pasipriešinti nespėja...
Ne. Tu negali šitaip pasielgti. Tada viskas sugrius. Pats sunaikinsi savo svajonę. Džuliją verta, kad su ja būtų elgiamasi kantriai bei nuolankiai. Jis tą suprato, kai stebėjo merginą dar būdamas pusiau sustigęs savo sarkofage. Stebėjo, kaip ji vaikšto po biblioteką, klausėsi, kaip kalbasi su juo, mumija, net neįtardama, kad jis ją girdi.
Džuliją Stratford — tai didžioji mįslė. Viskas joje paslaptis: jos kūnas, siela, jos valia.
Jis gurkštelėjo brendžio. Labai skanu. Užtraukė cigarą. Atsipjovė apelsino skiltelę ir suvalgė sultingą minkštimą.
Cigaras paskleidė kambaryje nuostabų aromatą — nepalyginsi su jokiais kvaišalais. Džuliją sakė jam, kad tai turkiškas tabakas. Tada jis dar nežinojo, ką tai reiškia, o dabar jau žino. Vartydamas knygutę „Pasaulio istorija“, perskaitė apie turkus bei jų užkariavimus. Nuo to jam ir reikia pradėti — nuo nedidelių knygučių, kuriose gausu faktų bei apibendrinimų: „Per vieną šimtmetį barbarų pulkai užkariavo pusę Europos“. Su smulkmenomis vėliau susipažins — juk tai masė knygų įvairiomis pasaulio kalbomis. Jau vien nuo tos minties karalius nusišypsojo.
Gramofonas nutilo. Ramzis pakilo, priėjo prie aparato ir paėmė kitą juodą diską. Toks keistas pavadinimas — „Aš tiktai paukštelis auksiniame narvelyje“. Kažkodėl tas pavadinimas vėl jam priminė Džuliją ir sukėlė norą suspausti ją tvirtame glėbyje. Jis uždėjo plokštelę. Uždainavo moteris, plonu švelniu balseliu. Ramzis prisipylė taurę brendžio ir pradėjo suktis po kambarį šokio ritmu.
Tačiau atėjo metas atlikti kai kuriuos rimtus reikalus. Už lango jau kiek šviesiau. Danguje pasirodė pirmieji ryto aušros požymiai. Pro niūrų miesto triukšmą karalius išgirdo paukščių balsus.
Jis nuėjo į šaltą tuščią virtuvę, surado keletą stiklinių ir įpylė į jas vandens iš nuostabaus varinio kranelio.
Po to sugrįžo į biblioteką ir ėmė apžiūrinėti alebastrinius ąsočius, sustatytus priešais veidrodį. Regis, viskas gerai. Jokių įtrūkimų nesimato. Niekas nepasimetė. Ir jo mažytis degiklis savo vietoje, ir tušti stikliniai indeliai. Dabar tereikia tik lašelio aliejaus. Arba štai šitas žvakigalis.
Nustūmęs į šalį papirusų ritinėlius, Ramzis uždegė žvakės dagtį.
Po to dar kartą apžiūrėjo ąsočius. Ranka veikė greičiau už atmintį. Pasėmęs iš ąsočio baltų miltelių, jis jau žinojo, kad elgiasi teisingai.
O, kas būtų atsitikę, jei Henris Stratfordas būtų įlindęs miltelių į šitą ąsotį! Jis išprotėtų! Jo dėdė nutrauktų jam galvą!
Ir čia Ramziui šovė į galvą mintis, jog nuodai, kurie baugino jo amžininkus, kažin ar sukeltų siaubą dvidešimtojo amžiaus mokslininkams. Jie būtų tvarkingai išnešę vieną po kito visus ąsočius iš kapavietės ir ištyrę, patikrinę jų veikimą. Galima atlikti eksperimentą su gyvūnais. Viskas taip paprasta. Ir būtų tarp nuodų suradę eliksyrą.
Tačiau dabar apie gyvybės eliksyrą žino tik Samiras ir Džuliją Stratford. Ir jie niekada niekam neatskleis paslapties. Bet Lourensas spėjo išversti dalį jo užrašų. Jo dienoraštis kažkur čia. Tik Ramzis jo kol kas nerado. Būtų galima perskaityti. Ir dar pergamentai.
Kaip bebūtų, šitaip tęstis negali. Jis turi nešiotis eliksyrą su savimi. Suprantama, gali būti, kad skystis galėjo prarasti savo savybes. Beveik du tūkstančius metų milteliai gulėjo ąsotyje. Per tokį laiką vynas pavirstų actu ar dar kuo nors, o miltai — dulkėmis.
Karaliaus ranka kiek drebėjo, kai jis įbėrė į metalinį degiklio indelį keletą stambių granulių. Pakratė ąsotį, norėdamas įsitikinti, kad ten liko dar truputį miltelių. Po to atsargiai pirštu išmaišė miltelius ir įpylė truputį vandens iš stiklinės.
Dabar galima uždegti žvakę. Kai vaškas ėmė burbuliuoti, jis išdėliojo ant stalo nedidelius indelius. Keturi buteliukai su sidabriniais kamšteliais.
Po kelių sekundžių prasidėjo virsmas. Milteliai ištirpo vandenyje, tapo burbuliuojančiu fosforescuojančiu skysčiu. Jis atrodė tikrai grėsmingai — paragavus, gali sudeginti visą gleivinę. Bet taip tik atrodė. Kadaise, norėdamas tapti nemirtingu, Ramzis nedvejodamas išgėrė pilną taurę tokio skysčio. Nebuvo jokio skausmo. Karalius šyptelėjo. Apskritai jokio skausmo nebuvo.
Jis atsargiai pakėlė indą ir supilstė garuojantį eliksyrą į paruoštus buteliukus. Palaukė, kol indas atvės, ir aplaižė jį. Paskui uždarė buteliukus ir, paėmęs žvakę, užliejo kamščius vašku.
Tris buteliukus įsidėjo į kišenę. Ketvirtą, kuris liko neuždarytas, nusinešė į oranžeriją. Sustojo, tamsoje apžiūrinėdamas gėles.
Pro stilines sienas nieko nesimatė — už lango buvo tamsi naktis. Užtat Ramzis pakankamai aiškiai matė savo atspindį: aukštą figūrą tamsiai avietiniu chalatu apšviesto kambario fone.