Skystis, štai jis. Ramzis abiem rankom paėmė taurę ir išgėrė. Kažkur iš toli sklido beprotiškas žynės juokas, aidu skambėdamas po milžiniško urvo skliautais.
Paskui jis apsisuko, nusivalė lūpas. Jo akys išsiplėtė, visas kūnas sudrebėjo, įsitempė raumenys, persikreipė veidas. Jautėsi taip, tarsi mūšio metu sėdėtų savo kovos vežime, aukštai iškėlęs kardą ir rėkdamas kovos šūkius.
Žynė pasitraukė atatupsta. Ji pamatė, kaip vyriškio plaukai sujudėjo, tarsi pajudinti vėjo; žili iškrito, o jų vietoje išaugo tankūs kaštoniniai; tamsios akys prašviesėjo, pasidarė žydros... Visus šiuos pasikeitimus pats Ramzis pastebėjo jau vėliau, pažvelgęs į savo atvaizdą veidrodyje.
„Na, ką gi, pažiūrėsime, — suriko jis. Širdis pašėlusiai daužėsi, raumenys drebėjo. Koks jis lengvas, koks stiprus! Jam atrodė, jog galėtų net pakilti į dangų. — Tai kaip, moteriške, gyvas aš ar jau lavonas?..“
Ramzis atsikvošėjo ir suprato beesąs Londono gatvėje. Atrodė, tarsi viskas būtų įvykę vos prieš keletą valandų! Jis dar girdėjo plazdant skraidančių virš urvo balandžių sparnus. Septyni šimtai metų skiria tą minutę nuo dienos, kuomet jis įžengė į savo kapavietę, pasirengęs pasinerti į ilgą gilų miegą. Tai buvo pirmasis jo miegas. Ir jau du tūkstančiai metų prabėgo nuo to, kai jis buvo pažadintas... kad po keleto metų vėl įžengtų į kriptą ir nugrimztų į nežinią.
O dabar jis Londone. Dvidešimtas amžius. Ramzis visas virpėjo. Drėgnas vėjas vėl pajudino pilko balandžio, gulinčio ant gatvės grindinio, plunksnas. Karalius per purvyną nušlepsėjo prie negyvo paukščio, atsiklaupė, paėmė jį į rankas. Kokia trapi būtybė! Vos prieš akimirką buvo pilna gyvybės, o dabar — tik apgailėtina dvėsena. Nors balti pūkeliai vis dar juda ant vos šiltos krūtinėlės.
Kaip negailestingai talžo ledinis vėjas! Ir kaip spaudžia širdį, žiūrint į šitą nelaimingą mažytę būtybę!
Laikydamas balandį dešinėje rankoje, Ramzis išsitraukė iš kišenės jau pradėtą eliksyro buteliuką. Atidarė ir apšlakstė mažą kūnelį. Po to įlašino keletą lašų į snapelį.
Nepraėjo minutė, ir balandis suvirpėjo, atsivėrė mažytės apvalios akys. Po to paukščiukas pasipurtė, suplasnojo sparnais, atgijo. Ramzis jį paleido. Pakilęs, balandis dar kurį laiką suko ratus aukštai virš karaliaus galvos pilkame ryto danguje.
Karalius stebėjo paukščiuką, kol šis dingo iš akių. Nuo šiolei jis nemirtingas. Pasmerktas amžinam skrydžiui...
Ir dar vienas prisiminimas netikėtai, iš pasalų užklupo karalių. Tyliai, greitai, tarsi klastingas žudikas. Mauzoliejus, marmuriniai koridoriai, kolonos ir trapi Kleopatros figūra. Ji bėga paskui Ramzį, o jis vis tolsta, skuba — kad tik toliau nuo Marko Antonijaus kūno, gulinčio ant paauksuotos kušetės.
„Tu gali sugrąžinti jam gyvybę! — šaukė karalienė. — Tu žinai, tu gali. Dar nevėlu, Ramzi! Duok eliksyro mums abiems, man ir Antonijui! Nenusigręžk nuo manęs, Ramzi!“ Ilgi Kleopatros nagai įsikibo jam į ranką.
Įniršęs jis atsisuko, sugriebė Kleopatrą už pečių ir pastūmė. Ji pargriuvo, pravirko. Kokia bejėgė tada buvo, kokia nusilpusi... juodi ratilai paakiuose...
Balandis pasislėpė už Londono stogų. Patekėjo saulė ir nušvietė kamuolinius debesis keista balkšva šviesa.
Karaliaus žvilgsnis apsiblausė; širdis krūtinėje šėlo. Jis pravirko, jis kūkčiojo, tarsi bejėgis vaikas. O Dieve, kodėl jis manė praradęs gebėjimą jausti!?
Nebyliame sapne prabėgo šimtmečiai, ir štai karalių pažadino. Dabar stingulys praėjo, ir jo vėl laukia meilė bei sielvartas. Ši minutė — tik pirmasis kančios niuansas. Kas laukia jo ateityje, kuomet širdis bei siela visiškai atgims? Kokios kančios, kokie sukrėtimai?
Ramzis pasižiūrėjo į vis dar rankoje suspaustą buteliuką. Jam kilo pagunda numesti indelį ant grindinio. Lai stebuklingi lašai paliečia purviną gatvę. O likusius buteliukus jis nuneš kur nors toliau nuo Londono... kur auga žolė. Ir tiktai lauko gėlės bus liudininkės, jog karalius išpylė gyvybės eliksyrą ant žemės.
Bet kam save apgaudinėti? Juk jis žinojo, kaip pagaminti eliksyrą! Įsiminė, kas buvo parašyta toje lentelėje. Ir negalėjo sunaikinti to, kas amžiams pasiliko jo atmintyje.
Samiras išlipo iš kebo, pakėlė apykaklę, gindamasis nuo nirštančio vėjo, ir, susikišęs rankas į kišenes, Įveikė dar penkiasdešimt jardų iki reikiamos vietos. O štai ir tas namas ant kampo. Jis pakilo laiptais ir pasibeldė į duris.
Juoda vilnone suknele vilkinti moteris pakvietė jį užeiti. Samiras tylėdamas įėjo į ankštą kambarėlį, nustatytą stalais bei stelažais, ant kurių išdėlioti daiktai iš Egipto. Ant vieno stalo gulėjo papiruso ritinėlis bei didinamasis stiklas. Kambaryje sėdėjo du egiptiečiai. Jie skaitė rytinius laikraščius ir traukė dūmą.
Samiras pažvelgė į papirusus. Nieko įdomaus. Po to — į ilgą pageltusią mumiją su neblogai išsilaikiusiomis drobulėmis.
— A, sveikas! Be reikalo atėjai, — pasakė vyriškis, vardu Abdelis. — Paprasčiausia turgaus klastotė. Zakio darbas. Tu pažįsti jį. Išskyrus šitą vaikiną... — jis parodė į mumiją. — Jis tikras, bet nevertas tavo dėmesio.
Samiras vis dėlto priėjo arčiau prie mumijos.
— Asmeninės kolekcijos likučiai, — pastebėjo Abdelis. — Ne tas lygis.
Svečias linktelėjo.
— Girdėjau, turguje pasirodė monetos su Kleopatros atvaizdu, — ištarė Abdelis. — Kad taip bent akies krašteliu žvilgtelėjus!
— Man reikia paso, Abdeli, — pasakė Samiras. — Dokumentų. Ir greitai.
Abdelis atsakė ne iš karto. Jis įdėmiai stebėjo svečią. Tas įkišo ranką į kišenę.
— Ir dar man prireiks pinigų.
Samiras ištraukė iš kišenės auksinę monetą su Kleopatros atvaizdu.
Abdelis net nepakildamas nuo kėdės griebė ją iš svečio rankų. Tas ramiai stebėjo, kaip egiptietis apžiūrinėja monetą.
— Atsargumas, mano drauge, — ištarė Samiras. — Reikia paskubėti ir būti atsargiam. Aptarkime detales.
Sugrįžo Oskaras. Džulija būgštavo, jog dabar, jei Rita prasitars, gali kilti problemų. Tik kažin, ar Oskaras ja patikėtų. Jis kambarinę laiko kvaila.
Kai Džulija nusileido žemyn, liokajus kaip tik rakino duris. Rankose jis laikė puokštę rožių. Ir padavė šeimininkei laišką, gautą kartu su puokšte.
— Ką tik atnešė, mis, — pasakė Oskaras.
— Taip, žinau.
Džulija lengviau atsiduso, pamačiusi, jog laiškas ne nuo Alekso, o nuo jo tėvo. Ji greitai perskaitė. Oskaras laukė.
— Paskambink grafui Ruterfordui, Oskarai, ir pasakyk, kad turbūt negalėsiu ateiti pietų. Perduok, jog vėliau jam paskambinsiu ir pati viską paaiškinsiu.
Oskaras jau ketino eiti, bet Džulija ištraukė iš puokštės vieną rožę ir pasakė:
— Pastatyk jas svetainėje.
Mergina įkvėpė rožės aromato, prisilietė prie švelnių žiedlapių. Ką jai daryti su Aleksu? Kol kas dar anksti kažko imtis, bet kiekviena diena vis labiau apsunkina padėtį.
Ramzis... kas jis toks? Štai kas labiausiai ją domina.
Tėvo miegamojo durys atidarytos, lova paklota.
Mergina nuskubėjo į oranžeriją. Dar nepriėjusi iki durų, pastebėjo vešlią bugenvilę, apsipylusią didžiuliais raudonais žiedais.
Čia tai bent. Vakar ji net nepastebėjo, jog gėlė žydi. O kokie paparčiai! Tai bent... Ir lelijos išsiskleidė, pražydo.
— Koks čia stebuklas! — ištarė mergina.
Ir pamatė Ramzį. Jis sėdėjo pintoje kėdėje ir stebėjo merginą. Buvo apsirengęs, pasiruošęs kažkur eiti. Ir atrodė toks gražus, elegantiškas! Plaukai dar tankesni, vešlesni, o didžiulėse žydrose akyse slypi gilus liūdesys. Bet štai jis nusišypsojo savo nepakartojama šypsena, ir jo veidas vėl nušvito.