Ką jai daryti? Kaip jį paguosti? Ar gali ji, pasinaudojusi savo įtaka, gauti leidimą išnešti iš muziejaus tos moters kūną ir palaidoti pagal visus papročius? Vargu. Jos prašymas visiems pasirodys kvailas ir nepagrįstas. Ir kam to reikia? Juk visuomenės dėmesiui pateikta daugybė karalių mumijų.
Du policininkai sutrikę žiūrėjo į žmogų iš Britų muziejaus.
— Dabar mums reikia išeiti, sere. Neturime orderio apžiūrėti mumijos sarkofagą. Atėjome įsitikinti, ar savo vietoje monetos. Ir tą padarėme.
— Niekai, — nesutiko Henkokas. — Jeigu mes turime teismo leidimą, galime viską apžiūrėti. Taip, atėjome pažiūrėti, ar savo vietoje kolekcija, bet, prieš išeidamas, norėčiau įsitikinti, ar ir mumija vis dar tebėra savo vietoje.
— Bet, sere... — įsiterpė Oskaras.
— Nereikia nieko sakyti, bičiuli. Jūsų šeimininkė pabėgo į Kairą, palikusi be apsaugos neįkainojamas vertybes. Be mūsų leidimo. — Henkokas atsisuko į policininkus. — Atidenkite sarkofagą, — įsakė jis.
— Nepatinka man visa tai, — pasakė Trentas.
Henkokas pastūmė jį į šalį ir pats nukėlė dangtį: nei policininkai, nei Oskaras nespėjo jam sukliudyti.
Galtonas paėmė iš jo dangtį ir atsargiai padėjo ant grindų. Oskaras tyliai aiktelėjo.
Viduje buvo susiraukšlėjusi pajuodavusi mumija.
— Velniai rautų, kas čia vyksta? — įsiuto Henkokas.
— Ką jūs turite galvoje, sere? — mandagiai pasidomėjo Trentas.
— Reikia kuo greičiau viską sugrąžinti į muziejų!
— Bet, sere...
— Tai ne ta mumija, kvaily tu nelaimingas! Tai mumija iš Londono sendaikčių parduotuvės. Pats ją tenai mačiau. Man net siūlė ją pirkti. Velniai rautų tą moterį! Ji pavogė amžiaus radinį!
Buvo jau po vidurnakčio. Miesto pasilinksminimų vietose nutilo muzika. Kairas miegojo.
Eliotas vienas vaikštinėjo po „Šeferdo“ viešbučio kiemą tarp dviejų fligelių. Kairė jo koja buvo visai nutirpusi; tačiau tai grafo visai nejaudino. Jis stebėjo viršutinį langą, pro kurį matėsi po kambarį vaikščiojanti figūra. Tai buvo Ramsėjus.
Samiro kambaryje buvo tamsu. Prieš valandą užgeso šviesa ir Džulijos kambaryje. Aleksas jau seniai miega. Jį labai sujaudino Ramsėjaus elgesys, jis nerimavo dėl Džulijos, vargšės merginos, įsimylėjusios kažkokį beprotį.
Šešėlis sustingo. Prisiglaudė prie langinių. Eliotas stovėjo kiemo tamsoje. Jis matė, kaip egiptietis pažvelgė į juodą dangti, į žvaigždes, pakibusias virš namų stogų.
Po to šešėlis dingo. Eliotas apsisuko ir nušlubčiojo prie vestibiulio durų. Jis jau pasiekė pusiau apšviestą fojė, kur už staliuko stovėjo šveicorius, kai pamatė pagrindiniais laiptais žemyn besileidžiantį Ramsėjų. Vyriškis buvo nerūpestingai apsirengęs, neįprastai susišukavęs. Jis pasuko prie išėjimo.
„Aš visai išsikrausčiau iš proto, — pamanė Eliotas. — Niekada dar nebuvau toks kvailai drąsus“.
Tvirtai suspaudęs rankoje lazdą, jis nusekė paskui Ramsėjų. Išėjęs į gatvę, priekyje pamatė einančią per aikštę tamsią figūrą. Kairę koją skaudėjo taip stipriai, jog Eliotas sukando dantis. Bet savo užmačių neatsisakė.
Po keleto minučių Ramsėjus jau buvo prie muziejaus. Eliotas matė, kaip jis susimąstė, kiek pastovėjo prie pagrindinio įėjimo, po to nužingsniavo link dešiniojo pastato kampo, kur švietė grotuotas langas.
Geltona šviesa degė mažame tarnybinio įėjimo prieangyje. Sargas taikiai snaudė, atsilošęs patogiame krėsle. Durys buvo atviros.
Įėjęs į muziejų, Eliotas greitai perėjo per tuščias pirmo aukšto sales, pro dievų bei deivių statulas. Galiausiai pasiekė plačius laiptus ir, tvirtai įsikibęs turėklų, ėmė kilti aukštyn — lėtai, žingsnis po žingsnio, saugodamas skaudančią koją, stengdamasis nesudrumsti tamsoje skendinčio pastato naktinės tylos.
Koridorius buvo užlietas pilka blankia šviesa. Jo gale baltavo langas. Ramsėjus stovėjo prie stiklinės vitrinos, kur ilsėjosi panašus į blizgančias anglis mirusios moters kūnas, suvyniotas į suakmenėjusius skudurus. Jis nulenkė galvą. Regis, meldėsi.
Atrodė, tarsi kažką šnabžda. O galbūt verkia? Eliotas aiškiai matė jo profilį, rankos judesius. Štai jis įkišo ranką į kišenę ir kažką ištraukė. Kažką blizgantį.
Stiklinis indelis su skysčiu.
„Viešpatie, nejaugi jis rengiasi tai padaryti?!“ Nejaugi tai tas pats eliksyras, kurį pats karalius anuomet išbandė? Eliotas vos nesuriko ir nepuolė prie Ramsėjaus. Taip norėjosi sugriebti jį už rankos ir sustabdyti. Bet kai tas atidarė buteliuką, kai skambtelėjo metalinis kamštelis, grafas įsispraudė į koridoriaus kampą ir pasislėpė už aukštos stiklinės vitrinos.
Kiek kančios buvo toje stovinčioje tamsoje figūroje, kiek sielvarto ir nevilties! Vienoje rankoje tebelaikydamas buteliuką, jis kita ranka numetė nuo moters kaktos susivėlusių tankių plaukų sruogą.
Po to apsisuko, tarsi ketindamas išeiti. Elioto jis nematė.
Koridoriaus apšvietimas kiek pakito. Tikriausiai artėjo saulėtekis: langas nušvito pilka dar neryškia šviesa, ant vitrinos stiklo ėmė šokinėti saulės blyksniai.
Ramsėjus atsisuko. Eliotas išgirdo, kaip jis giliai atsiduso. Grafas jautė jo kančią. Bet juk tai tikra beprotybė, kliedesiai...
Jis bejėgiškai stebėjo, kaip Ramsėjus vėl priėjo prie stiklinio gaubto, nukėlė dangtį ir tyliai pastatė prie sienos. Dabar jis galėjo paliesti moters kūną.
Žaibiškai jis vėl išsitraukė stiklinį indelį... Žvilgantys skysčio lašai vienas po kito krito ant moters kūno.
— Ir vis tiek nepadės, — sušnabždėjo panosėje Eliotas. Jis dar tvirčiau prigludo prie sienos, toliau stebėdamas egiptietį.
Apimtas siaubo ir tuo pačiu metu sužavėtas, grafas stebėjo, kaip Ramsėjus baltu skysčiu liečia mirusios moters galūnes, kaip pasilenkęs prikiša indelį prie jos lūpų.
Tamsoje pasigirdo kažin koks šnypštimas. Eliotas tyliai aiktelėjo. Ramsėjus atšlijo, atsirėmė į sieną. Buteliukas iškrito jam iš rankų ir nuriedėjo akmeninėmis grindimis. Jame dar buvo likę stebuklingo eliksyro.
Ramsėjus neatitraukdamas akių žiūrėjo į gulinčią mumiją.
Eliotas pamatė, kaip tamsi masė vitrinoje sujudėjo. Jis net išgirdo kažką panašaus į atodūsį.
„O, Viešpatie! Žmogau, ką tu padarei? Ką tu prikėlei?!“
Vitrina sugirgždėjo, sutraškėjo. Mumija lėtai kėlėsi...
Ramsėjus puolė bėgti koridoriumi. Prislopintas riksmas išsiveržė iš jo krūtinės. Eliotas pamatė, kaip tamsi figūra atsisėdo vitrinoje. Medinė dėžė sutraškėjo ir subyrėjo. O mumija jau stovėjo šalia! Didžiulė galva su juodų plaukų kupeta, kurie tarsi dūmų kamuoliai raitėsi per pečius. Juoda oda regimai keitėsi, šviesėjo. Šlykščiai sudejavusi, būtybė pakėlė į viršų rankas. Tai buvo skeleto rankos.
Ramsėjus desperatiškai meldėsi, įterpdamas į maldą Egipto dievų vardus. Eliotas prispaudė ranką prie lūpų.
Palinkusi pirmyn, šnarėdama basomis kojomis, kaip šnara pelės ar žiurkės senuose namuose, mumija nuleido rankas ir pajudėjo link Ramsėjaus.
Jos didžiulėse atvirose akyse spindėjo šviesa. Plaukai vis tankėjo, ilgėjo, darėsi juodesni ir leidosi vis žemiau, uždengdami liesus moters pečius.
Bet kokios čia baltos dėmės dengia jos kūną? Tai kaulai, kyšo balti kaulai — tose vietose, kur galbūt per daugelį šimtmečių laikas sunaikino raumenis, minkštus audinius bei odą. Atviri kaulai matėsi ant kairės kojos, ant dešinio pado, ant rankų pirštų, kuriuos moteris tiesė į Ramsėjų.
„ Ji neišsilaikė. Tu prikėlei būtybę, kuri ne iki galo atsigavo!“
Langas dar labiau prašviesėjo. Į patalpą prasiskverbė saulės spinduliai. Ramsėjus traukėsi atatupstas pro Eliotą, įsikibo turėklų. Būtybė vis tvirčiau, vis greičiau ėjo paskui jį, kol galiausiai pateko po saulės spinduliais.