— Aleksai, nenoriu daugiau klausytis šitų vaikiškų nesąmonių! — sušuko Džulija.
— Jūs iš visko tyčiojatės, jaunuoli, — ištarė Ramzis su ledine šypsena veide. — O ką jūs mylite? Kuo domitės?
Stojo tyla. Džulija pastebėjo Elioto veide atsiradusį smalsumą.
— Gerai, — pasakė Aleksas. — Jeigu jūs būtumėte nemirtingas ir dar didysis karalius, nejaugi galėtumėte įsimylėti tokią moterį, kaip Kleopatra?
— Atsakyk į klausimą, — spyrėsi Džulija. — Tavęs klausė, ką tu myli. Ne istoriją, ne egiptologiją, ne vyriausybę... Kas, ryte nubudus, priverčia smarkiau plakti tavo širdį? — Ji jautė, kaip kraujas plūstelėjo į veidą.
— Taip, aš įsimylėčiau Kleopatrą, — ištarė Ramzis. — Ta moteris galėjo ir patį dievą pakerėti. Atidžiau perskaitykite Plutarchą. Ten viskas teisybė.
— Kokia teisybė? — paklausė Eliotas.
— Kad ji garsėjo savo protu, buvo gabi kalboms, kad buvo neprilygstama valdovė. Garsiausi tos epochos žmonės ją garbino. Ji turėjo tikros karalienės sielą, ir tai visur pasireiškė. Kodėl, kaip jūs manote, apie ją rašė Šekspyras? Kodėl kiekvienas mokinukas žino jos vardą?
— Gerai, sakykime, jūs teisus, — neatlyžo Aleksas. — Šiuo klausimu jūs jaučiatės kur kas tvirčiau, negu kalbėdamas apie marksizmą.
— Ir kas iš to?
— Aleksai, — pasakė Džulija, — jei tau trenktų kumščiu į veidą, pamirštum tą marksizmą.
— Jūs turite suprasti, grafe, — pasakė Aleksui Samiras, — jog mes, egiptiečiai, labai rimtai ir jautriai vertiname savo istoriją. Kleopatra buvo nuostabi karalienė.
— Taip, gerai pasakyta, — pastebėjo Ramzis. — Jei ji būtų likusi gyva, Egiptas būtų nusikratęs britų jungo. Ji sugebėtų priversti jūsų karius nešdintis velniop, galite tuo patikėti.
— Aha, vadinasi, jūs revoliucionierius. O kaip dėl Sueco kanalo? Tikriausiai ji būtų pasakiusi: „Ačiū, nereikia“? Manau, žinote apie Sueco kanalą? Būtent Britanija finansavo šito mažojo stebuklo statybą, mano drauge. Suprantate.
— Ak taip, ta mažytė tranšėja, kurią išrausė tarp Viduržemio ir Raudonosios jūrų. Ar plakėte rimbais vergus, kurie kasė tą nelemtą griovį, kepinami kaitrios saulės? Papasakokite atvirai.
— Šaunu, drauguži! Šaunu! Iš tikrų niekas dar nesugebėjo taip sujaukti man smegenis, — Aleksas padėjo šakutę, atsilošė ir pažvelgė į Henrį. — Ką gi, vakarienė labai jau varginanti.
Henris žvelgė į vaikiną stiklinėmis akimis.
— Sakykite, misteri Ramsėjau, — prabilo Eliotas, — kokia jūsų nuomonė? Ar ten tikrai Ramzio Didžiojo mumija? Nemirtingojo, kuris gyveno ir Kleopatros laikais?
Aleksas geraširdiškai nusijuokė. Jis vėl pažvelgė į Henrį, bet šįkart Stratfordo jaunesniojo būsena jį pribloškė.
— O kaip jūs manote, grafe? — paklausė Ramzis. — Jūs skaitėte savo draugo Lourenso užrašus. Ar mumijos karste Džulijos namuose tikrai guli nemirtinga būtybė?
Eliotas šyptelėjo —Ne, — pasakė jis.
Džulija spoksojo į lėkštę. Po to lėtai pakėlė akis į Samirą.
— Žinoma, ne! — pripažino Aleksas. — Kai mumiją nugabens į muziejų ir ištirs, paaiškės, jog tas „rašytojas“ tiesiog turėjo lakią vaizduotę.
— Atleiskite, — įsiterpė į pokalbį Džulija. — Aš baisiai pavargau nuo viso šito. Netrukus atsidursime Egipte tarp paminklų ir mumijų. Ar verta tęsti šitą diskusiją?
— Atleisk, mano mieloji, — Eliotas pakabino šakute nedidelį viščiuko mėsos gabaliuką. — Patyriau didžiulį malonumą, pasikalbėjęs su jumis, misteri Ramsėjau. Jūsų požiūris į Senovės Egiptą labai įdomus.
— Tikrai? Nūdiena irgi ne mažiau įdomi, grafe Ruterfordai. Anglai mane labai intriguoja. Tai jūs sakote, jog buvote artimas Lourenso draugas?
Džulija pastebėjo pasikeitusį Henrio veidą: Ramzis vėl buvo įsmeigęs į jį savo išraiškingas akis. Henris prunkštelėjo, pakėlė bokalą, suprato jį esant tuščią ir, tarsi nesuvokdamas, ką toliau su šituo daiktu daryti, kvailai pažvelgė į padavėją. Tas tuojau pat pastatė priešais jaunuolį pilną bokalą.
Jei Eliotas ką ir pastebėjo, apsimetė nieko nematęs.
— Mudu su Lourensu buvome labai skirtingi, — pasakė jis. — Bet bendravome artimai. Tik vienu klausimu visada sutarėme — kad mudviejų vaikai susituoks.
Džulija apmirė.
— Prašau, Eliotai...
— Bet mes šito klausimo su jumis neketiname aptarinėti, — toliau kalbėjo Eliotas. Jis nemokėjo būti grubus. — Man norėtųsi su jumis pasikalbėti visai apie kitus dalykus. Iš kur jūs? Kas jūs? Kai žiūriu į veidrodį, pats savęs nuolat šito klausiu...
Ramzis nusijuokė. Jis nesupyko. Džulija tą jautė.
— Tikriausiai mano atsakymai jums pasirodys nesuprantami. O dėl jūsų sūnaus vedybų su Džulija, tai Lourensas manė, kad jo dukra turi nuspręsti pati. Prisiminkime, ką jis sakė? — Ramzis vėl pažvelgė į Henrį. — Anglų kalba man naujas dalykas, tačiau turiu puikią atmintį. Taip. „Džulijos vedybos palauks“. Henri, ar jums girdėti šitie žodžiai?
Henris pajudino lūpas, tačiau iš jų išsiveržė tik silpnas atodūsis. Aleksas sėdėjo raudonas kaip vėžys.
— Turbūt jūs irgi buvote artimas Džulijos tėvo draugas, — liūdnai ištarė Aleksas. — Kur kas artimesnis, negu mes manėme. Galbūt prieš mirtį Lourensas jums dar ką nors pasakė?
Vargšas Aleksas! Bet tikrasis taikinys buvo Henris. Bet kuriuo momentu galėjo įvykti sprogimas.
— Taip, — ištarė Ramzis. Džulija griebė jo ranką ir suspaudė, tačiau jis to nepastebėjo. — Taip, Lourensas dar sakė, kad jo sūnėnas niekšas. — Karalius vėl pažvelgė į Henrį. — Argi aš neteisus? „Niekšas“. Juk tokie buvo jo paskutiniai žodžiai?
Henris pašoko taip greitai, kad kėdė nukrito ant kilimu uždengtų grindų. Jis pravėręs burną spoksojo į Ramzį, iš jo lūpų išsprūdo kažkoks garsas — dejonė ar kūkčiojimas.
— O Viešpatie! — sušuko Aleksas. — Misteri Ramsėjau, jūs per toli nuėjote.
— Nejaugi? — paklausė Ramzis, nenuleisdamas akių nuo Henrio.
— Henri, tu girtas, drauguži, — pasakė Aleksas. — Palydėsiu tave iki kajutės.
— Prašau, nedaryk to, — tyliai ištarė Džulija.
Eliotas įdėmiai stebėjo juos abu. O Henris apsisuko ir nukūrė prie išėjimo.
Aleksas raudonas kaip vėžys įsmeigė akis į lėkštę.
— Misteri Ramsėjau, manau, jūs kažko nesuprantate, — pasakė jis.
— Kas yra, jaunuoli?
— Džulijos tėvas visada vienodai kalbėdavo su tais, kuriuos mylėjo. — Paskui jis suprato. — Bet... juk jūsų nebuvo tenai tuo metu, kai Lourensas mirė. Maniau, tuomet su juo buvo tik Henris. Tik jis vienas.
Eliotas tylėjo.
— Ką, gi, jau darosi aišku, kad kelionė bus labai įdomi, — sutrikęs ištarė Aleksas. — Turiu pripažinti...
— Atsitiks kažkas baisaus! — pasakė Džulija. — Ji jau nebeturėjo jėgų. — O dabar išklausykite manęs. Jūs, visi. Nenoriu daugiau kalbų nei apie mano vedybas, nei apie tėvo mirtį. Pakaks. — Ji pakilo. — Atleiskite, aš išeinu. Jei prireiks, rasite mane kajutėje. — Mergina pažvelgė į Ramzį. — Bet apie tuos dalykus daugiau nė žodžio. Sutarėme?
Ji paėmė mažytę moterišką rankinę ir lėtai nuėjo per valgyklą, nekreipdama dėmesio į žvilgsniais ją lydėjusius žmones.
— Kaip tai baisu! — išgirdo mergina už nugaros: Aleksas pasivijo ją. — Apgailestauju, mieloji. Man tikrai labai gaila. Situacija tapo nevaldoma.
— Jau pasakiau, kad noriu sugrįžti į savo kajutę, — pakartojo mergina ir paspartino žingsnį.
Naktinis košmaras. Tu nori atsibusti Londone, kur esi saugus, kur viso šito nėra. Tu padarei, ką turėjai padaryti. Ši būtybė — pabaisa, ją reikia sunaikinti.