Ramzis nusekė jam iš paskos.
— Jūs kenčiate sąnarių skausmą, — pasakė egiptietis. — Ar turite šiuolaikiškų vaistų? Žinau vieną senovinį egiptiečių receptą. Tai gluosnio žievė. Ją reikia užplikyti.
— Taip, — atsiliepė Eliotas, žvelgdamas į stulbinančiai žydras akis. — Šiandien mes tuos vaistus vadiname aspirinu, ar ne? — Jis nusišypsojo. Viskas vyko taip sklandžiai, jog pranoko net jo lūkesčius. Grafas tikėjosi, kad raudonis jo neišdavė. Tuo tarpu Ramzio skruostai paraudonavo. — Jeigu jūs nieko negirdėjote apie aspiriną, drauguži, kurgi jūs buvote visą šį laiką? Mes jį gaminame dirbtiniu būdu. Nejaugi nesate girdėjęs net tokio žodžio?
Ramzio veidas nepasikeitė, vyriškis tik kiek prisimerkė, tarsi norėdamas parodyti grafui, jog įvertino jo žodžius.
— Aš nesu mokslininkas, grafe, — ramiai pasakė egiptietis, — esu daugiau stebėtojas, filosofas. Tai jūs jį vadinate aspirinu? Gerai, dabar jau žinosiu. Tikriausiai pernelyg ilgai gyvenau tolimuose kraštuose. — Ir jis pašaipiai kilstelėjo antakius.
— Suprantama, senovės egiptiečiai turėjo efektyvesnių vaistų negu gluosnio žievė. Ar ne taip? — tiesiai išrėžė Eliotas, pažvelgęs į ant stalo stovinčius alebastrinius ąsočius. — Turiu galvoje stipriai veikiančias medžiagas, eliksyrus, galinčius ne tik sumažinti sąnarių skausmą...
— Stipriai veikiančios medžiagos — tai geras dalykas, — ramiai atsakė Ramzis. — Bet jos kartais pavojingos... Koks jūs keistas, grafe. Nejaugi patikėjote tuo, ką perskaitėte savo draugo Lourenso dienoraštyje?
— Taip, patikėjau. Todėl, kad aš taip pat nesu mokslininkas. Tikriausiai mes su jumis abu esame filosofai. Be to, aš dar truputį poetas. Savo svajonėse tiek daug esu keliavęs!
Du vyriškiai tylėdami žvelgė vienas į kitą.
— Poetas, — pakartojo Ramzis, nužvelgęs grafą taip, tarsi norėtų išmatuoti jo ūgį. — Suprantu. Bet jūs kalbate labai keistus dalykus.
Eliotas išliko orus. Jis jautė už marškinių apykaklės tekant prakaitą, bet veido išraiška išliko maloni, draugiška.
— Norėčiau artimiau jus pažinti, — netikėtai prisipažino grafas. — Ir... pasimokyti iš jūsų. — Jis sutriko. Žydros skys išmušė iš vėžių. — Galbūt Kaire ar Aleksandrijoje mudu turėsime galimybę pasikalbėti. Galime artimiau susipažinti ir laive.
— Jūs vykstate į Egiptą? — kilstelėjęs galvą paklausė Ramzis.
— Taip. — Jis mandagiai praleido egiptietį pirma savęs, ir jiedu įėjo į svetainę. Eliotas atsistojo šalia Džulijos, kuri kaip tik pasirašė eilinį dokumentą ir įteikė jį dėdei. — Mudu su Aleksu abu važiuojame. Vos tik Džulija paskambino, užsakiau bilietus į tą patį laivą. Net nemanėme jos vienos išleisti. Tiesa, Aleksai?
— Eliotai, juk aš pasakiau „ne“! — pasipiktino Džulija.
— Tėti, aš nesuprantu... — prabilo Aleksas.
— Taip, mano mieloji, — įsiterpė Eliotas, — tu pasakei, bet aš negalėjau sutikti su tavo „ne“. Be to, gal tai bus mano paskutinė kelionė į Egiptą. O Aleksas dar niekada tenai nebuvo. Juk neketini atimti iš mūsų tokio malonumo?! O kodėl tau nepatinka mūsų kompanija?
— Taip, man irgi norėtųsi nuvykti į Egiptą, — pareiškė galutinai sutrikęs vargšas Aleksas.
— Na, ką gi, lagaminai sukrauti ir jau pakeliui, — užbaigė Eliotas. — Gerai, mums metas, antraip pavėluosime.
Džulija žiūrėjo į jį. Jos akyse spindėjo nebylus įniršis.
Ramzis geraširdiškai nusijuokė.
— Vadinasi, mes visi vykstame į Egiptą, — pasakė jis. — Tai labai smagu. Kaip jau sakėte, grafe Ruterfordai, mes pasikalbėsime laive.
Rendolfas paslėpė Džulijos pasirašytą įgaliojimą ir pakėlė akis.
— Vadinasi, nuspręsta. Malonios kelionės, brangioji. — Ir švelniai pabučiavo dukterėčią į skruostą.
Vėl košmariškas sapnas. Henris niekaip negalėjo nubusti. Neramiai vartėsi Deizės lovoje, įsikniaubęs į kvepiančią pagalvę.
— Juk tai tik sapnas, — sumurmėjo jis. — Tereikia atsibusti...
Bet jis vėl matė prie jo artėjančią mumiją; nuo kurios kojų buvo nukarę skarmalai. Ir pajuto įsikibusius į jo kaklą šlykščius tos pabaisos pirštus. Henris norėjo surikti, bet negalėjo. Jis duso nuo kapų tvaiko. Apsivertęs ant kito šono, numetė ant grindų antklodę ir nevalingai sugniaužė kumščius.
Kai pagaliau jaunuolis atsimerkė, pamatė savo tėvą.
— O Viešpatie, — sušnabždėjo Henris ir vėl padėjo galvą ant pagalvės. Po to krūptelėjo ir įdėmiai pažvelgė į prie lovos stovintį gimdytoją.
— Ką tu čia veiki? — sudejavo Henris.
— To paties galėčiau tavęs paklausti. Lįsk iš lovos ir renkis. Tavo lagaminas apačioje, kebe. Jis nuveš tave į uostą. Važiuosi į Egiptą.
— Nesulauksi!
Kas tai? Naktinio košmaro tęsinys?
Rendolfas nusiėmė skrybėlę ir atsisėdo ant kėdės. Henris jau siekė cigaro ir degtukų, bet tėvas patraukė juos į šalį.
— Velniava, — sumurmėjo Henris.
— O dabar klausykis. Man vėl patikėta vadovauti kompanijai. Tavo sesuo Džulija ir jos paslaptingasis draugužis egiptietis šiandien išplaukia į Aleksandriją. Eliotas su Aleksu plaukia drauge su jais. Tu taip pat išvyksi tuo laivu, supratai? Juk esi Džulijos brolis, geresnio kompaniono jai ir nereikia. Pasirūpinsi, kad viskas liktų savo vietose, kad niekas nesukliudytų tavo seseriai ištekėti už Alekso. Ir stebėsi, kad tas žmogus, kas jis bebūtų, nenuskriaustų vienintelės mano brolio dukters.
— Šitas žmogus! Tu išprotėjai! Nejaugi manai...
— Jei atsisakysi, atimsiu iš tavęs paveldėjimo teisę ir negausi pinigų! — Rendolfas pasilenkė ir prabilo tyliau: — Štai taip, Henri. Visada duodavau tau, ko tik panorėdavai. Bet jei dabar nepaklusi man ir neužbaigsi iki galo šitos istorijos, išmesiu tave iš „Stratfordų laivininkystės kompanijos“, negausi atlyginimo ir metinio asmeninio pelno. Nedelsiant važiuok į uostą! Akių nenuleisk nuo Džulijos, stebėk, kad ji nesusikukuotų su tuo gražuoliuku egiptiečiu! Ir apie viską, kas tenai vyksta, pranešinėsi man.
Rendolfas išsitraukė iš kišenės baltą voką ir padėjo ant spintelės. Kaip Henris suprato, tame voke buvo krūva banknotų. Stratfordas vyresnysis pakilo, ketindamas išeiti.
— Ir nebandyk skambinti man iš Kairo, kad tau reikia pinigų. Laikykis atokiau nuo lošimo namų ir nuo šokėjų. Po savaitės lauksiu tavo laiško.
Henkokas netvėrė pykčiu.
— Išvyko į Egiptą?! — šaukė jis į telefono ragelį. — O kolekcija liko jos namuose! Kaip ji galėjo šitaip pasielgti?!
Jis suirzęs mostelėjo ranka klerkui, ketinusiam kažką pasakyti, ir pakabino telefono ragelį.
— Sere, reporteriai jau čia. Vėl ta mumija...
— Velniop mumiją! Ta moteris išvyko, užrakinusi radinius savo namuose, tarsi tai būtų lėlių kolekcija!
Eliotas stovėjo ant denio drauge su Džulija ir stebėjo, kaip Aleksas atsisveikindamas bučiuoja motiną prie laivo trapo.
— Aš čia ne tam, kad tarsi višta perekšlė globočiau tave, — pasakė grafas merginai. Aleksas dar kartą apkabino motiną atsisveikindamas ir ėmė kilti į laivą. — Tik noriu būti šalia, jei tau prireiktų mano pagalbos. Prašau nepykti.
Dieve, kaip jam gaila Džulijos! Vargšė visa net pajuodusi.
— Bet Henris! Kurių galų su mumis keliauja jis? Nenoriu šito.
Henris pakilo į laivą prieš keletą minučių, niekam netaręs nė žodžio.
Jis atrodė toks pat pavargęs, išblyškęs ir nelaimingas, kaip ir vakar.
— Taip, aš žinau, — atsiduso Eliotas. — Bet, mano mieloji, juk jis pats artimiausias tavo...
— Jūs neleidžiate man laisvai kvėpuoti, Eliotai. Juk žinote, aš myliu Aleksą, visada jį mylėjau. Bet santuoka su manimi jam nėra pats geriausias variantas. Šiuo klausimu visada buvau su jumis sąžininga.