— ... Ramzis Antrasis, garsiausias iš visų Egipto faraonų.
Žiūrėdamas į išdžiūvusias galūnes, jis vos nesusijuokė, ir čia pat pajuto keistą skausmą krūtinėje. Karalių nusmelkė netikėta mintis: jei tuomet jis nebūtų užėjęs į urvą, pas žynę, dabar po šiuo gaubtu gulėtų išdžiūvęs jo kūnas... toks pat šlykštus. Jo palaikai. Ir jis nebūtų nugyvenęs visų šitų metų, nebūtų tiek daug visko pamatęs bei supratęs...
Kaip čia triukšminga! Džulija kažką pasakė, tačiau jis neišgirdo. Galvoje ūžė. Staiga jis pamatė vaizdo visumą: šlykštūs apgailėtini lavonai, tarsi ištraukti iš įkaitintos krosnies, purvini, dulkėti stiklai, šmirinėjantys turistai.
Jis išgirdo Kleopatros balsą. „Jei leisi jam numirti, mirsiu ir aš. Paimk, aš jo negersiu!“
Jie vėl kažkur eina. Kur? Samiras pasakė, jog metas dingti iš čia.
Ramzis sunkiai atitraukė žvilgsnį nuo susiraukšlėjusios mumijos ir pamatė įdėmiai jį stebintį Eliotą. Kaip suprasti jo veido išraišką? Kas tai? Supratimas ir užuojauta.
„Argi galite jūs mane suprasti? Aš ir pats savęs nesuprantu“.
— Eime, sere.
Ramzis pakluso Samirui. Egiptietis paėmė jį už rankos ir nusivedė link išėjimo. Mis Barington juokėsi: Aleksas kažką kuždėjo merginai į ausį. Pro šalį ėjusių prancūzų turistų čiauškėjimas buvo nepakenčiamas. Kokia šlykšti grubi kalba!
Ramzis dar kartą atsigręžė į stiklines vitrinas. Taip, reikia kuo greičiau nešdintis iš čia. Kodėl jie eina koridoriumi į kitą pastato kraštą? Regis, jau viską apžiūrėjo. Štai kuo baigėsi tautos svajonės bei viltys: milžinišku dulkėmis nusėtu mauzoliejumi, kur gali žvingauti jaunos merginos ir klaidžioti būriai turistų.
Koridoriaus gale ekskursijos vadovas sustojo. Kas ten? Dar vienas kūnas po gaubtu. Argi tokioje tamsoje ką nors galima pamatyti? Pro purviną langą viršuje skverbėsi silpna gatvės šviesa.
— Nežinoma moteris... įdomus natūralaus balzamavimo pavyzdys.
— Ar čia leidžiama rūkyti? — pakuždėjo Ramzis Samirui į ausį.
— Ne, sere, bet mes galime iš čia išeiti. Ir palaukti mūsiškių gatvėje, jei norite...
— Šios nežinomos moters kūną pati gamta pavertė mumija...
— Eime, — pasakė Ramzis ir uždėjo ranką Samirui ant peties.
Reikia įspėti Džuliją, kad nepradėtų jaudintis. Ramzis žengė žingsnį pirmyn, truktelėjo Džuliją už rankovės ir žvilgtelėjo į kūną po stikliniu gaubtu.
Jo širdis sustojo.
— Ir nors didesnę dalį drobulių jau seniai nuplėšė — greičiausiai tai plėšikų darbas, — pats moters kūnas puikiai išsilaikė upės dumble. Panašiai, kaip ir kiti kūnai, rasti šiaurės pelkėse...
Banguoti plaukai, ilgas grakštus kaklas, nuolaidūs švelnūs pečiai... O veidas... Pats veidas! Ramzis negalėjo patikėti savo akimis! Jo galvoje skambėjo ekskursijos vadovo balsas: „... nežinoma moteris... Ptolemėjų epocha... graikų-romėnų periodas. Bet pažvelkite į šį egiptietišką profilį. Kokia lūpų linija...“
Smilkiniuose tvinksėjo... Vėl nusikvatojo mis Barington...
Ramzis puolė pirmyn. Nustūmė mis Barington ranką. Aleksas kažką griežtai jam pasakė, pavadino vardu. Ekskursijos vadovas sutrikęs žiūrėjo į jį.
Bet karalius įsmeigė akis į stiklą. Jos veidas! Tai buvo ji: plonyčiai laidojimo apdarai įaugę į jos kūną, plikos rankos ramiai sudėtos ant krūtinės, iš po tvarsčių kyšo nuogos pėdos. Viskas juoda... tai dėl upės dumblo, kuris aplipo kūną ir padėjo jį išsaugoti.
— Ramzi, kas atsitiko?
— Sere, ar jums bloga?
Jie puolėsi prie Ramzio, apsupo iš visų pusių, kažkas bandė ištempti iš salės, bet jis piktai pasimuistė ir vėl atsisuko.
Ir išgirdo, kaip trakštelėjo stiklas. Sukaukė sirena, primenanti išsigandusios moters cypimą.
Pažvelk į užmerktas jos akis. Tai ji! Jam nereikia nei žiedų, nei vardų. Tai tikrai ji.
Pasirodė ginkluotas apsaugininkas. Džulija susijaudinusi kažką kalbėjo. Mis Barington atrodė išsigandusi. Aleksas įtikinėjo jį išklausyti.
— Aš tavęs negirdžiu. Nieko dabar negirdžiu. Tai ji. „Nežinoma moteris“ — tai ji, paskutinė Egipto karalienė.
Jis išsiveržė iš kažkieno rankų. Pasilenkė prie dulkėto stiklo. Jam norėjosi sudaužyti šitą šlykštų gaubtą. Iš jos kojų tik kaulai belikę; kairiosios rankos pirštai išdžiūvę, tai jau skeleto pirštai. Bet šitas veidas, šitas nuostabus veidas! Kleopatra...
Pagaliau jis leidosi išvedamas. Džulija kažko klausinėjo, bet Ramzis tylėjo. Ji sumokėjo už sugadintą vitriną bei už sukeltą triukšmą. Karaliui norėjosi atsiprašyti merginos.
Daugiau jis nieko negalėjo prisiminti. Prisiminė tik jos veidą ir figūrą: būtybę, kuri buvo iškelta iš upės dugno ir paguldyta ant medinės vitrinos lentos taip, kad drobulės iš kraštų buvo nukarusios žemyn, tarsi jas vis dar tebeskalautų upės vanduo. Ir jos plaukai. Tankūs, garbanoti... Iki šiol jo akyse stovi Kleopatros figūra.
Džulija vėl kažką kalbėjo. Viešbutyje degė blanki, jauki šviesa. Jis norėjo kažką atsakyti merginai, bet negalėjo. Ir dar prisiminė: kai susijaudinęs bei sutrikęs nusigręžė nuo mumijos, vėl sutiko supratingą, užjaučiantį Elioto žvilgsnį.
Oskaras vos spėjo paskui Henkoką ir du iš Skotlandjardo atvykusius policininkus. Jie praėjo pro svetaines ir sustojo egiptietiškoje salėje. Ak, nereikėjo įsileisti jų į namus! Jie neturėjo teisės čia veržtis. Ir dabar eina tiesiai prie sarkofago.
— Bet mis Džulija labai supyks, sere. Tai jos namai. Jūs negalite tų daiktų liesti, sere, tai misterio Lourenso radinys, jo nuosavybė.
Henkokas žiūrėjo į penkias auksines Kleopatros monetas, gulinčias ant aksominės pagalvėlės.
— Bet juk monetas galėjo pavogti Kaire, sere. Dar prieš sudarant kolekcijos katalogą.
— Taip, jūs visiškai teisus, — pasakė Henkokas. Jis atsisuko į sarkofagą.
Džulija įpylė į Ramzio bokalą vyno, bet karalius net nepažvelgė į jį.
— Gal pasiaiškinsi, — sušnabždėjo ji. — Tu atpažinai ją? Anksčiau ją pažinojai?
Jie ilgai sėdėjo tylėdami. Už plonyčių užuolaidų lėtai leidosi saulė. Po truputį rimo gatvės klegesys.
Džulija jau pavargo verkti.
— Bet juk to negali būti... — Ne. Netgi jai tokia prielaida atrodė neįtikėtina. Ji vėl pagalvojo apie tą moterį: auksinė tiara ant galvos buvo tokia pat juoda, kaip ir visas jos kūnas. — Juk negali būti, kad ji...
Karalius lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė į Džuliją. Jo žydrų akių žvilgsnis buvo sunkus.
— Negali būti! — pašaipiai atsiliepė jis. Balsas kimus, kupinas kančios. — Negali būti! Jūs iškasėte tūkstančius mirusių egiptiečių. Slampinėjate po jų piramides, po jų kapavietes dykumose, po katakombas. Nėra nieko neįmanomo!
— O Viešpatie... — Džulijos skruostais ritosi ašaros.
— Juos vagia, parduoda, perka, — tęsė Ramzis. — Ar dar yra šioje žemėje bent vienas vyras, moteris ar vaikas, kurio kūnas nebūtų iškastas ir pateiktas visų dėmesiui? Nieko nėra neįmanomo!
Akimirką merginai pasirodė, jog karalius visiškai nesivaldo; bet staiga jis tarsi atsitokėjo ir ramiai pažvelgė į ją. Po to jo akys apsiblausė, atrodė, kad jis visai nemato merginos.
— Mums nebūtina likti Kaire, jei tu daugiau nebenori...
Ramzis lėtai atsisuko ir nustebęs pažvelgė į ją, tarsi atsibudęs po ilgai trukusio miego. Atrodė, jis pats nustebo, kodėl taip ilgai su ja nesikalbėjo.
— Ne, — pasakė Ramzis. — Mes negalime išvykti. Tik ne dabar. Aš nenoriu išvažiuoti...
Jo balsas suvirpėjo, tarsi jis tik dabar būtų suvokęs, ką kalba. Jis pakilo ir net neatsisukęs nuskubėjo prie durų.
Džulija matė užsidarant duris, girdėjo jo žingsnius koridoriuje. Ir vėl iš jos akių pasipylė tylios skausmo ašaros.