— Vergai mirdavo nuo saulės kaitros bei nuo darbo? Ką jūs sakote! Nebuvo šito! — Ramzis atsisuko į Džuliją.
— Aleksai, tai tik viena iš hipotezių, — pasakė mergina. — Niekas nežino, kaip ten iš tiesų buvo...
— Kodėl? Aš žinau, — prieštaravo Ramzis.
— Kiekvienas turi savo hipotezę, — kiek pakeltu balsu, reikšmingai žiūrėdama į Ramzį, ištarė Džulija.
— Gerai jau, — pasakė Aleksas. — Karalius visame Egipte stato savo garbei paminklus. Juk neprieštarausite man, jei pasakysiu, jog žmonės kur kas mieliau būtų sutikę auginti gėles...
— Jaunuoli, jūs stebinate mane! — neištvėrė Ramzis. — Ką jūs žinote apie Egipto tautą? Vergai!.. Jūs kalbate apie senovės vergus, kai tuo tarpu jūsų sąvartynuose pilna alkanų vaikų. Žmonėms patinka paminklai, jie didžiuojasi savo šventovėmis. Išsiliejus Nilui, buvo neįmanoma dirbti laukuose, ir paminklai iškilo tik dėka žmonių atsidavimo, jų aistros. Darbas nebuvo priverstinis. Faraonas buvo dievas, jis darė tai, ko iš jo tikėjosi tauta, vykdė jos valią.
— Jūs kai ką pagražinate, — pastebėjo Eliotas, nors akivaizdžiai žavėjosi Ramziu.
Henris išblyško. Dabar jis visai nejudėjo, net viskio bokalas stovėjo nepaliestas.
— Nieko panašaus, — nenusileido Ramzis. — Egiptiečiai didžiavosi savo karaliumi Ramziu Didžiuoju. Jis išvijo šalies priešus, pavergė hetitus, palaikė taiką Egipte visus šešiasdešimt ketverius savo valdymo metus! Argi kiti faraonai galėjo atnešti taiką Didžiosios upės tautoms? Jūs juk žinote, kas buvo po to?
— Redžinaldai! — neištvėrė Džulija. — Nejaugi tai dabar svarbu?
— Tavo tėvo draugui tikriausiai svarbu, — pasakė Eliotas. — Manau, kad visi senovės karaliai buvo tikri tironai. Jie mirtinai užplakdavo tuos, kurie nenorėdavo dirbti prie paminklų ar piramidžių...
— Jūs nekvailas žmogus, misteri Ruterfordai, — pertraukė jį Ramzis. — Jūs... kaip čia geriau pasakius... jūs erzinate mane. Argi neplakė rimbais tų anglų, kurie statė Šventojo Pauliaus katedrą ar Vestminsterio abatiją? Arba garsųjį Londono Tauerį? Kas juos statė? Argi ne vergai?
— Niekas negali atsakyti į šiuos klausimus, — taikiai ištarė Samiras. — Tikriausiai net nereikia bandyti...
— Jūsų žodžiuose yra dalis tiesos, — sutiko Eliotas. — Bet aš vėl apie Ramzį... Juk nemėginsite tvirtinti, kad jis buvo kuklus valdovas? Vien tik jo paminklų stilius. Jų prašmatnumas net juokingas!
— Sere, na ką jūs, tikrai... — pradėjo Samiras.
— Nieko panašaus, — atšovė Ramzis. — Stilius atspindi epochą. Būtent tokį tauta troško matyti savo valdovą. Argi taip sunku suprasti? Valdovas ir tauta — vieningi. Didžiajai tautai reikalingas didis valdovas, galintis išreikšti jos troškimus, viltis, pasirūpinti jos gerove.
— Jūs ką, norite pasakyti, jog senis buvo auka? — susijuokė Aleksas. Džulija niekada nematė jo taip agresyviai nusiteikusio.
— Turbūt šių laikų žmogus nesugeba suvokti senovės žmonių mąstymo būdo, — pasakė Eliotas. — Ir nėra čia kuo stebėtis. Juk senovės laikų žmogus, atsidūręs mūsų laikmetyje, taip pat negalėtų suprasti mūsų vertybių.
— Ne taip sudėtinga jus suprasti, — nepasidavė Ramzis. — Jūs taip įvaldėte saviraišką, kad jūsų gyvenime jau nebeliko vietos mįslėms ar paslaptims. Jūsų knygos bei laikraščiai pasakoja apie viską pasaulyje. Nedaug kuo skiriatės nuo savo protėvių. Trokštate meilės, komforto, teisingumo. Juk apie tai svajojo ir laukuose dirbantis Egipto valstietis. To paties trokšta ir Londono darbininkai. Kaip ir tada, šių laikų turtuoliai gina ir saugo savo turtus, o godumas tebelieka daugelio nusikaltimų priežastimi.
Jis pažvelgė į Henrį, kuris šįkart spoksojo tiesiai jam į akis. Džulija maldaujamai žiūrėjo į Samirą.
— Keista, — pastebėjo Aleksas. — Apie mūsų laikmetį kalbate taip, tarsi negyventumėte dabar, o būtumėte iš praeities.
— Vadinasi, jūs manote, — vėl įsiterpė Eliotas, — kad mes niekuo negeresni ir neblogesni už senovės egiptiečius?
Henris vienu mauku prarijo viskį ir siekė vyno. Išblyškęs jo veidas blizgėjo nuo prakaito, apatinė lūpa išdavikiškai drebėjo. Jis atrodė kaip tikras ligonis.
— Ne visai taip, — ištarė susimąstęs Ramzis. — Jūs geresni. Tūkstantį kartų geresni. Tačiau norėjau pasakyti, kad esate tokie pat žmonės... Taip ir nesuradote atsakymų į daugybę klusimų. Elektra, telefonai — tai tikras stebuklas. Tačiau vargšai iki šiolei badauja. Žmonės žudo vieni kitus dėl pinigų. Turtų pasiskirstymas vis dar išlieka problema.
— Na štai, kaip pirštu į akį. Marksizmas, kaip aš ir sakiau, — pastebėjo Aleksas. — Oksforde mums pasakojo, jog Ramzis Antrasis buvo žiaurus tironas.
— Nurimk, Aleksai, — pertraukė sūnų Eliotas ir atsisuko į Ramzį: — Kodėl jus taip domina godumo bei valdžios problemos?
— Kas yra Oksfordas? — paklausė Ramzis, spoksodamas į Aleksą. Po to jis staiga pažvelgė į Henrį, ir tas atsitraukė atgal su visa kėde. Jam teko griebtis už stalo, kad nepargriūtų. Tuo tarpu padavėjai atnešė keptus viščiukus su bulvėmis.
Kažkas vėl pripildė Henrio bokalą. Jis nieko nelaukdamas išgėrė.
— Tau bus bloga, — pro dantis iškošė Eliotas.
— Palaukite, — pasakė Aleksas. — Jūs ką, nieko negirdėjote apie Oksfordą?
— Ne, o kas tai? — paklausė Ramzis.
— Oksfordas, egoizmas, marksizmas, aspirinas, — vėl tyčiojosi Eliotas. — Jūsų protą gaubia rūkas, misteri Ramsėjau!
— Na taip, kaip štai tą statulą, — šyptelėjo Ramzis.
— Vadinasi, jūs vis dėlto marksistas, — nusprendė Aleksas.
— Aleksai, misteris Ramsėjus ne marksistas. — Džulija jau nebegalėjo valdyti įniršio. — Kiek pamenu, Oksforde tu labiausiai domėjaisi sportu, ar ne? Irklavimas, futbolas... Juk niekada nesigilinai į Egipto istoriją ar marksizmą.
— Taip, mieloji. Aš nieko nežinau apie Senovės Egiptą, — prisipažino kiek sutrikęs Aleksas. — Taip, misteri Ramsėjau. Poetas Šelis parašė nuostabią poemą apie Ramzį Didįjį. Juk girdėjote apie ją? Palaukite, prisiminsiu... Vienas kirvis mokytojas privertė kadaise mane mokytis ją mintinai.
— Gal sugrįžkime prie pokalbio apie kelionę, — paragino Samiras. — Luksore bus labai karšta. Jums tikriausiai nesinorės...
— Taip, dar mane domina jūsų kelionės tikslas, — pasakė Eliotas. — Ar ketinate patikrinti tos mumijos žodžius?
— Kokius žodžius? — vos girdimai paklausė Džulija. — Nesuprantu, apie ką jūs kalbate...
— Supranti. Tu pati man pasakojai, — atsakė Eliotas. — Be to, skaičiau tavo tėvo užrašus. Mumija pareiškė, kad ji nemirtinga, kad gyveno dar Kleopatros laikais ir mylėjo tą moterį.
Ramzis spoksojo į lėkštę. Jis atplėšė kepto viščiuko kulšį ir dviem kąsniais susigrūdo ją į burną.
— Muziejaus darbuotojai dar ilgai tyrinės tuos užrašus, — pastebėjo Samiras. — Kol kas anksti daryti išvadas.
— O ar muziejaus darbuotojai žino, kad jūs palikote kolekciją užrakintą savo namuose? — paklausė Eliotas.
— Jei atvirai, — pasakė Aleksas, — man visa ši istorija primena absurdą. Romantiški kliedesiai. Nemirtingas žmogus, pragyvenęs tūkstančius metų ir tragiškai įsimylėjęs Kleopatrą... Kleopatrą!
— Atleiskite, — Ramzis baigė doroti viščiuką ir vėl nusišluostė pirštus. — Ar jūsų garsiajame Oksforde ir apie Kleopatrą kalbėjo visokias šlykštynes?
Aleksas linksmai nusikvatojo:
— Norint išgirsti ką nors šlykštaus apie ją, nebūtina važiuoti į Oksfordą. Visi žino, kad ji buvo kekšė, švaistūne, viliokė ir isterikė...