Vieną ankstyvą rytą Eliotas užėjo į šokių salę ir pastebėjo, jog keletas muzikantų asmeniškai Ramziui groja kažkokią melodiją, o jis vienas atlieka primityvų lėtą šokį, panašų į tuos, kuriuos šoka graikai pajūrio tavernose. Vienišo, baltais, atsegiotais marškiniais vilkinčio šokėjo figūra iki ašarų sujaudino grafą. Jis pasijuto nepatogiai, stebėdamas veiksmą, apnuoginantį slapčiausius žmogaus sielos kampelius... Eliotas išskubėjo į denį ir tenai ilgai stovėjo vienas...
Ramzio gebėjimas bendrauti Eliotui buvo maloni staigmena. Ir visų keisčiausia, jog grafas pamilo šitą žmogų.
Jis nuolat prisimindavo dar prieš kelionę ištartus žodžius; „Norėčiau jus artimiau pažinti“. Dabar tas noras išsipildė. Kokia tai buvo kančia! Ir kokia laimė!
Kartais grafą apimdavo paniška baimė: „Čia vyksta kažkas neregėtai keista, kažkas antgamtiška“. Bet likti nuošalyje Eliotui nesinorėjo.
Jo sūnus mano, jog Ramsėjus keistas, originalus, tačiau egiptietis Alekso visai nedomina. Nors... kuo Aleksas savo gyvenime domėjosi? Laive jis greitai susipažino su kokiu tuzinu niekuo neišsiskiriančių keleivių ir gerai leido su jais laiką. Daugiau niekas jaunuolio nedomino. „Ir tai gelbsti sūnų, — manė Eliotas. — Gerai, kad jis nesugeba patirti didelių jausmų“.
O Samiras iš prigimties buvo tylus. Kai Eliotas apie kažką kalbėdavosi su Ramziu, jis tik retkarčiais įterpdavo vieną kitą žodį. Bet Ramzį jis tiesiog dievino, buvo atsidavęs jo tarnas. Samiras susijaudindavo tik tada, kai Eliotas įviliodavo Ramzį į istorijos gelmes. Tai erzino ir Džuliją.
— Paaiškinkite, ką jūs turite galvoje, — paprašė Eliotas, Ramziui pareiškus, jog lotynų kalba sukūrė visai naują mąstymo būdą. — Juk iš pradžių gimsta idėjos, o kalba tik jas išreiškia.
— Ne, tai netiesa. Italijoje, kur gimė lotynų kalba, ji atvėrė galimybę evoliucionuoti idėjoms, kurios negalėjo gimti bet kurioje kitoje šalyje. Be abejo, tokia pati kalbos ir idėjų sąveika buvo stebima ir Graikijoje... Pasakysiu įdomų dalyką apie Italiją. Aukštą šios šalies kultūros lygį įtakojo švelnus klimatas. Kad vystytųsi civilizacija, reikalingas palankus klimatas, natūrali metų laikų kaita. Štai kad ir džiunglių ar tolimosios šiaurės gyventojai. Jų vystymąsi stabdo gamtos ypatumai — vienas ir tas pats ištisus metus...
Džulija beveik visada įsiterpdavo į panašias lekcijas. Eliotą tai nervino.
Samirą su Džulija trikdė ir Ramzio žarstomi pamokymai. Pavyzdžiui: „Džulija, mums reikia kuo greičiau išsivaduoti iš praeities. Tiek daug visko dar teks sužinoti. Ar žinai, kas yra X — spinduliai?! Ir būtinai turime nuskristi lėktuvu į Šiaurės ašigalį!“
Kitus tokie išvedžiojimai linksmino. Keleiviai, nors ir pakerėti Ramsėjaus žavesio, laikė jį eiliniu, nelabai išsilavinusiu žmogumi. Ir nesusimąstė apie tai, kas slypi už jo keistų kalbų. Atlaidžiai geranoriškai žiūrėdami į šį žmogų, jie nepastebėjo kartais jį kalbant keistus dalykus..
Tuo tarpu Eliotas gaudė kiekvieną Ramzio žodį.
— Koks iš tiesų galėjo būti senovės mūšis? Mes, žinoma, matėme milžiniškus bareljefus ant Ramzio Trečiojo šventovės sienų...
— Taip, jis buvo neeilinė asmenybė, vertas pagarbos bendravardis...
— Ką jūs pasakėte?
— Vertas pagarbos Ramzio Antrojo bendravardis. Tęskite...
— O ar pats faraonas taip pat kariaudavo?
— Suprantama. Jis visada būdavo savo armijos priešakyje. Kariai jį laikė kovos simboliu. Viename mūšyje jis galėdavo savo ginklu praskelti kaukoles dviem šimtams priešininkų, galėjo pereiti mūšio lauką, pribaigdamas sužeistuosius. Kai karalius grįždavo į stovyklą, jo rankos iki alkūnių būdavo kruvinos. Galiojo tokia taisyklė: jei faraonas nukrenta nuo žirgo, mūšis baigiasi.
Tyla.
— Jūs nenorite to žinoti, ar ne taip? — paklausė Ramsėjus. — Beje, šiuolaikiniai kovos metodai ne mažiau baisūs. Kad ir paskutinis karas Afrikoje, kuomet parako pagalba žmonės buvo sudraskomi, išmėtomi dalimis... O Pilietinis karas Amerikoje? Tikras košmaras! Viskas keičiasi ir tuo pačiu nesikeičia...
— Tikrai. O jūs pats ar galėtumėte štai taip? Galėtumėte kapoti galvas?
Ramsėjus susijuokė:
— Jūs drąsus žmogus, grafe Eliotai Ruterfordai, argi ne? Taip, aš galėčiau. Ir jūs taip pat galėtumėte, jei būtumėte faraonas ir atsidurtumėte mūšio lauke...
Laivas skrodė žydras vandenyno bangas. Tolumoje pasirodė Afrikos krantai. Kelionė artėjo prie tikslo.
Buvo dar viena nuostabi naktis. Aleksas anksti nuėjo miegoti, o Džulija ilgai šoko su Ramziu. Ir išgėrė nemažai vyno.
Ir dabar, kai jiedu stovėjo prie jos kajutės, mažame žemomis lubomis koridoriuje, merginą apėmė sielvartas bei nusivylimas, kad ji negali atsiduoti savo geismui. Ji buvo visai bepametanti galvą, kai Ramzis pakėlė ją, ėmė sukti, o po to pabūdavo taip aistringai, kaip niekada. Jis buvo atkaklus, ir merginai pasidarė skaudu. Ji priešinosi, stūmė vyriškį šalin, vos nepravirko. Net buvo užsimojusi, ketindama suduoti... bet susitvardė.
— Kodėl verti mane? — paklausė Džulija ir išsigando, pamačiusi Ramzio akių išraišką.
— Aš alkanas, — pamiršęs bet kokį padorumą ištarė karalius. — Trokštu tavęs... visko trokštu. Maisto, gėrimų, saulės šviesos, paties gyvenimo. Bet labiausiai tavęs. Man skaudu! Pavargau laukti.
— O Viešpatie! — sušnabždėjo Džulija ir užsidengė rankomis veidą. Na, kodėl ji vis priešinasi? Šią minutę mergina pati savęs nesuprato.
— Štai ką išdarinėja su manimi eliksyras, tekantis mano gyslomis, — pasakė karalius. — Man nieko nereikia. Tiktai meilės. Gerai, aš palauksiu. — Jis pradėjo kalbėti tyliau. — Palauksiu, kol mane pamilsi. Man to reikia.
Netikėtai Džulija nusijuokė. Kaip viskas paprasta ir aišku!
— Na ką gi, atsakysiu tavo paties žodžiais, — pasakė mergina. — Man irgi reikia, kad tu mane pamiltum.
Jo veidas apsiniaukė. Po to karalius linktelėjo. Regis, merginos žodžiai jį sutrikdė.
Džulija įėjo į kajutę ir atsisėdo ant kušetės, užsidengusi rankomis veidą. Visi tie žodžiai... Kažkoks vaikiškas žaidimas! Ir vis dėlto jie iš širdies, tai tiesa. Džulija susigūžė ir tyliai parvirko, tikėdamasi, jog Rita jos negirdi.
Šturmanas pažadėjo, jog po dvidešimt keturių valandų jie prisišvartuos Aleksandrijoje.
Karalius pasilenkė ir per bortą stebėjo apgaubtą rūko vandenyno paviršių.
Buvo ketvirta valanda ryto. Miegojo net grafas Ruterfordas. Kai Ramzis neseniai buvo užėjęs į kajutę, Samiras taip pat miegojo. Taigi, dabar denyje jis buvo vienas.
Karaliui čia patiko. Patiko variklių gausmas, nuo kurio virpėjo plieninė laivo danga. Ir pats laivas toks galingas! Paradoksalu, kad dvidešimtojo amžiaus žmogus, išradęs šitiek technikos stebuklų, pats pasiliko kaip ir buvęs dvikoje būtybe...
Karalius išsiėmė cigarą — vieną iš tų aromatingų, saldžių cigarų, kuriuos padovanojo jam grafas Ruterfordas. Pridengęs delnu uždegtą degtuką, užsirūkė. Dūmų nesimatė — juos iškart išblaškė vėjas, bet aromatas liko. Ramzis užsimerkė, mėgaudamasis akimirka. Jį vėl užplūdo mintys apie Džuliją Stratford, apie tai, kad ji dabar saugi savo mažoje kajutėje.
Bet Džulijos paveikslas netrukus išnyko, prieš akis iškilo Kleopatra. „Po dvidešimt keturių valandų mes būsime Aleksandrijoje“.
Jis matė priėmimų salę rūmuose, ilgą marmurinį koridorių ir ją, karalienę, tokią pat jauną, kokia dabar buvo Džulija. Kleopatra kalbėjosi su savo patarėjais ir ambasadoriais.
Jis stebėjo karalienę iš koridoriaus. Jo ilgai nebuvo Aleksandrijoje, jis keliavo ir po šiaurės, ir po rytų šalis, aplankė karalystes, kuriose anksčiau neteko pabuvoti. Praėjusią naktį sugrįžo ir iškart atėjo pas ją, į jos miegamąjį.