Jis priėjo prie vazone augančio paparčio. Augalas buvo didžiulis, tamsiais žaliais lapais. Karalius įpylė truputį eliksyro į drėgną dirvą. Po to atsisuko į bugenvilę su mažais rausvais pumpurėliais, pasislėpusiais po žalia lapija, ir įlašino į vazoną keletą eliksyro lašų.
Pasigirdo tylus šnaresys. Toliau tęsti jau nebuvo prasmės... Tačiau karalius ėjo nuo vieno vazono prie kito ir lašino tol, kol buteliuke liko tik pusė buvusio skysčio. Tereikia palaukti keletą sekundžių, ir bus aišku, ar išliko stebuklingos eliksyro galios. Ramzis pakėlė akis į stiklines patalpos lubas. Pasirodė pirmieji saulės spinduliai — dievas Ra siunčia šilumą.
Paparčio lapai išgražėjo, pailgėjo; atsirado nauji švelnūs ūgliai. Bugenvilė atsigavo, pumpurai iškart išsiskleidė ryškiais raudonais žiedais. Visa oranžerija atgijo, augalai pasikeitė. Ramzis užsimerkė ir girdėjo tylų jų lapų šnaresį. Jo kūnu nubėgo šiurpuliukai...
Kaip jis galėjo dvejoti? Kaip galėjo pagalvoti, jog eliksyras prarado savo galią? Juk vienos dozės pakako, kad jis taptų nemirtingu. Kodėl dabar pamanė, kad stebuklingam gėrimui galėjo kas nors atsitikti?
Karalius įsikišo buteliuką į kišenę, atidarė atsarginio išėjimo duris ir išėjo į drėgną priešaušrio rūką.
Henriui taip skaudėjo galvą, kad vargšelis sunkiai įžiūrėjo priešais jį išdygusius detektyvus. Jie pažadino Stratfordą jaunesnįjį, nutraukė jo sapną... O sapnavo jis tą padarą — mumiją. Visas išmuštas prakaito, jis praplėšė akis, griebė pistoletą, įsidėjo į kišenę ir nuskubėjo atidaryti durų. Ką gi, jei jie nori Henrį sugauti...
— Tomis Šarplsas! Jį visi pažįsta, — piktai atrėžė Henris, stengdamas nuslėpti baimę. — Visi iš jo skolinasi. Ir tik dėl to jūs mane pažadinote, dar neprašvitus?
Jis kvailai įsistebeilijo į Galtoną, tuo metu ištraukusį iš kišenės prakeiktą monetą su Kleopatros atvaizdu. Ir kodėl jis buvo toks idiotas?
Kaip galėjo palikti nužudytojo kišenėje auksinę monetą? Bet juk neketino nieko žudyti. Ir, suprantama, nepagalvojo apie tokią smulkmeną...
— Ar anksčiau esate matęs šitą daiktą, sere?
Ramiai. Juk nebuvo jokių liudininkų. Apsimesk pasipiktinusiu — visada padeda.
— Žinoma. Ji iš mano dėdės Lourenso kolekcijos. Iš Ramzio kapavietės. Iš kur ją gavote? Ji turėtų būti saugoma. Tai relikvija.
— Neaišku, — pasakė kitas detektyvas, pasivadinęs Trentu, — kaip ji atsidūrė nužudytojo kišenėje. Ir kodėl žudikas jos nepaėmė?
Henris pasitaisė plaukus. Kad bent galvos taip neskaudėtų... Kad taip galėtų truputį išgerti ir turėtų galimybę bent kiek pagalvoti!
— Redžinaldas Ramsėjus, — išpyškino jis, žiūrėdamas policininkui į akis. — Juk toks egiptologo, kuris gyvena pas mano pusseserę, vardas. Dieve, kas tuose namuose dedasi?!
— Misteris Ramsėjus?
— Ar jūs apklausėte tą žmogų? Iš kur apskritai jis atsirado? — Henrio veidas įraudo. — Nejaugi turiu atlikti jūsų darbą? Kas jis toks, tas velnio išpera? Ir ką jis veikia mano giminaičių namuose, kuriuose šiuo metu yra atvežti Egipto lobiai?
Kokią valandą Ramzis vaikščiojo po miestą. Rytas buvo ūkanotas, šaltas. Milžiniški Meifero namai baigėsi, prasidėjo vargšų kvartalas. Jis kiūtino tarp apgailėtinų lūšnelių, siauromis gatvelėmis, primenančiomis senovės Romos arba Jerihono gatves. Visur arklių kanopų pėdsakai, mėšlo krūvos.
Vargingai apsirengę praeiviai spoksojo į karalių. Turbūt jam nederėjo išeiti į gatvę, apsirengus ilgu chalatu. Bet argi tai svarbu? Dabar jis Ramzis Keliauninkas. Šiame amžiuje Ramzis Prakeiktasis tik atsitiktinis keliautojas, juk eliksyras išsaugojo savo galią. Šiuolaikinis mokslas nepajėgus atskleisti jo paslaptį. Senovėje taip pat niekas negalėjo praskleisti paslapties šydo.
Na, žiūrėk gi į šiuos bedalius, vargšus, miegančius gatvėse. Kvėpuok dvokiančių lūšnelių oru. Jų durys atviros — tarsi išsižiojusi burną, išraugėjanti iš vidaus nešvarumus ir ryjantį tyrą ryto orą.
Prie Ramzio priėjo elgeta.
— Duokite pusę šilingo, sere. Dvi dienas nieko nevalgiau. Pasigailėkite, sere.
Karalius praėjo pro šalį. Jo avalynė sušlapo, išsipurvino.
Priėjo jauna moteris. Žiūrėk į ją, įsiklausyk, kaip sunkiai ji kosi, kaip dreba nusilpusi jos krūtinė.
— Ar nenorite pasilinksminti, sere? Turiu puikų šiltą kambarį.
O taip, jis troško tos moters paslaugų, troško taip stipriai, kad iškart visas įsitempė. Karštligė netikėtai suteikė moteriškei žavesio — ji gracingu judesiu apnuogino krūtinę ir graudžiai šyptelėjo.
— Ne dabar, mano gražuole, — sumurmėjo Ramzis.
Gatvė, jeigu ją buvo galima taip pavadinti, atvedė karalių prie griuvėsių. Apdegę namai, dar teberūkstantys dūmai, duobės vietoje langų — nėra nei stiklų nei užuolaidų.
Bet netgi čia vargšai žvilgčiojo iš nišų bei durų angų. Beviltiškai verkė kažkoks vaikas.
Karalius ėjo tolyn. Jis girdėjo, kaip atgyja milžiniškas miestas. Tai jau buvo ne tik žmonių balsai. Vos tik dangus prašvito, ėmė busti mašinos. Tolumoje bosu sugriaudėjo garvežys. Ramzis sustojo. Jis jautė lekiančios bėgiais didžiulės pabaisos vibraciją, jautė, kaip dreba žemė po kojomis. Geležiniais bėgiais dundantys ratai pakerėjo karalių...
Ausį rėžiantis garsas privertė vyriškį krūptelėti. Jis atsisuko pačiu laiku — tiesiai į jį lėkė automobilis, vairuojamas kažkokio jaunuolio. Ramzis prisiglaudė prie akmeninės sienos, ir automobilis, aptaškęs jį purvu, prašvilpė pro šalį.
Karalius įpyko. Tai retas atvejis, kai jis patenka į tokią situaciją, kur jaučiasi esąs bejėgis.
Jis stovėjo ir sutrikęs žiūrėjo į negyvą balandį, gulintį ant grindinio. Tų riebių purvinai pilkų paukščių Londone buvo begalės. Jie būriais aptūpdavo palanges, stogus... O šitą partrenkė automobilis, jo sparną ratas įgrūdo į gatvės purvą.
Papūtė vėjas, ir sparnas sujudėjo, tarsi paukštis būtų gyvas.
Ir ūmai praeitis užvaldė Ramzį, prievarta ištempdama jį iš dabarties. Jis atsidūrė kitoje erdvėje, kitoje epochoje. Sugrįžo patys seniausi, bet tokie gyvi prisiminimai...
Jis stovėjo urve, kur buvo atėjęs pas hetitų žynę. Kariškais drabužiais, su kardu rankoje. Stovėjo ir užrietęs galvą žiūrėjo į baltus balandžius, sukančius ratus saulėtame danguje virš įėjimo į urvą.
„Ar jie nemirtingi?“ — paklausė jis tuomet žynės.
Moteris nusikvatojo.
„Jie lesa, bet jiems maistas nebūtinas. Jie geria, bet gali apseiti ir be vandens. Jų jėga iš saulės. Nebus saulės — ir jie užsnūs. Bet nemirs, mano karaliau“.
Ramzis žiūrėjo į jos seną, raukšlių išvagotą veidą. Tas moters juokas karalių suerzino.
„Kur eliksyras?“ — nekantravo jis.
„Tu manai, jis vertingas daiktas? — Žynė artėjo prie jo, vis erzindama. Jos akys blizgėjo. — O kas tada bus, kai visame pasaulyje gyvens nemirtingi žmones? Po to — jų vaikai, jų anūkai? Ir niekas negalės numirti... Sakau tau — baisi paslaptis slypi šitame urve. Pasaulio pabaigos paslaptis“.
Tada jis išsitraukė kardą ir sugriaudėjo:
— Duok man jį!
Žynės tai neišgąsdino, ji tik šyptelėjo.
„O ką, jeigu tas eliksyras nužudys tave, padūkęs egiptieti? Juk dar nė vienas žmogus nėra jo išbandęs — nei vyras, nei moteris, nei vaikas“.
Bet jis jau matė taurę su baltu skysčiu. Ir lentelę, ant kurios buvo kažkas parašyta.
Jis žengė pirmyn ir perskaitė užrašą. Nejaugi tai ir yra gyvybės eliksyro formulė? Pačios paprasčiausios sudedamosios dalys. Tokių augalų jis galėtų savo rankomis prisirinkti gimtosios šalies laukuose ar pievose. Negalėdamas patikėti savo akimis, jis įsiminė formulę. Tuomet dar nežinodamas, kad nepamirš jos visą gyvenimą. Niekada...