Mumija pasinėrė į šviesą. Kvėpavimas, sumišęs su dejavimu, padažnėjo, jame girdėjosi baimė, neviltis.
Susiraukšlėjusios rankos papilnėjo, oda parudavo. Veidas taip pat pasidarė bronzinis. Saulė, prisilietusi prie būtybės, padarė ją labiau panašią į žmogų.
Mumija atsisuko į šviesą, tarsi ketindama ją sugerti. Ir tada iš žaizdų, dengusių skeletą, pasipylė kraujas. Gyvas kraujas!
Eliotas užsimerkė. Atrodė, jis tuojau pat neteks sąmonės. Apačioje pasigirdo triukšmas. Trinktelėjo durys.
Grafas atmerkė akis ir pamatė prie jo artėjančią mumiją. Jis atsisuko, ieškodamas Ramsėjaus — tas įsikibęs į turėklus, siaubo iškreiptu veidu, spoksojo į mumiją.
„Dieve, sugrąžink ją į vietą!“ Eliotas pajuto pažįstamą skausmą krūtinėje. Skausmas pervėrė kairę ranką ir jis iš visų jėgų suspaudė lazdą. Vos išsilaikęs ant kojų, grafas prisivertė kvėpuoti ramiai, lygiai.
Tuo tarpu mumija vis keitėsi. Oda įgavo natūralią spalvą, banguoti plaukai jau visai uždengė pečius... Netgi apranga pasikeitė. Tose vietose, kur pateko eliksyras, drobė vėl buvo balta. Kai būtybė dejavo, matėsi balti jos dantys. Papilnėjo krūtys. Atskleisdama, ryškindama moteriškas formas, drobulė plyšo ir nukaro, vyniodamasi aplink kojas, kurios netvirtai šlepsėjo pirmyn.
Mumijos akys įsmigo į koridoriaus gale stovėjusį žmogų. Iš jos krūtinės veržėsi prikimęs kvėpavimas, burna buvo perkreipta.
Iš apačios atskriejo triukšmas, kažkas sušvilpė. Kalbėjo arabiškai.
Ramsėjus pasilenkė per turėklus. Laiptais jau kilo žmonės. Riksmas galėjo reikšti tik viena — jį pastebėjo.
Apimtas panikos, jis puolė prie moters figūros, buvusios jau visai netoli.
Iš jos lūpų pasigirdo beviltiškas riksmas:
— Ramzi!
Grafas vėl užsimerkė. O kai atsimerkė, pamatė pro šalį einančią moterį, tiesiančią pirmyn panašias į skeleto rankas.
Kažkas suriko: „Nejudėti!“ — ir iššovė. Būtybė sucypė, užsidengė rankomis ausis ir puolė bėgti atgal. Kulka pataikė į Ramsėjų, ir jis vos nepargriuvo ant laiptais kylančio žmogaus. Greitai apsisuko ir nuėjo paskui ką tik jo atgaivintą moterį. Ir vėl pasipylė šūviai. Koridorius buvo puikus rezonatorius — tratėjo kurtinančiai. Ramsėjus persisvėrė per turėklus. Moteris suvirpėjo, ji vis dar buvo užsikimšusi ausis. Vienu metu vos neprarado pusiausvyros. Ji atsidūrė prie pat akmeninio sarkofago, stovėjusio šalia priešingos koridoriaus sienos. Kai kulkos vėl suzvimbė, ji suklykė:
— Ramzi!
Tai buvo sužeisto žvėries klyksmas...
3 skyrius
Eliotas vėl vos nenualpo. Užsimerkęs, jis mėšlungiškai gaudė orą. Kairioji ranka, suspaudusi lazdą, buvo visai nejautri.
Jis girdėjo, kaip apsaugininkai triukšmingai tempia Ramsėjų laiptais. Tas akivaizdžiai priešinosi, tačiau jų buvo daug.
O moteris... Ji kažkur dingo. Po to Eliotas vėl išgirdo šlepsint basas kojas. Pro virtinos stiklą jis pamatė, jog mumija eina koridoriumi gilyn. Ji siūbavo į šalis, mėšlungiškai kilnojosi krūtinė, kvėpavimas buvo netolygus. Ir staiga dingo už šoninių durų.
Apačioje triukšmas nutilo. Matyt, Ramsėjų ištempė iš muziejaus pastato. Eliotas suprato, kad nerūkus apsaugininkai čia sugrįš.
Užgniaužęs skausmą krūtinėje, jis nušlubčiojo prie šoninių durų ir atsidūrė tenai kaip tik tuo metu, kai moteris jau stovėjo prie atsarginio įėjimo laiptų. Grafas greitai atsisuko ir pažvelgė po stendu. Tenai ant grindų, blykčiodamas blankioje priešaušrio šviesoje, gulėjo mažas buteliukas. Atsiklaupęs, Eliotas kažkaip sugebėjo pasiekti jį, tvirtai užsuko ir įsikišo į kišenę.
Tada, įveikęs jį apėmusį silpnumą, pradėjo leistis laiptais žemyn... paskui atgimusią moterį. Keletą kartų suklupo, vos nepargriuvo — vis ta nepaklusni kairė koja! Kai vėl pamatė moterį, ji atrodė išsigandusi, ėjo ištiesusi pirmyn baisią ranką, tarsi mėgindama apgraibomis tamsoje surasti kelią.
Staiga atsidarė durys, ir laiptus užliejo ryto saulės šviesa. Įėjo valytoja. Ji buvo apsirengusi musulmoniškais drabužiais — juodai nuo galvos iki kojų. Rankoje laikė šluotą... Ir čia moteriškė pamatė judantį skeletą... Ji sukliko nesavu balsu. Šluota iškrito iš rankų. Valytoja puolė bėgti atgal.
Atgijusi mumija sušnypštė, po to sustaugė ir, tiesdama kaulėtas rankas, puolė paskui moteriškę, norėdama nutildyti jos riksmą.
Eliotas skubėjo kiek galėdamas. Tačiau nespėjo. Riksmas nutilo. Įėjęs į apšviestą kambarį, grafas pamatė ant grindų gulinčią valytoją. Ji buvo negyva. Mumija jai nusuko sprandą, iš nelaimėlės skruosto buvo išplėštas gabalas mėsos, tamsios stiklinės akys įsmeigtos į lubas. Būtybė peržengė per savo auką ir nužingsniavo prie ant sienos virš kriauklės kabėjusio veidrodžio.
Rauda ėmė purtyti atgimusios mumijos kūną, vos tik ji pamatė savo atvaizdą. Visa virpėdama, ji ištiesė ranką, palietė veidrodį.
Ir vėl Eliotas pajuto, kaip žemė slysta iš po kojų. Matyti negyvą valytojos kūną ir šitą šlykščią būtybę priešais veidrodį! Iš kur gauti tiek jėgų? Bet svaiginantis smalsumas, noras sužinoti, kuo viskas baigsis, padėjo įveikti save. Dabar tereikia pasitelkti į pagalbą protą. Velniai nematė to skausmo krūtinėje bei pykinimo!
Jis greitai uždarė paskui save duris. Moteris išgirdo trinksint duris, nustebo. Po to atsisuko ir vėl ištiesė rankas, tarsi pasirengęs puolimui grobuonis. Siaubas akimirką sukaustė Eliotą. Vaizdas buvo kraupus. Iš viršaus sklido šviesa, ir viskas aiškiai matėsi. Mirties išgraužtose akiduobėse blizgėjo didžiulės paklaikusios akys. Iš gilios žaizdos ant mumijos šono kyšojo balti kaulai. Nebuvo pusės burnos. Po raktikauliu kraujavo dėmė.
O Viešpatie, kaip ji kankinasi! Vargšė, nelaiminga būtybė!
Grėsmingai suriaumojusi, moteris pajudėjo link Elioto. Jis susivokė ir greitai prabilo graikiškai.
— Draugas, — ištarė grafas. — Aš tavo draugas. Galiu suteikti tau prieglobstį. — Čia atmintis išdavė, jis pamiršo graikiškus žodžius... bet prabilo lotyniškai: — Pasikliauk manimi. Neleisiu tavęs skriausti.
Nenuleisdamas nuo moters akių, jis ištiesė ranką prie ant sienos kabančio juodo apsiausto. Būtent tai, ko reikia. Laisvas, beformis drabužis — tokius dėvi musulmonės. Uždengs būtybės kūną nuo galvos iki kojų.
Eliotas ryžtingai priėjo prie moters, užmetė apsiaustą, apgaubė pečius, ir mumijos rankos čia pat pakilo, atskubėdamos grafui į pagalbą. Ji užsidengė veidą, nenorėdama gąsdinti praeivių. Grafas išvedė ją į koridorių, uždarė duris, kad nesimatytų valytojos lavono. Iš viršaus, iš antrojo aukšto, sklido susijaudinę balsai, šūksniai, girdėjosi žingsniai. Apgraibomis suradęs atsarginio įėjimo duris, Eliotas atidarė jas ir išvedė moterį į gatvę, į saulės šviesą.
Po kelių minučių jie jau buvo toli nuo muziejaus pastato, įsiliejo į praeivių minią. Musulmonai, arabai, europiečiai judėjo įvairiomis kryptimis, lydimi automobilių gausmo bei į vežimus įkinkytų asilų rėkavimo.
Išgirdusi automobilio ūžimą, moteris sustingo, o pamačiusi važiuojančią pro šalį mašiną, atšoko ir sukando dantis. Eliotas vėl prabilo lotyniškai tikindamas, jog pasirūpins ja ir suras prieglobstį.
Grafas nežinojo, ar supranta jį moteris, kol galiausiai išgirdo lotyniškus žodžius.
— Valgyti ir gerti, — sušnabždėjo moteris. Paskui ji dar kažką kalbėjo, bet jis nesuprato: galbūt tai buvo malda, o gal prakeiksmas.
— Gerai, — pakuždėjo jai į ausį Eliotas. Dabar jis galėjo kalbėti laisvai, žinodamas, kad moteris jį supranta. — Aš tavimi pasirūpinsiu. Pasikliauk manim.
Bet kur dabar ją nuvesti? Tik viena vieta atėjo jam į galvą. Reikia vykti į senąjį Kairą. Tik kaip jis išdrįs įsodinti šitą būtybę į taksi? Grafas surado ekipažą. Moteris nepaklusniai susirangė ant odinės sėdynės. O ką jam daryti? Juk gali uždusti... trūksta oro. O dar ta kairioji koja atsisako paklusti. Jis užkėlė dešinę koją ant laiptelio ir pasiremdamas dešine ranka užsiropštė ant viršaus. Po to, mėgindamas įveikti silpnumą bei pykinimą, atsisėdo greta susisukusios figūros ir, atgavęs kvapą, pasakė vežėjui, kur reikia važiuoti.