Netikėtas džiugesys užliejo Lourensą — ar tai buvo ta būsena, kai sapnas tampa tikrove? Jam pasirodė, tarsi būtų išgirdęs gyvo žmogaus balsą — jis pajuto šalia asmenybės buvimą, nors senovės egiptiečiai nežinojo sąvokos „asmenybė“. Na, žinoma, šitas žmogus nemirtingas...
Eliotas darėsi vis labiau girtas, tačiau to niekas nepastebėjo. Išskyrus patį Eliotą, kuris pakilo iki pusės laiptų, atsirėmė į paauksuotus turėklus jam nebūdinga laisva bei nerūpestinga poza. Jo judesiai visada turėjo savitą stilių, bet dabar aiškiai matėsi, kad grafui nusispjaut į bet kokį stilių, nes vis tiek niekas nieko nepastebės, ir niekieno jausmai nebus užgauti.
Na ir gyvenimas! Vien tik rūpesčiai. Kažkoks košmaras! Ir kodėl jis turėtų galvoti apie tas vedybas, svarstyti, kas bus, dalyvauti šitame liūdname spektaklyje, kuriame vaidina jo sūnus. Juk akivaizdu, kad jis pralaimėjo. Štai dabar, iki valiai prisižiūrėjęs į Džuliją, šokančią su kitu, Aleksas artėja prie marmurinių laiptelių.
— Patikėk, esu įsitikinęs, jog vestuvės įvyks, — pasakė Rendolfas. — Reikia tik truputį palaukti.
— Tikiuosi nemanai, jog man labai malonu tave spausti? — paklausė Eliotas. Jis sunkiai valdė suakmenėjusį liežuvį. Kaip reikiant pasigėrė! — Man kur kas maloniau gyventi sapne, svajonių pasaulyje, Rendolfai, kur pinigų visai nėra. Tačiau esmė ta, jog mes negalime sau leisti paskęsti svajonėse — nei aš, nei tu. Ši santuoka mums abiem svarbi.
— Tuomet pats važiuosiu susitikti su Lourensu.
Eliotas atsisuko ir pamatė sūnų — jis stovėjo už kelių žingsnių nuo judviejų, tarsi paklusnus mokinukas kantriai laukdamas, kol suaugusieji atkreips į jį dėmesį.
— Tėti, man velniškai reikia paguodos, — pagaliau ištarė Aleksas.
— Turėtum būti drąsesnis, vaikine, — griežtai pasakė Rendolfas. — Tik nesakyk, kad vėl gavai neigiamą atsakymą.
Aleksas pasiėmė nuo pro šalį einančio padavėjo padėklo bokalą šampano.
— Ji mane myli. O gal ir ne, — tyliai ištarė vaikinas. — O aš be jos tiesiog negaliu gyventi. Kraustausi dėl jos iš proto.
— Žinoma, negali, — geraširdiškai nusijuokė Eliotas. — Tuomet pažvelk. Šitie nerangūs jaunuoliai nuolat mindo jai kojas. Esu įsitikinęs, jog Džulija nepaprastai apsidžiaugs, jei tu jai pagelbėsi.
Aleksas linktelėjo, net nepastebėjęs, jog tėvas paėmė jo pusiau nugertą bokalą ir vienu mauku išgėrė šampaną. Jis išsitiesė ir vėl pajudėjo link salės. Puikus reginys.
— Įdomu tai, — pašnibždomis ištarė Rendolfas, — jog Džulija iš tiesų jį myli. Ir visada mylėjo.
— Taip, bet ji labai panaši į savo tėvą. Ir labiau už viską myli laisvę. Jei atvirai, aš jos nesmerkiu už tai. Ji stipresnė už Aleksą. Tačiau jis padarys ją laiminga. Esu tuo įsitikinęs.
— Žinoma.
— Ir ji atneš jam laimę. Tik ji vienintelė.
— Nesąmonė, — atrėmė Rendolfas. — Bet kuri Londono panelė parduotų velniui sielą, kad tik galėtų suteikti tokią laimę Aleksui. Aštuonioliktasis grafas Ruterfordas...
— Nejaugi tai iš tiesų taip svarbu? Mūsų titulai, mūsų pinigai, laikymasis įsikibus šito prašmatnaus nuobodaus pasaulėlio? — Eliotas apžvelgė salę. Prasidėjo ta pavojinga girtumo stadija, kuomet viskas aplinkui netenka kontūrų ir tarsi plūduriuoja, kai kiekvienas marmuro grūdelis įgyja kažkokią prasmę; kai įžeidžiančios kalbos virsta realybe. — Kartais stebiuosi, kodėl esu čia, o ne Egipte, su Lourensu. Ir kodėl Aleksas negalėtų savo žavingo titulo perleisti kam nors kitam?
Rendolfo akyse jis pastebėjo siaubą. Viešpatie, ką reiškia titulas šitiems komersantams, kurie turi viską... išskyrus titulą? Tik dėka savo titulo Aleksas sugebėjo priartėti prie Džulijos ir prie Stratfordų milijonų. Bet, kita vertus, pats Aleksas yra valdomas titulo. Tai liudijimas, jog jis priklauso aristokratų klasei. Titulas — tai minios sūnėnų bei dukterėčių, šmirinėjančių po senąjį Ruterfordų dvarą Jorkšyre, tai apgailėtinas Henris Stratfordas, į kairę ir į dešinę prekiaujantis pažintimi su tavim.
— Mes dar nepralaimėjome, Eliotai, — pasakė Rendolfas. — Ir man labai patinka šitas dekoratyvinis nuobodus pasaulėlis. Juk nieko daugiau mes neturime.
Eliotas šyptelėjo. Dar porą gurkšnių šampano — ir jis papasakos Rendolfui, jog jis galėtų...
— Aš myliu tave, nuostabusis angle, — ištarė Malenka. Ji pabučiavo vaikiną, po to padėjo jam atsirišti kaklaraištį. Nuo švelnaus jos pirštų prisilietimo, jaunuolio kaklu perbėgo šiurpuliukai.
„Ak, tos moterys, kokios jos mielos kvailelės, — pagalvojo Henris Stratfordas. — O šita egiptietė — tikras žavesio įsikūnijimas. Tamsiaodė, profesionali šokėja, tyli, nuolanki gražuolė, su kuria gali daryti ką tik panorėjęs. Su angle prostitute niekada taip laisvai nesijauti“.
Jis jau matė save įsikūrusį kokioje nors rytietiškoje šalyje su tokia štai moterimi, kur galėtų pasijusti laisvas nuo perdėto angliško manieringumo. Ir tai būtinai įvyks, kai tik jam pasiseks išlošti pinigų. Tereikia vieno gero laimėjimo prie lošimų stalo — ir jis taps turtingas.
Tačiau dabar jo laukė vienas svarbus reikalas. Nuo vakar minia prie aptiktos kapavietės padvigubėjo. Jam reikia pagauti dėdę Lourensą prieš tai, kol tas susitiks su žmonėmis iš muziejaus bei valdžios atstovais. Būtent dabar reikia su juo pasikalbėti. Dabar jis su bet kuo sutiks, kad tik sūnėnas paliktų jį ramybėje.
— Eime, mieloji.
Jis pabučiavo Malenką ir stebėjo, kaip mergina velkasi tamsų rytietišką apdarą ir skuba prie jų laukiančios mašinos. Kaip ji moka džiaugtis bet kokia smulkmena, bet kokiu vakarietiškos prabangos atributu! Taip, labai maloni moteris. Nepalyginsi su Deize, jo meiluže Londone — kaprizinga, išlepinta būtybe. Nors jinai taip pat Henrį jaudina — galbūt kaip tik todėl, jog nuolat kuo nors nepatenkinta...
Jis dar kartą gurkštelėjo škotiško viskio, paėmė odinį savo portfelį ir išėjo iš palapinės.
Žmonių buvo devynios galybės. Visą naktį jam nedavė ramiai miegoti privažiuojančių automobilių signalai bei susijaudinusių žmonių balsai. Oras įkaito, į batus pateko smėlio.
Kaip jis nekenčia Egipto! Šitų palapinių miestelių dykumoje, purvinų arabų, keliaujančių kupranugariais, šitų aptingusių tamsiaodžių tarnų! Kaip jis nekenčia viso dėdulės pasaulio!
Čia pat stypsojo ir egiptietis Samiras, tas įkyrus akiplėša, dėdės padėjėjas, kuris įsivaizduoja esąs ne mažiau svarbus, negu Lourensas. Jis bendravo su bukagalviais reporteriais. Nejaugi tai tikrai Ramzio Antrojo kapavietė? Ar Lourensas duos interviu?
Henriui buvo į visus nusispjaut. Jis pastūmė į šalį įėjimą saugančius vaikinus.
— Atleiskite, pone Stratfordai, — pašaukė jį iš už nugaros Samiras, kurį buvo prirėmusi prie sienos moteris reporterė. — Duokite savo dėdei ramybę. — Samirui pavyko prasiskverbti arčiau Henrio. — Leiskite jam atsidžiaugti savo radiniu.
— Net nemanau.
Jis grėsmingai pažvelgė į apsaugininką, užtvėrusį praėjimą. Tas pasitraukė. Samiras atsisuko, mėgindamas sulaikyti reporterius. Jie būtinai norėjo sužinoti, kas ten toks ketina įsiveržti į kapavietę.
— Aš šeimyniniais reikalais, — šaltai drėbė Henris moteriškei, mėginančiai drauge su juo prasmukti vidun. Apsaugininkas pastojo jai kelią.
Beliko tiek mažai laiko! Lourensas padėjo rašiklį, nusišluostė kaktą, tvarkingai suvyniojo nosinę ir užrašė:
„Puiki idėja — paslėpti gyvybės eliksyrą tarp mirtinų nuodų. Patikimiausia vieta saugoti nemirtingumą dovanojančią medžiagą — tai buteliukai su mirtį nešančiais nuodais. Tik pagalvokite, tai jos nuodai — tie patys, kuriuos Kleopatra išbandė prieš nuspręsdama išgerti nuodingojo aspido“.