Visą naktį jiedu mėgavosi meile. Atviri langai žvelgė į jurą. Jie buvo pasiilgę vienas kito. Nors pastaraisiais mėnesiais jis turėjo šimtus kitų moterų, tačiau mylėjo tik vieną Kleopatrą, ir jo aistra karalienei buvo be galo stipri. Kleopatra kurstė tą aistrą, tvirtai glausdama mylimąjį prie savo kūno, nuolat susiliedama su juo.
Štai audiencija baigėsi. Ramzis matė, kaip Kleopatra išlydėjo dvariškius. Pakilo iš sosto ir artėja prie jo — tokia aukšta, stulbinamų formų... ilgas švelnus kaklas, blizgantys juodi plaukai susegti aukštai ant viršugalvio.
Veido išraiška išdidi, riestas smakras. Karalienė stengėsi pabrėžti savo tvirtybę, išdidumą, matyt, vildamasi bent kiek paslėpti įgimtą gundantį patrauklumą.
Bet vos tik ji atitraukė užuolaidą ir atsisuko į Ramzį, jos veidas ir akys nušvito nuostabia šviesa.
Dažniausiai karalius pažinojo tik rudakius žmones. Tarp jų tik jis vienas buvo žydraakis... todėl, kad išgėrė eliksyro. Po to jis keliavo po įvairias šalis, lankėsi žemėse, apie kurias egiptiečiai nieko nežinojo. Ten jis sutiko nemažai mirtingų vyrų bei moterų mėlynomis akimis. Tačiau tik rudos akys jam atrodė tikros, tik jų kalbą jis suprato.
Džulijos Stratford akys buvo rudos, didžiulės, švelnios ir išraiškingos — tokios, kaip kadaise Kleopatros...
„Na, ką mudu šiandien tyrinėsime?“ — paklausė Kleopatra graikiškai. Jiedu kalbėdavosi tik ta vienintele kalba. Jos žvilgsnis saugojo audringos praėjusios nakties atgarsius.
„Labai paprastus dalykus, — atsakė jis. — Persirenk. Eisime į gatvę ir tiesiog pasivaikščiosime tarp žmonių. Pamatysi, ko dar nėra mačiusi jokia karalienė. Štai ko aš noriu“.
Aleksandrija. Kokią Ramzis ją pamatys rytoj? Tai buvo graikiškas miestas su akmenimis grįstomis gatvėmis, baltomis namų sienomis, su pirkliais, susirinkusiais iš viso pasaulio; tai buvo uostas, apgyvendintas audėjų, juvelyrų, stiklo pūtėjų, papiruso meistrų. Jie dirbo šalia prieplaukos mažose didelės turgavietės krautuvėlėse.
Jiedu su Kleopatra vilkėjo beformiais paprastais drabužiais, kuriais dažniausiai vilki norintys ištirpti minioje. Jie nuėjo per turgaus aikštę. Du žmonės, keliaujantys laike. Ramzis jai tiek daug pasakojo apie savo keliones po šiaurės šalis bei po Indiją... Kaip jodinėjo drambliais ir savo akimis matė miegantį tigrą. Jis pabuvojo Atėnuose, kur turėjo galimybę pasiklausyti garsių filosofų.
Ką gi jis sužinojo? Kad romėnų karvedys Julijus Cezaris užkariavo pasaulį, kad jis užkariausiąs ir Egiptą, jei karalienė Kleopatra jo nesustabdysianti.
Apie ką karalienė mąstė tą dieną? Nejaugi ji nekreipė dėmesio į Ramzio žodžius, neįsiklausė į jo patarimus? Ir ką ji pamatė, stebėdama paprastus žmones? Moteris, vaikus, sunkiai dirbančius prie audimo staklių ar skalbyklose? Įvairių tautybių jūrininkus, neramiai šmirinėjančius aplinkui ir ieškančius pramogų?
Jiedu buvo užsukę ir į mokyklas — pasiklausyti mokytojų.
Galiausiai sustojo purvinoje aikštėje. Kleopatra atsigėrė vandens iš visuomeninio šulinio, pasinaudojusi bendru puodeliu.
„Skonis toks pat“, — pasakė tada ji, šelmiškai šyptelėjusi.
Jis pamena, kaip puodelis nukrito į šaltą bedugnę, ir garsas aidu atsimušė į akmenines šulinio sienas. Pamena kūjo dūžius, sklindančius iš prieplaukos pusės; siaurą gatvelę; laivo stiebus, kurie iš toli priminė miško medžius... be lapų.
„Ko tu nori iš manęs, Ramzi?“ — paklausė karalienė.
„Noriu, kad taptum išmintinga Egipto valdove. Aš jau tau sakiau“.
Kleopatra paėmė jį už rankų ir privertė pažvelgti į save.
„Tu nori kažko daugiau. Ruoši mane kažkokiai svarbiai misijai“.
„Ne“, — ištarė jis, bet tai buvo netiesa: jis pirmą kartą pamelavo mylimajai. Skausmas sustiprėjo, tapo nepakeliamas. „Aš vienišas, mano mylimoji. Vienišas tarp mirtingųjų“. Bet jis nepasakė Kleopatrai tų žodžių. Tik stovėjo ir mąstė apie tai, kad jis, nemirtingasis, negalės be jos gyventi.
O kas buvo po to? Dar vienas meilės vakaras. Prie jūros, kuri mainėsi, šėlo — iš žydros po truputį virto sidabrine, o, patekėjus mėnuliui, pasidarė juoda. Juodu supo paauksuoti baldai, kabančios lempos, smilkalų aromatas, o kažkur iš toli sklido arfos garsai — berniukas grojo ir senovės egiptiečių kalba dainavo liūdną dainą, kurios žodžių net pats nesuprato. Tačiau Ramzis juos suprato...
Prisiminimai vijo vienas kitą. Štai jo rūmai Tėbuose. Tuomet Ramzis dar buvo mirtingas, kaip visi. Jis bijojo mirties ir pažeminimų. Tada jis turėjo haremą, kuriame buvo šimtas žmonų. Jam atrodė, jog haremas — našta.
„Kiek meilužių turėjai, man išvykus?“ — paklausė jis Kleopatros.
„O, buvo daug vyrų, — atsakė ji žemu, beveik vyrišku balsu. — Bet meilužiu nebuvo nė vienas iš jų“.
Meilužių bus. Bus Julijus Cezaris, po to dar vienas, dėl kurio karalienė pamirš viską, ko ją mokė Ramzis. „Viskas dėl Egipto!“ — raudojo ji. Bet prašė ne dėl Egipto. Tuomet pati Kleopatra ir buvo Egiptas. O ji gyveno dėl Antonijaus...
Jau švito. Rūkas virš jūros po truputį sklaidėsi. Dabar Ramzis matė mirgantį žydrą vandens paviršių. Aukštai danguje kilo blyški saulė. Ir karalius pajuto jos poveikį — kūnas prisipildė energijos.
Cigaras jau seniai užgeso. Ramzis sviedė jį už borto. Ir pasiėmė kitą.
Už nugaros pasigirdo žingsniai.
— Beliko vos kelios valandos, sere.
Prie jo cigaro prikišo degtuką.
— Taip, mano drauge. — Ramzis užsitraukė dūmą. — Išlipsime iš šito laivo ir pasijusime tarsi išėję iš užmaršties. Ką mums daryti su tais dviem, kurie žino mūsų paslaptį? Jaunas niekšelis ir senstelėjęs filosofas. Kuris iš jų labiau pavojingas?
— Argi filosofai tokie pavojingi, sere?
— Grafas Ruterfordas tiki antgamtiškais dalykais, Samirai. Jis ne bailys. Jis nori sužinoti amžino gyvenimo paslaptį. Ir supranta, ką tai reiškia.
Atsakymo nebuvo. Samiro veidas, kaip ir anksčiau, buvo rūškanas.
— Atskleisiu tau dar vieną paslaptį, drauguži, — pasakė karalius. — Regis, man patinka šitas žmogus.
— Aš tą pastebėjau, sere.
— Įdomi asmenybė, — ištarė Ramzis ir nustebo pajutęs, jog balsas suvirpėjo. Jam sunku buvo tęsti, bet vis dėlto karalius pasakė ką norėjęs: — Man patinka su juo kalbėtis.
Henkokas sėdėjo prie stalo savo kabinete muziejuje ir žiūrėjo į inspektorių Trentą iš Skotlandjardo.
— Na, ką gi, matau, jog neturime kitos išeities. Paprašysime prokuroro orderio, įeisime į namus ir apžiūrėsime kolekciją. Suprantama, jei viskas savo vietoje, jei nedingo nė viena moneta...
— Sere, turint galvoje tą faktą, jog dvi monetos jau guli pas mus, vargu ar galima šito tikėtis...
ANTRA DALIS
1 skyrius
Viešbutis buvo panašus į milžinišką rožinį tortą — maurų stiliaus arkomis, mozaikos grindimis, lakuotomis širmomis, pintais krėslais, su plačiomis terasomis, nusileidžiančiomis į baltą saulės apšviestą smėlį ir Viduržemio jūros plynumą.
Didžiuliame vestibiulyje ir kitose bendrose salėse būriavosi baltai apsitaisę amerikiečiai bei europiečiai. Viename atvirame bare skambėjo Vienos muzika, kitame skambino jaunas amerikiečių pianistas. Žalvariu iškaltos liftų kabinos, esančios tiesiai priešais lenktus laiptus, regis, judėjo nesustodamos.
Suprantama, jeigu Ramzis būtų pamatęs panašų statinį kokiame nors kitame mieste, jis nebūtų taip apstulbęs. Eliotas pastebėjo, kaip karalius pasikeitė, išvydęs Aleksandriją.
Kur dingo gyvybingumas, trykštanti per kraštus energija? Kai visi gėrė arbatą, Ramzis buvo tylus, nekalbus ir atsisakė pasivaikščiojimo.
O kai per vakarienę visi pradėjo aptarinėti netikėtą Henrio išvykimą į Kairą, karalius supyko.