— Žinau, Džulija. Patikėk, aš viską puikiai suprantu. Bet tavo draugas... — Jis parodė į atokiau stovėjusį Ramzį, kuris patenkintas stebėjo visą šitą sąmyšį uoste. — Kaip galėčiau būti ramus? Ką mums daryti?
Džulija pristigo argumentų. Taip visada būdavo. Kartą naktį, prieš keletą mėnesių, padauginusi šampano, mergina prisipažino Eliotui, kad jis patinka jai kur kas labiau, negu jo sūnus. Ir dar pasakė, kad, jeigu jis būtų laisvas ir paprašytų jos rankos, ji nedvejodama sutiktų. Žinoma, tada Aleksas nusprendė, jog Džulija tik juokauja. Tačiau jos akyse tąkart blykstelėjo slapta ugnelė, kuri buvo Eliotui maloni... Ir dabar jis pastebėjo merginos akyse tą patį blizgesį. Koks jis melagis! Ir vėl meluoja!
— Gerai, Eliotai, — atsiduso Džulija ir pakštelėjo jam į žandą. — Man nesinori skaudinti Alekso, — sušnabždėjo ji.
— Taip, žinoma, mieloji.
Garlaivis sukaukė, paskutinį kartą įspėdamas vėluojančius keleivius. Ant denio žmonės sustojo grupelėmis, o palydintieji suskubo į krantą.
Netikėtai prie jų priėjo Ramzis. Neapskaičiavęs jėgų jis suėmė merginą už pečių ir atsuko į save. Ta sutrikusi pažvelgė į egiptietį.
— Džulija, ar tu jauti vibraciją? Aš turiu pasižiūrėti variklius.
Ji nušvito — jo energija buvo tokia užkrečianti...
— Suprantama. Atleisk, Eliotai. Turiu eiti su Ramz... su misteriu Ramsėjumi į mašinų skyrių, jei mums leis.
Eliotas linktelėjo.
— Būkite malonus, — pašaukė jis išėjusį ant denio karininką, vilkintį griežtu jūrininko kostiumu.
Aleksas jau ketino iškrauti lagaminus, kai Eliotas įėjo į mažą svetainę, skyrusią jų kajutes. Du lagaminai stovėjo atidaryti. Volteris šmirinėjo su permestais ant rankos drabužiais.
— Na ką gi, labai malonu, — pasakė Eliotas, apžiūrinėdamas nedidukę sofą, krėslą bei mažytį tambūrą. Jis neturėjo laiko tinkamai susiruošti, bet tą puikiai atliko žmona Edita.
— Atrodai pavargęs, tėti. Liepsiu, kad tau atneštų arbatos.
Grafas įsitaisė nedideliame krėsle. Arbata būtų visai ne pro šalį. Iš kur tas aromatas? Argi kajutėje yra gėlių? Nesimato. Tik šampanas kibirėlyje su ledais ir bokalai stovi ant padėklo.
Ir čia jis prisiminė. Gėlės žiedas, kurį jis ryte nuskynė ir įsikišo į kišenę! Jis vis dar skleidė nuostabų aromatą.
— Taip, būtų puiku išgėrus arbatos, Aleksai, bet nėra ko skubėti, — sumurmėjo jis. Įkišo ranką į kišenę, ištraukė sulamdytą žiedą ir prikišo prie nosies.
Tikrai malonus kvapas. Eliotas prisiminė oranžeriją, kurioje staiga subujojo augalų lapai bei išsiskleidė žiedai. Grafas vėl pažvelgė į gėlę. O ši staiga atsitiesė, vėl tapo gaivi, tarsi ką tik pražydusi.
Aleksas kažką kalbėjo, tačiau Eliotas jo negirdėjo. Jis spoksojo į žiedą. Po to sulaužė jį ir suspaudė delne.
Lėtai pakėlęs akis, grafas pamatė sūnų padedant telefono ragelį.
— Arbata bus už penkiolikos minučių, — pranešė Aleksas. — Kas atsitiko, tėti? Tu baltas, kaip...
— Nieko. Viskas gerai. Man reikia kiek pailsėti. Pakviesi mane, kai atneš arbatą.
Eliotas pakilo, vis dar spausdamas kumštyje gėlės žiedą.
Uždaręs savo kajutės duris, jis atsirėmė į staktą. Nugara tekėjo prakaitas. Grafas atgniaužė kumštį: sudarkyta gėlė vėl įgavo tobulą formą, žiedlapiai atsitiesė.
Jis ilgai stebėjo gėlę. Šalia pumpuro lėtai augo mažytis žalias lapelis. Grafas pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. Žilas, raukšlėtu veidu, tačiau vis dar žavus. Jam penkiasdešimt penkeri, bet kiekvienas žingsnis sukelia baisų skausmą. Jis numetė ant grindų lazdelę ir kaire ranka perbraukė per vešlius žilus plaukus.
Aleksas jį pakvietė — atnešė arbatą. Eliotas išsitraukė piniginę ir, vėl sulamdęs gėlę, įkišo į ją. Po to iš lėto pasilenkė ir pakėlė nuo grindų lazdelę.
Tarsi pro rūką jis matė arbatą pilstantį sūnų.
— Žinai, tėti, pradedu manyti, jog viskas ne taip jau blogai, — pasakė Aleksas. — Stebėjau tą Ramsėjų. Jis, žinoma, gana patrauklus, bet Džulijai kiek per senas. Kaip tu manai?
Kokie vis dėlto nuostabūs šitie milžiniški plaukiojantys rūmai! Su mažomis krautuvėlėmis, didžiule banketų sale, šokių aikštele, kur vėliau gros muzikantai.
O jo kajutė! Išprotėti galima — jis, karalius, niekada neturėjo tokios kajutės laive. Kai stiuardai baigė iškrauti paskutinį lagaminą, Ramzis pradėjo juoktis iš džiaugsmo. Tarsi mažas vaikas.
Jiems išėjus, Samiras uždarė duris ir ištraukė iš vidinės palto kišenės pluoštą banknotų.
— Jų pakas ilgam, sere, tik nereikia niekam rodyti visos sumos.
— Taip, mano ištikimasis drauge. Šitos išminties mane mokė dar tada, kai būdamas vaikas bėgdavau iš rūmų. — Ramzis vėl džiaugsmingai nusikvatojo. Jis tiesiog negalėjo sulaikyti džiaugsmo. Laive buvo biblioteka ir kino salė. O dar tie technikos stebuklai triume! Ir mandagūs, tvarkingi jūrininkai... aristokratiškos jų manieros. Jie pasakė Ramziui, kad jis galįs vaikščioti kur tik panorėjęs.
— Jūsų moneta buvo verta kur kas daugiau, sere. Tik aš neturėjau laiko derėtis.
— Pasak tavo amžininkų, Samirai, neimk į galvą. O dėl grafo Ruterfordo, tu buvai teisus — jis tiki. Tiksliau, jis žino.
— Bet pavojų kelia ne jis, o Henris Stratfordas. Gal audros metu jis galėtų įkristi iš denio į jūrą? Tai būtų teisingas sprendimas?
— Bet ne pats išmintingiausias. Tai sukels daug nerimo Džulijai. Kuo labiau pažįstu jūsų laikmetį, tuo geriau pradedu suvokti sudėtingą teisingumo sampratą. Jo šaknys Romoje, bet čia yra dar kažkas... Mes nenuleisime akių nuo misterio Henrio Stratfordo. Jei jo buvimas taps nepakeliama kančia Džulijai, tuomet mirtis tikriausiai bus mažesnė iš dviejų blogybių. Bet kuriuo atveju, tau nereikia nerimauti. Viską sutvarkysiu pats.
— Taip, sere. Bet jei dėl kokių nors priežasčių šita misija bus jums ne prie širdies, aš džiaugsiuosi, galėdamas savo rankomis pribaigti šitą žmogystą.
Ramzis nusijuokė. Kaip jam patinka šitas vaikinas: toks nuoširdus, doras, kantrus ir protingas!
— Galbūt mudu drauge jį pribaigsime, Samirai, — pasakė karalius. — O dabar norėčiau pavalgyti. Kada mes pradėsime visi drauge pietauti tarp šitų palmių, ant rožinių staltiesių?
— Labai greitai, sere. Bet, prašau, būkite atsargus.
— Nesijaudinkite. — Ramzis paėmė Samirą už rankos. — Jau gavau visas instrukcijas iš karalienės Džulijos. Ar galėčiau suvalgyti ką nors mėsiško, truputį žuvies, paukštienos... Svarbiausia — ne viską iškart.
Dabar jau nusijuokė Samiras.
— Tu vis dar liūdi? — paklausė Ramzis.
— Ne, sere. Nekreipkite dėmesio į rūškaną mano veidą. Aš daug patyriau gyvenime, bet apie tai, kas su manimi vyksta dabar, net nesvajojau. Kai Henris Stratfordas mirs, daugiau neturėsiu dėl ko apgailestauti.
Ramzis linktelėjo. Jis žinojo, jog šitas žmogus niekuomet neišduos jo paslapties, nors negalėjo iki galo suvokti tokio atsidavimo bei išmintingumo. Nesuprato to, būdamas mirtingas, nesupranta ir dabar.
11 skyrius
Tai buvo prabangi pirmos klasės valgykla. Čia jau susirinko frakuoti ponai bei dekoltuotos damos. Kai Džulija įėjo, Aleksas pakilo ir, atitraukęs kėdę, padėjo jai atsisėsti. Henris ir Eliotas, sėdėję priešais, taip pat atsistojo. Džulija linktelėjo Eliotui, o į pusbrolį net nepažvelgė.
Ji pasisuko į Aleksą ir uždengė delnu jo ranką. Gaila, kad mergina negalėjo užsidengti ausų, būtų bent negirdėjusi, kaip Henris piktai kalbėjo Eliotui apie Aleksą, vadindamas jaunuolį bukapročiu už tai, kad tas leido Džulijai vykti į Egiptą.