Lourensas sustojo, vėl nusivalė prakaituotą kaktą. Labai jau čia karšta. Dar kelios trumputės valandos ir čia atlėks muziejaus darbuotojai, reikalaudami palikti kapavietę ir įleisti juos. Kaip gaila, kad jis susietas su muziejumi. Jau verčiau būtų vienas dirbęs. Dievas mato — jam tie muziejaus darbuotojai visai nereikalingi. O dabar jie atims iš jo visą atradimo džiaugsmą.
Saulės spindulys prasiskverbė pro grubiai iškirstą durų angą, apšvietė alebastrinius ąsočius... Lourensui pasirodė, jog jis išgirdo kažin kokį garsą — silpną, primenantį atodūsį ar galbūt šnabždesį.
Jis atsisuko, pažvelgė į mumiją, kurios figūra bei bruožai aiškiai matėsi pro tvarsčius. Žmogus, kuris skelbėsi esąs Ramzis, buvo aukšto ūgio ir tikriausiai gražus.
Jis ne toks senas, kaip ta būtybė, kuri ilsisi Kairo muziejuje. Bet juk šitas Ramzis pareiškė esąs apskritai nesenstantis. Pareiškė, kad jis nemirtingas, ir dabar tiesiog miega. Niekas negalėjo jo sunaikinti, netgi nuodai, esantys šitame kambaryje, kurių jis pakankamai prisiragavo, kai liūdesys dėl Kleopatros panardindavo jį į beprotybę. Jam įsakius, vergai suvyniojo bejausmį jo kūną; palaidojo gyvą, paties paruoštame karste, apgalvoję kiekvieną detalę; po to užmūrijo įėjimą į kapavietę, uždėjo didžiulę plokštę, ant kurios paliko jo paties rankomis padarytą užrašą.
Bet kas atsitiko, kas sukėlė tokią nesąmoningą būseną? Čia tai galvosūkis! Pritrenkianti istorija! O kas, jeigu...
Lourensas negalėjo atitraukti akių nuo būtybės, suvyniotos į gelsvą audinį. Nejaugi jis iš tiesų tikėjo, jog po šiuo audiniu teberusena gyvybė? Nejaugi būtybė gali judėti ir kalbėti?
Ta mintis privertė Lourensą šyptelėti.
Jis atsisuko į ant stalo stovinčius ąsočius. Saulė nedidelį urvą pavertė pragaru. Lourensas paėmė nosinę ir kilstelėjo arčiausiai stovėjusio ąsočio dangtį. Aštrus migdolų kvapas. Kažkas ne mažiau stiprus už mirtiną cianidą.
Ramzis Nemirtingasis rašė, jog išgėrė pusę ąsočio turinio, norėdamas padėti tašką savo prakeiktame gyvenime.
„O kas, jeigu po šitais tvarsčiais iš tiesų nemirtinga būtybė?“
Ir vėl tas pats garsas. Kas tai buvo? Ne šnaresys, ne. Bet kažkas panašaus į jį. Jau greičiau atodūsis.
Archeologas vėl pažvelgė į mumiją. Dabar saulė apšvietė visą figūrą, jos spinduliuose sukosi dulkių stulpai... Lygiai taip pat saulė skverbiasi pro šventovių vitražus arba pro senų ąžuolų šakas niūriuose miško kloniuose.
Lourensui pasirodė, jog nuo gulinčios figūros kyla dulkės — blyškiai auksinis mažyčių dalelių šydas. Ne, jis tik pernelyg pavargęs!
Ir pati figūra jau dabar nebeatrodė sudžiūvusi — ji įgavo ryškius žmogaus kontūrus.
— Kas gi tu išties buvai, seni? — švelniai kreipėsi Lourensas į mumiją. — Beprotis? Apgavikas? O gal tu nesi apsišaukėlis? Gal tu tikrai pats Ramzis Didysis?
Jis ištarė šiuos žodžius prancūziškai — ir į jį padvelkė šalčiu. Lourensas pakilo ir priėjo arčiau mumijos.
Atrodė, tarsi paslaptinga būtybė maudosi saulės spinduliuose. Pirmą kartą po stipriai suveržtais tvarsčiais jis pastebėjo antakių kontūrus. Ir veido bruožai tapo ryškesni, labiau išraiškingi.
Lourensas šyptelėjo. Jis kreipėsi į būtybę lotyniškai, kruopščiai rinkdamas žodžius ir dėliodamas sakinius vieną po kito:
— Ar žinai, nemirtingas faraone, kaip ilgai tu miegojai? Tu, paskelbęs, jog gyvenai visą tūkstantmetį?
Ar jis stipriai iškraipė senąją kalbą? Jis tiek daug metų vertė senuosius hieroglifus, jog Cezario kalba jam atrodė grubi ir jis su ja elgėsi atsainiai.
— Praėjo dukart daugiau laiko, kai tu užmūrijai save šioje kapavietėje, po to, kai Kleopatra prie savo krūtinės sušildė nuodingą gyvatę.
Jis minutei nutilo, vis neatitraukdamas akių nuo keistos figūros. Kodėl šita mumija nepažadina giliai jame slypinčios šaltos mirties baimės? Jis patikėjo, jog po šita danga kažin kokiu būdu išliko vis dar rusenanti menka gyvybė; jog po tvarsčiais slepiasi siela, kuri išsilaisvins tik kam nors juos nuėmus.
Dabar Laurensas net negalvodamas prabilo angliškai:
— Jei tik tu būtum nemirtingas! Jei tik galėtum atsimerkti ir pažvelgti į šiuolaikinį pasaulį! Kaip gaila, kad privalau laukti kažkieno leidimo ir negaliu nuplėšti nuo tavęs šitų apgailėtinų tvarsčių ir pažvelgti į tavo veidą!
Veidas. Nejaugi jame kas nors pasikeitė? Ne, tai tik saulės spindulių žaismas. Nors, dabar veidas atrodė kažkoks papilnėjęs. Lourensas intuityviai ištiesė ranką, norėdamas paliesti jį, tačiau ranka sustingo pusiaukelėje.
Jis vėl prabilo lotyniškai:
— Dabar jau tūkstantis devyni šimtai keturioliktieji metai, didysis karaliau. Ir Ramzio Didžiojo vardas žinomas visame pasaulyje — taip pat ir paskutinės Egipto karalienės Kleopatros vardas.
Už jo nugaros netikėtai pasigirdo šnaresys. Tai buvo Henris.
— Kalbate lotyniškai su Ramziu, dėde? Gal tavo smegenis jau paveikė prakeiksmas?
— Jis supranta lotyniškai, — atsakė Lourensas, vis dar neatitraukdamas nuo mumijos akių. — Ar ne taip, Ramzi? Ir graikiškai jis supranta. O taip pat farsi bei etruskų kalbas. Ir dar daug kitų pasaulio užmirštų kalbų. Galbūt jis mokėjo šiaurinių barbarų kalbas, iš kurių prieš daugelį metų ir kilo mūsų gimtoji anglų kalba. — Ir Lourensas vėl prakalbo lotyniškai: — Paklausyk, didysis karaliau, išoriniame mūsų pasaulyje tiek daug įvairiausių stebuklų. Galiu tau parodyti tiek nuostabių dalykų...
— Nemanau, kad jis tave girdi, dėde, — abejingai ištarė Henris. Pasigirdo stiklo skambėjimas. — Bent jau tikiuosi, kad negirdi.
Lourensas staigiai atsisuko. Suspaudęs po pažastimi odinį portfelį, Henris dešinėje rankoje laikė ąsočio dangtį.
— Nesiliesk prie jo! — suriko Lourensas. — Tai nuodai, avigalvi. Visuose šiuose indeliuose yra nuodai! Pakaks vieno lašo, kad taptum toks pats, kaip jis. Žinoma, jeigu jis iš tiesų miręs. — Jau vos pamatęs sūnėną, Lourensas įsiuto, ypač dabar, tokiu metu.
Archeologas atsisuko į mumiją. Nieko sau! Net rankos atrodė papilnėjusios. Ir vienas žiedų vos neperplėšė audinio. O prieš keletą valandų...
— Nuodai? — už nugaros paklausė Henris.
— Tai tikra nuodų laboratorija, — paaiškino Lourensas. — Tų pačių nuodų, kuriuos prieš nusižudydama išmėgino Kleopatra, davusi jų savo bejėgiams tarnams.
Beje, kam eikvoti laiką, pateikiant Henriui tokią neįkainojamą informaciją?
— Kokios ekscentriškos smulkmenos, — ciniškai bei sarkastiškai atsiliepė sūnėnas. — O aš maniau, kad jai įgėlė gyvatė.
— Tu visiškas idiotas, Henri! Istoriją išmanai prasčiau už kupranugarių varovą. Prieš pasirinkdama gyvatę, Kleopatra išbandė šimtus rūšių įvairiausių nuodų.
Lourensas atsisuko ir šaltai pažvelgė į sūnėną, kuris tuo metu lietė Kleopatros biustą, negrabiai pirštu braukdamas per marmurinę nosį bei akis.
— Gerai, manau, tai nekeičia esmės. O monetos? Nejaugi ketini jas atiduoti Britų muziejui?
Lourensas atsisėdo ant nešiojamos kėdutės, kyštelėjo plunksną į rašalą. Kur čia jis sustojo? Neįmanoma susikaupti, kai tau nuolat trukdo.
— Tave domina tiktai pinigai? — šaltai paklausė jis. — Ir kam tau jų reikia? Vis tiek tuojau pat praloši. — Jis pakėlė akis į sūnėną. Kada nuo šito gražaus veido dingo jaunatviškos ugnies pėdsakai? Kada savimeilė pavertė grubiais jo bruožus ir susendino, kada šis veidas tapo toks beviltiškai nuobodus? — Kuo daugiau tau duodu, tuo tu daugiau praloši. Dėl Dievo, grįžk į Londoną. Pas savo meilužę ar pas draugužes iš miuzikholo. Svarbiausia, nešdinkis iš čia.
Lauke pasigirdo ausį rėžiantis garsas — smėlėtame kelyje čerškėdama sustojo dar viena mašina. Į urvą įžengė tamsiaodis tarnas, moliu išterliotais drabužiais. Jo rankose buvo padėkas su pusryčiais. Jam iš paskos įėjo Samiras.