Выбрать главу

Henris stovėjo prie baro, laukdamas, kol paduos viskį. Atrodė, praėjo visa amžinybė, ir čia jaunuolis pamatė jį: tą pabaisą, kuris nebuvo žmogus... Padaras stovėjo tarpduryje.

— Nieko baisaus, — pro dantis iškošė Henris, apsisuko ir siauru koridoriumi nuėjo į denį. Trinktelėjo durys: pabaisa sekė jam iš paskos. Vaikinas atsisuko, jam į veidą papūtė vėjas, ir jis vos nepargriuvo ant siaurų metalinių laiptelių. Prisikėlusi mumija buvo vos už dviejų pėdų. Ir tos stiklinės žydros akys... Henris nukūrė laiptais. Vėjas buvo stiprus, ir trukdė bėgti.

Kur jis lekia? Kaip jam pasislėpti? Henris greitai atidarė dar vienas nedideles duris, vedančias į kitą koridorių. Jis neatpažino numerių ant poliruotų kajučių durų. Atsisuko — tas baisus padaras jį persekiojo.

— Būk tu prakeiktas...

Jo balsas skambėjo graudžiai, bejėgiškai. Štai jis vėl ant denio. Šį kartą vėjas pūtė toks drėgnas, jog Henriui pasirodė, kad lyja. Jis nematė, kur bėga. Akimirką įsitvėrė borto ir netyčia pažvelgė į šniokščiančią jūrą.

Ne! Kuo toliau nuo borto! Jis puolė atgal, surado dar vienas duris ir įsmuko vidun. Grindys po jo kojomis virpėjo, jam į nugarą kvėpavo pabaisa. Pistoletas! Velniai rautų, kur jo pistoletas?!

Henris įkišo ranką į kišenę. Būtybė sugriebė jo ranką. O Viešpatie! Jis pajuto šiltą pabaisos delną ant savo rankos. Pistoletas iškrito. Henris sudejavo, prisišliejo prie sienos. Užpuolikas jo nepaleido, spoksojo tiesiai į veidą. Iš iliuminatoriaus vis blykčiojo šviesa, atspindėdama siaubūno veidą.

— Tai pistoletas, tiesa? — paklausė mumija. — Skaičiau apie jį... Jau verčiau būčiau apie Oksfordą paskaitęs... apie egoizmą, aspiriną ir marksizmą. Jis šaudo tokiais mažyčiais metalo gumuliukais, kurie lekia dideliu greičiu. Labai įdomus daikčiukas, tiesa? Deja, man jis negali pakenkti. Be to, jei iššausi, čia subėgs žmonės. Jie panorės sužinoti, kodėl tu šaudai.

— Aš žinau, kas tu toks! Žinau, iš kur atsiradai!

— O taip! Tada turėtum suprasti, jog aš taip pat žinau, kas tu. Ir ką padarei. Be to, man visai nebūtų sunku nutempti dabar tave į anglių sandėlį ir įmesti į šito nuostabaus laivo krosnį, kur tave kaipmat prarytų ugnis.

Henriui prasidėjo traukuliai. Jis muistėsi iš visų jėgų, bet niekaip nesugebėjo ištrūkti iš baisių rankų, kurios laikė už pečių taip stipriai, jog kaulai traškėjo.

— Paklausyk manęs, kvaily. — Pabaisa prisislinko arčiau, ir Henris pajuto ant savo veido jos kvėpavimą. — Jei pakenksi Džulijai, aš tą tikrai padarysiu. Džulija pravirks — ir tau galas! Ji tik nusimins, ir aš tave sutraiškysiu! Tu gyvas tik todėl, kad taip ramiau Džulijai. Tik todėl. Atsimink mano žodžius.

Jis kiek atleido savo gniaužtus. Henris susiūbavo, vos išsilaikė ant kojų. Sukando dantis, užsimerkė. Ir staiga kelnėse pasidarė drėgna ir šilta. Pasijuto ekskrementų dvokas; žarnynas neišlaikė...

Padaras vis dar greta. Tamsa slėpė jo veidą. Blankioje, iš iliuminatoriaus sklindančioje šviesoje, užpuolikas apžiūrinėjo pistoletą. Po to įsikišo ginklą į kišenę, apsisuko ir dingo.

Henriui ėmė suktis galva. Šviesa susilpnėjo.

Atsitokėjęs, jis suvokė beesąs koridoriaus gale. Pro šalį, regis, niekas nevaikščiojo. Drebėdamas, apgailėtinas, jis nukiūtino į savo kajutę. Ten užėjo į tualetą ir pradėjo vemti. Tik po to nusimovė priterštas kelnes.

Kai įėjo karalius, Džulija raudojo. Ritą ji išsiuntė vakarieniauti su kitais tarnais. Ramzis netgi nepasibeldė. Tiesiog atidarė duris ir įsmuko į vidų. Mergina nežiūrėjo į jį. Ji prisidengė akis nosine, bet ašaros liejosi srove.

— Atleisk man, mano švelnioji karaliene. Prašau man atleisti.

Ji pakėlė akis ir pamatė liūdną Ramzio veidą. Karalius stovėjo, bejėgiškai nuleidęs rankas; iš šono kabėjusi lempa apšvietė tamsius jo plaukus gaubiančią auksinę aureolę.

— Padaryk tai, ką ketinai padaryti, Ramzi, — beviltiškai ištarė ji. — Negaliu daugiau kentėti: juk žinau, ką jis padarė. Padaryk tai, maldauju tavęs. Ir Egipte mudu būsime drauge.

Jis atsisėdo šalia, pasuko į save jos veidą ir pabučiavo. Šįkart Džulija visai ištirpo, leidosi apkabinama, pasidavė galingai ją užplūdusiai karščio bangai. Ji bučiavo Ramzio veidą, skruostus, akis. Jautė, kaip jo pirštai spaudžia apnuogintus pečius, kaip plėšia nuo krūtinės jos balinę suknelę.

Sutrikusi, mergina atšlijo. Tikriausiai vyriškis bus neteisingai ją supratęs.

— Aš nenoriu, kad tai atsitiktų, — ištarė Džulija ir pravirko.

Nepakeldama akių, ji pasitaisė suknelę. Kai pagaliau judviejų žvilgsniai susitiko, vyriškio veide mergina pamatė begalinę kantrybę, ir liūdną šypseną.

Jis žengė prie jos, ir mergina apmirė. Tačiau Ramzis tik pataisė nukritusią jos suknelės petnešėlę, pataisė perlų vėrinį ant kaklo ir pabučiavo ranką...

— Eime iš čia, — švelniai ištarė karalius ir pabučiavo jos petį. — Tenai toks gaivus vėjas. Ir groja muzika. Galėsime truputį pašokti? Ak, šitie nuostabūs plaukiojantys rūmai! Tikras rojus. Eime, mano karaliene.

— O kaipgi Aleksas? Jeigu jis...

Ramzis pabučiavo ją į kaklą, po to pabučiavo ranką ir priglaudė lūpas prie jos delnų. Džuliją vėl užliejo karščio banga. Pasilikti kajutėje būtų neprotinga. Ne, ji negali šito leisti. Tai gali atsitikti tik tuomet, kai ji to panorės iš visos širdies.

Bet jos širdis jau dabar ne savo vietoje — štai kur bėda. Ir vėl Džulijai pasirodė, kad jos gyvenimas sugriautas...

— Gerai, eime, — rūškanai ištarė ji.

Ramzis padėjo jai pakilti. Paėmė jos nosinę, nuvalė akis. Tarsi mažam vaikui. Po to pakėlė nuo kėdės atlošo baltą lengvą peleriną ir užmetė merginai ant pečių.

Jiedu nuėjo deniu, pasuko į koridorių ir nužingsniavo į šokių salę — jaukią, išmuštą aksomu, apkaltą mediena, papuoštą palmėmis bei krištolu.

Pamatęs orkestrą, karalius sudejavo.

— O Džulija! Kokia muzika! — sušnabždėjo jis. — Ji mane užbūrė.

Vėl skambėjo Štrauso valsas, tik šįkart muzikantų buvo daugiau, ir muzika skambėjo garsiau, užtvindydama visą salę.

Alekso, laimei, nebuvo. Džulija atsisuko į Ramzį ir paėmė jį už rankos.

Jiedu ėmė suktis šokio ritmu. Atrodė, viskas pasimiršo. Nebėra Henrio, Alekso, baisios tėvo mirties, už kurią būtina atkeršyti...

Tiktai šokis, ratas po rato... Iš viršaus sklinda švelni šviesa. Muzika šaukia, vilioja, užburia... Kitos poros ėmė suktis aplinkui juos. Ramzis valdingai bei tvirtai vedė Džuliją, nepamesdamas ritmo.

„Argi nepakanka to, kad jis atsinešė su savimi paslaptį?! — desperatiškai sukosi mintys jos galvoje. — Argi negana, kad jis atskleidė jai tą paslaptį? Ir kodėl jis toks ypatingas? Kodėl ji taip beviltiškai įsimylėjo“?

Iš už baro juodu stebėjo Eliotas. Jie šoko jau trečią valsą. Džulija juokėsi. Ramzis suko ją tarsi beprotis, nubaidydamas kitas poras.

Atrodė, kad tai jų nejaudina. Juk įsimylėjėliams viskas atleistina.

Grafas išgėrė savo viskį, pakilo ir išėjo.

Jis priėjo prie Henrio kajutės ir pasibeldė. Atidarė duris. Henris, apsivilkęs ploną žalią chalatą, iš po kurio kyšojo plikos plaukuotos kojos, sėdėjo susirietęs ant kušetės.

Atrodė, kad jam labai šalta — jis visas drebėjo.

O Eliotui iš pykčio buvo karšta. Jis išsigando pats savo balso, nuskambėjusio kažkaip kimiai, grėsmingai.

— Tai ką gi pamatė mūsų Egipto karalius? — paklausė Eliotas. — Kas įvyko kapavietėje tuo metu, kai mirė Lourensas?

Henris pamėgino nusigręžti, apimtas isterijos, jis pradėjo draskyti sieną. Bet Eliotas griebė jį ir atsuko į save.

— Žiūrėk į mane, apgailėtinas baily! Atsakyk į klausimą! Kas atsitiko toje kriptoje?