Aleksas sutrikęs spoksojo į savo lėkštę. Pasakyti jam tiesą? Ne laikas ir ne vieta. Mergina žinojo, kad Aleksui būtų kur kas lengviau, jeigu ji būtų su juo sąžininga. Todėl dabar ji turi elgtis su vaikinu švelniau.
— Aleksai, — tyliai ištarė Džulija. — Galbūt aš pasiliksiu Egipte. Nežinau, kas bus toliau... Mielasis, kartais man atrodo, kad tau reikalinga mergina labiau verta tavęs.
Jaunuolio tie žodžiai nenustebino. Minutėlę patylėjęs, jis atsakė:
— Argi pasaulyje yra mergina, geresnė už tave? Jei tau šaus į galvą gyventi Sudano džiunglėse, aš būsiu su tavim.
— Tu pats nežinai, ką kalbi.
Jis pasilenkė ir sušnabždėjo:
— Aš tave myliu, Džulija. Visą kitą šiame gyvenime priimu kaip savaime suprantamus dalykus. Tik ne tave. Tu man brangiausia pasaulyje, ir aš kovosiu dėl tavęs, jei to prireiks.
Ką ji galėjo pasakyti, kad neįžeistų jaunuolio?
Staiga Aleksas pakėlė akis. Įėjo Ramzis su Samiru. Minutei Džulija prarado žadą. Apsivilkęs jos tėvo baltais marškiniais ir smokingu, karalius atrodė nuostabiai. Kiekvienas jo gestas, kiekvienas judesys buvo gracingi, jis niekuo nesiskyrė nuo jį supančių anglų. Ir spinduliavo laime bei džiaugsmu, o jo šypsena buvo kerinti.
O tada prasidėjo... Karalius įsistebeilijo į atidengtus Džulijos pečius, į gilią jos suknelės iškirptę... negalėjo atitraukti akių nuo mažyčio tamsaus griovelio tarp pusiau apnuogintų merginos krūtų. Tuo tarpu Aleksas, apimtas įniršio, žiūrėjo į Ramzį. Samiras atsisėdo šalia grafo Ruterfordo. Jis taip pat sunerimo.
Vis dar neatitraukdamas nuo Džulijos akių, tarsi iki šiolei nebūtų matęs nė vienos moters, Ramzis atsisėdo jai iš kairės. Ji greitai ištiesė jam servetėlę ir pakuždėjo:
— Imk. Ir nustok spoksojęs į mane. Tai balinė suknelė, taip priimta! — Ir čia pat atsisuko į įsitaisiusį priešais Samirą: — Samirai, aš taip džiaugiuosi, kad tu vyksti su mumis!
— Mes irgi, — įsiterpė į pokalbį Eliotas, nutraukdamas nemalonią tylą. — Pagaliau visi drauge vakarieniaujame. Ilgai svajojau apie tai. Puiku! Regis, pasiekiau savo.
— Turbūt, — nusijuokė Džulija. Jai buvo lengviau, kai šalia Eliotas. Jis visada sušvelnindavo nemalonias situacijas ir darė tai neįkyriai. Jam tai buvo natūralu, tas pats, kaip kvėpuoti. Už tą žavesį bei nepakartojamą subtilumą jį visi mylėjo.
Džulija neišdrįso tiesiai pažvelgti į Henrį, bet matė, kad jam nejauku. Jis jau ištuštino pusę bokalo.
Padavėjai atnešė šerį ir sriubą. Ramzis pasiekė duoną, atsilaužė didžiulį gabalą ir susigrūdo į burną.
— Sakykite, misteri Ramsėjau, — kalbėjo Eliotas, — ar jums patiko Londonas? Jūs labai neilgai pas mus buvote.
Kurių galų Ramzis išsišiepęs?
— Stulbinantis miestas! — atsiliepė jis pakiliai. — Stebėtini kontrastai tarp prabangos ir skurdo. Negaliu suprasti, kodėl gaminama tiek daug daiktų saujelei turtuolių ir tiek nedaug — visi tautai.
— Sere, jūs užsipuolėte mūsų techninę revoliuciją, — ištarė Aleksas. Jis nervingai nusijuokė, parodydamas savo prastą nuotaiką. — Tik nesakykite, jog esate marksistas. Mes savo aplinkoje retai sutinkame radikalų.
— Koks dar marksistas? Aš egiptietis! — sušuko Ramzis.
— Žinoma, misteri Ramsėjau, — švelniai pasakė Eliotas. — Suprantama, jūs ne marksistas. Tai buvo tik pokštas. Ar buvote susitikęs su mūsų Lourensu Kaire?
— Su jūsų Lourensu... Aš neilgai jį pažinojau.
Ramzis spoksojo į Henrį. Džulija pasėmė šaukštą sriubos ir lengvai stuktelėjo karaliui alkūne, norėdama pasakyti, jog metas valgyti sriubą. Bet Ramzis net nepažvelgė į ją. Jis paėmė gabalą duonos, įkišo jį į sriubą, o ištraukęs pradėjo kramtyti, vis dar rydamas akimis Henrį.
— Lourenso mirtis sukrėtė mane, kaip ir jus visus, — tęsė jis, atsilauždamas dar vieną duonos gabalą. — Marksistas — tai kažkas panašaus į filosofą? Aš prisimenu kažkokį Karlą Marksą. Perskaičiau apie jį Lourenso bibliotekoje. Kvailys.
Henris net nepalietė savo sriubos. Jis dar kartą gurkštelėjo viskio ir davė ženklą padavėjui.
— Tai nesvarbu, — sumurmėjo Džulija.
— Taip, Lourenso mirtis visiems sukėlė šoką, — pasakė Eliotas. — Buvau įsitikinęs, jog kokius dešimt metų jis tikrai dar pagyvens. O gal ir visus dvidešimt.
Ramzis įmerkė į sriubą dar vieną duonos gabalą.
Henris vengė susitikti su juo žvilgsniais, tačiau slapčia stebėjo egiptietį, apimtas siaubo. Visi sėdintys prie stalo žiūrėjo Ramzį, bebaigiantį sriubos lėkštę... Po to jis ištuštino šerio bokalą, servetėle nusivalė lūpas ir atsilošė.
— Dar maisto, — sušnabždėjo jis. — Ar bus daugiau maisto?
— Taip, tik neskubėk, — tyliai pasakė Džulija.
— Ar jūs buvote artimas Lourenso draugas? — paklausė Ramzis Elioto.
— Artimas, — linktelėjo Eliotas.
— Taip, jeigu jis dabar būtų čia, su mumis, kalbėtų tik apie savo garbinamą mumiją, — pastebėjo Aleksas vis dar nervingu tonu. — Beje, Džulija, kodėl tu vyksti į šitą kelionę? Kam reikia važiuoti į Egiptą, kai mumija guli sau Londone ir laukia nesulaukia, kada ją pradės tyrinėti? Žinai, aš iš tikrųjų nesuprantu...
— Kolekcija atvėrė mums naujas paieškų kryptis, — pasakė Džulija. — Mes norime nuvykti į Aleksandriją, po to tikriausiai į Kairą...
— Na taip, suprantama, — linktelėjo Eliotas. Jis vis stebėjo Ramsėjaus reakciją. Padavėjas kaip tik padėjo priešais egiptietį nedidelę porciją žuvies grietinės padaže. — Kleopatra... — tęsė jis. — Jūsų paslaptingasis Ramzis Antrasis pareiškė tą moterį mylėjęs ir po to praradęs. Tai atsitiko būtent Aleksandrijoje.
Džulija nepastebėjo, kaip viskas prasidėjo... Ramzis padėjo ant stalo duoną ir abejingai pažvelgė į grafą. Bet jo veidas pradėjo raudonuoti.
— Na taip, tik esmė ne ta, — pasakė Džulija. — Po to mes vyksime į Luksorą ir į Abu Simbelą. Tikiuosi, jūs ištversite tokią varginančią kelionę. Nors, jei nenorėsite...
— Abu Simbelas... — pasakė Aleksas. — Ar tenai pastatytos didžiulės Ramzio Antrojo statulos?
Ramzis pirštais atsilaužė pusė žuvies ir iškart suvalgė. Po to susigrūdo į burną ir antrąją pusę. Elioto veide pasirodė pašaipi šypsenėlė, bet karalius to nepastebėjo. Jo akys vėl nukrypo į Henrį. Džulija vos tvardėsi nepradėjusi garsiai šaukti.
— Iš tikrųjų, tai Ramzio Antrojo statulos stovi visur, — pastebėjo Eliotas, stebėdamas, kaip keistuolis egiptietis mėgina duonos gabalu susemti padažo likučius. — Ramzis pristatė sau daugiau paminklų, negu visi kiti faraonai.
— Supratau, — atsakė Aleksas. — Tai tas egoistas. Pamenu, mokėmės mokykloje.
— Tironas! — sušuko Ramzis. — Dar noriu duonos! — pasakė jis padavėjui. Po to kreipėsi į Aleksą: — Prašau paaiškinti, kas yra egoistas.
— Aspirinas, marksizmas, egoistas, — šaipėsi Eliotas. — Tai jums nauji žodžiai, misteri Ramsėjau.
Henris panikavo. Ištuštino antrą viskio bokalą ir dabar sėdėjo tarsi prikaltas prie kėdės ir įsmeigęs akis į vis naikinantį maistą Ramzį.
— Matote, — nerūpestingai kalbėjo Aleksas, — tas vaikinas buvo didelis pagyrūnas ir garbėtroška. Ant kiekvieno kampo prisistatė sau paminklų. Ir nuolat gyrėsi savo pergalėmis, žmonomis, vaikais. Nesuprantu nei šitų mumijų, nei apskritai tų laikų gyvenimo.
— Galvok ką kalbi, — įsiterpė Džulija.
— Bet argi Egipto istorijoje buvo kitas karalius, kuris patyrė tiek pergalių? — karščiavosi Ramzis. Kuris padarė laimingas tiek žmonų, kuriam žmonos pagimdė tiek sūnų? Negi nesuprantate, kad pati Egipto tauta to norėjo, tai buvo jos valia. Be šito karalius nebūtų pastatęs tų paminklų.
— Na, tai jau literatūros sritis, — kandžiai pastebėjo Aleksas, padėdamas ant stalo šakutę ir peilį. — Juk nenorite pasakyti, kad vergai patyrė didžiulį malonumą dieną naktį, spiginant kaštai saulei, dirbdami prie šventovių ar paminklų? Kiek jų mirdavo neištvėrę!