Vieną akimirką Džulijai kažkodėl pasidarė baisu: jai pasirodė, kad Ramzis tuojau pat pravirks. Bet jis pakilo, priėjo prie jos ir paglostė skruostą.
— Tikrasis stebuklas — tai tu, — ištarė karalius.
Džulijai kilo nenumaldomas noras apkabinti jį, bet ji tik stovėjo ir žiūrėjo į vyriškį, mėgaudamasi jo artumu. Po to ištiesė ranką ir palietė jo veidą...
O dabar reikia žengti žingsnį atgal. Ji jau žinojo, kad taip reikia. Tačiau Ramzis nustebino ją. Jis pats atsitraukė ir, palietęs lūpomis merginos kaktą, ištarė:
— Aš noriu išvykti į Egiptą, Džulija. Anksčiau ar vėliau turėsiu tą padaryti. Todėl jau verčiau važiuosiu dabar.
Jo balse girdėjosi nuovargis bei liūdesys. Vakarykštį švelnumą pakeitė sielvartas. Akys atrodė gilesnės, tamsesnės. Mergina neklydo — jis tikrai netrukus pravirks. Jai buvo baisu.
Dieve, kaip jis kenčia!
— Žinoma, — pasakė ji. — Mes važiuosime į Egiptą, važiuosime drauge...
— Aš to tikiuosi, — atsakė Ramzis. — Džulija, kol neatsisveikinsiu su Egiptu, su senuoju savo pasauliu, netapsiu savas šioje epochoje.
— Suprantu.
— Aš trokštu ateities! — sušnabždėjo jis. — Noriu... — Jis nutilo. Neturėjo jėgų tęsti. Nusisuko ir ištraukė iš kišenės saują auksinių monetų.
— Ar galėsime už jas nupirkti kokį nors laivą, Džulija? Kuris mus pervežtų per jūrą.
— Aš pati viskuo pasirūpinsiu, — pasakė ji. — Ir mes išvyksime. O dabar eik pusryčiauti. Žinau, kad esi alkanas.
Jis nusijuokė — net pats iš savęs to nesitikėjo.
— Aš iškart pradėsiu tvarkyti reikalus.
Džulija nuskubėjo į virtuvę. Oskaras kaip tik buvo paruošęs padėklą su pusryčiais. Virtuvėje kvepėjo kava, cinamonu ir ką tik iškeptomis bandelėmis.
— Oskarai, paskambink Tomui Kukui. Užsakyk bilietus iki Aleksandrijos. Man ir misteriui Ramsėjui. Pasistenk, kad juos atneštų kuo greičiau. Jei spėsime, išvyksime dar šiandien. Paskubėk, pusryčiais pasirūpinsiu pati.
Oskaras buvo apstulbęs:
— Bet, mis Džulija, o kaipgi...
— Daryk, ką tau sakau, Oskarai. Tuojau pat skambink. Paskubėk. Negalima delsti nė minutės.
Su padėklu rankose ji sugrįžo į saulės apšviestą oranžeriją ir dar kartą pasigrožėjo staiga pražydusiomis gėlėmis. Visos jos buvo nuostabios.
— Tu tik pažiūrėk, — sušnabždėjo ji. — Anksčiau tarsi būčiau jų nepastebėjusi. Viskas skendi žieduose. Žavinga...
Ramzis stovėjo prie įėjimo ir stebėjo Džuliją. Jo nuostabus veidas vis dar buvo susimąstęs ir liūdnas.
— Taip, žavinga, — ištarė jis.
10 skyrius
Namuose buvo sumaištis. Sužinojusi, kad vyksta į Egiptą, Rita vos neišprotėjo. Oskaras buvo paliekamas saugoti namus. Jis padėjo tampyti sunkius lagaminus.
Rendolfas ir Aleksas iki užkimimo ginčijosi su Džulija, mėgindami įtikinti merginą, kad jai jokiu būdu negalima važiuoti.
O paslaptingasis misteris Ramsėjus sėdėjo oranžerijoje prie pinto staliuko ir nenustodamas valgė bei tuštino vieną bokalą po kito. Tuo pat metu jis skaitė laikraščius, kaip Eliotui pasirodė, po du iškart. Ir dar vis ištraukdavo kokią nors knygą iš ant grindų sukrautos krūvelės... Vartydavo ją, tarsi kažko ieškodamas, o suradęs ir perskaitęs reikiamą vietą, čia pat numesdavo knygą ant grindų.
Eliotas sėdėjo egiptietiškoje salėje, Lourenso krėsle ir stebėjo įvykius, vis žvilgčiodamas į Džuliją, besisukiojančią svetainėje, ir į misterį Ramsėjų, kuris akivaizdžiai pastebėjo jam skiriamą dėmesį, bet tai jo visai nejaudino.
Antras nebylus stebėtojas buvo Samiras. Jis stovėjo oranžerijos gilumoje, tarp vešlios lapijos ir abejingu žvilgsniu žiūrėjo kažkur į tolį.
Prieš tris valandas Džulija paskambino Eliotui. Tas nieko nelaukdamas pradėjo veikti. Grafas tikėjosi tokios įvykių eigos, todėl dabar ramiai stebėjo dramą, vykstančią svetainėje.
— Bet tu juk negali taip paprastai išvykti į Egiptą su vyriškiu, apie kurį nieko nežinai, — kalbėjo Rendolfas, iš visų jėgų mėgindamas tvardytis. Argi galima vykti į tokią kelionę be palydovės ir pagalbininkės?
— Džulija, aš kategoriškai prieštarauju, — kalbėjo Aleksas, net išblyškęs iš nusivylimo. — Tu negali išvažiuoti viena.
— Pakaks, — atsakė mergina. — Aš suaugusi moteris. Ir išvažiuoju. Galiu pati savimi pasirūpinti. Be to, su manimi važiuoja Rita ir Samiras, artimiausias mano tėvo draugas. Geresnio gynėjo už jį nerasi.
— Džulija, juk jie tau ne kompanija. Tu tai žinai. Bus skandalas.
— Dėde Rendolfai, laivas išplaukia ketvirtą valandą. Mums reikia nedelsiant išvykti. Pakalbėkime apie reikalus. Aš paruošiau įgaliojimą. Tu kaip ir anksčiau galėsi tvarkyti kompanijos reikalus.
Tyla. „Na štai ir priėjome prie paties svarbiausio“, — pagalvojo Eliotas, išgirdęs, kaip Rendolfas užsikosėjo.
— Ką gi, tą būtinai reikėjo padaryti, mieloji, — tyliai ištarė jis.
Aleksas pamėgino įsiterpti, bet Džulija mandagiai sustabdė jį. Kokius dar dokumentus jai reikia pasirašyti? Jis gali juos nusiųsti iškart į Aleksandriją. Ji viską pasirašys ir atsiųs atgal į Angliją.
Patenkintas, kad vis dėlto Džulija išvažiuoja, Eliotas pakilo ir nuėjo į oranžeriją.
Ramzis vis dar nesustodamas valgė. Štai jis paėmė uždegtus cigarus — tris iškart — ir užtraukė dūmą. Po to vėl sugrįžo prie pudingo, nugarinės kepsnio ir duonos su sviestu. Priešais jį gulėjo atversta knyga. Tai buvo šiuolaikinio Egipto istorija. Atrodė, jog šitas žmogus neskaitė, o bėgiojo akimis po eilutes — taip greitai jis vartė puslapius.
Staiga Eliotas pastebėjo pasikeitusius augalus. Jį nustebino paparčio dydis, o bugenvilė taip išsišakojo, jog visai uždengė įėjimą į oranžeriją. Viešpatie, kas čia atsitiko? Kur bepažvelgsi, žydi lelijos, saulutės, o gebenės apraizgę visas stiklines patalpos lubas.
Nei Samiras, nei Ramzis jo kol kas nepastebėjo ar tik apsimetė nepastebį. Eliotas, sutramdęs nuostabą, nuskynė vieną baltai alyvinės spalvos žiedą, kabantį tiesiai virš jo galvos, ir ėmėsi apžiūrinėti kietą pumpurą. Kaip žavu! Po to jis pakėlė akis ir sutiko Ramzio žvilgsnį.
Samiras tuojau pat atskubėjo į pagalbą.
— Lorde Ruterfordai, leiskite man... — Jis nutilo, nerasdamas tinkamų žodžių.
Ramzis pakilo, nusivalė servetėle rankas.
Grafas įsidėjo nuskintą žiedą į kišenę ir ištiesė ranką nepažįstamajam.
— Jūs turbūt Ramsėjus Redžinaldas, — ištarė Eliotas. — Labai malonu. Aš esu senas Stratfordų šeimos draugas. Taip pat savotiškas egiptologas. Mano sūnus Aleksas Džulijos sužadėtinis, jie ketina susituokti. Jūs tikriausiai jau žinote.
Vyriškis nežinojo. Arba nesuprato. Jo skruostai kiek paraudo.
— Susituokti? — tyliai pakartojo Ramzis. Po to jau garsiau pridūrė: — Jūsų sūnui pasisekė.
Grafas pažvelgė į maistu nukrautą stalą, vėl apžiūrėjo pasikeitusius augalus, ir jo žvilgsnis sugrįžo prie nepažįstamo vyriškio. Taip, turbūt per visą gyvenimą Eliotui neteko matyti tokių gražuolių! Visai be trūkumų. Ir tokios aistringos žydros akys. Dėl tokių moterys kraustosi iš proto. O dar pridėkite spindinčią šypseną, ir jūs gausite beveik fatališką variantą. Tiesiai į dešimtuką!
Tyla užsitęsė — negerai.
— Ak, tiesa, dienoraštis, — ištarė Eliotas ir ėmė raustis palto kišenėje.
Samiras atpažino odinį viršelį.
— Šitas dienoraštis, — paaiškino Eliotas, — priklausė Lourensui. Jame vertinga informacija apie Ramzio kapavietę. Karaliaus užrašai ant papiruso. Aš praėjusią naktį išsinešiau jį, o dabar reikia daiktą grąžinti į vietą.
Ramzio veidas surūstėjo.
Eliotas apsisuko ir, pasiremdamas lazdele, žengė keletą žingsnių link Lourenso stalo, nevalingai raukydamasis iš skausmo.