Ekipažas pajudėjo iš vietos, vežėjas šūkavo ant praeivių, talžė botagu arklį. Nelaiminga būtybė, sėdėjusi šalia Elioto, visą laiką verkė. Jos veidas buvo uždengtas.
Eliotas apkabino moterį. Per ploną juodą audinį jis pajuto nemalonų kietų kaulų šaltį, tačiau grafas nekreipė į tai dėmesio. Jis priglaudė prie savęs nelaimingąją ir, kovodamas su dusuliu, dar kartą patikino pasirūpinsiąs ja.
Kebas išvažiavo iš britiškos miesto dalies. Eliotas pamėgino susitelkti ir blaiviai pamąstyti. Sutrikęs, iškankintas skausmo, jis taip ir nesurado jokio paaiškinimo. Negalėjo suprasti nei tų įvykių, kuriuos jam teko stebėti, nei paaiškinti savo paties elgesio. Tik žinojo, jog matė stebuklą, matė žmogžudystę ir įsivėlė į istoriją, iš kurios išsipainioti nebus lengva.
Džulija dar ne iki galo atsibudo. Ji niekaip negalėjo suvokti, ko nori valdininkas, stovintis tarpduryje.
— Areštuotas? Už tai, kad įsiveržė į muziejų? Netikiu.
— Mis Stratford, jis sunkiai sužeistas. Tikriausiai įvyko kažkoks nesusipratimas...
— Koks nesusipratimas?
Gydytojas niršo. Jei vyriškis sužeistas, jo vieta ligoninėje, o ne kalėjime.
— Leiskite praeiti! — sušuko jis uniformuotam žmogui. — Kas čia vyksta? Ar jums čia koks nors tiras?
Mažiausiai dvylika šautuvų buvo nukreipta į stovėjusį prie sienos žydraakį vyriškį. Ant jo rankos matėsi išdžiūvusio kraujo dėmės. Pro suplėšytą paltą kyšojo kruvinas nuogas petys. Vyriškis pakraupęs spoksojo į gydytoją.
— Nesiartinkite! — suriko jis. — Nesileisiu apžiūrimas. Nesilieskite prie manęs savo instrumentais. Aš sveikas ir noriu iš čia išeiti.
— Penkios kulkos, — sušnabždėjo karininkas gydytojui į ausį. — Sakau jums, aš pats mačiau žaizdas. Nesuprantu, kaip jis liko gyvas...
— Leiskite apžiūrėti jus. — Gydytojas žengė žingsnį pirmyn.
Ir čia pat pakilo galingas kumštis, gydytojo lagaminėlis šoktelėjo į lubas, vienas šautuvas iššovė, vyriškis puolė policininkus ir keletą jų nusviedė prie sienos. Daktaras suklupo, nukrito akiniai. Jis pajuto, kaip kažkieno batas primynė jo ranką. Koridoriuje pasirodė kareiviai.
Vėl pasigirdo šūvis. Riksmai, egiptietiški keiksmažodžiai... Kurgi akiniai. Jis privalo juos surasti.
Kažkas padėjo gydytojui pakilti, įgrūdo į delną akinius. Užsidėjęs juos, daktaras pastebėjo padoriai apsirengusį anglą.
— Ar jums viskas gerai?
— Kas čia vyksta, velniai rautų! Kur jis? Jie vėl šaudė į tą vyriškį?
— Tas žmogus stiprus kaip jautis. Jis išvertė duris, sulankstė grotas, viską išdaužė. Ir pabėgo.
Ačiū Dievui, kad Aleksas buvo su ja. Elioto niekas negalėjo rasti. Sandras nuėjo į policijos nuovadą, ketindamas viską išsiaiškinti. Džulija drauge su Aleksu atėjo į valdybą ir lengviau atsiduso pamačiusi, kad jų laukia ne pats viršininkas, o jo pavaduotojas — Mailzas Vintropas. Kadaise jis lankė su Aleksu tą pačią mokyklą. Ir mergina jį pažinojo nuo vaikystės.
— Tai kažkoks nesusipratimas, — pasakė Aleksas.
— Kaip manai, Mailzai, — paklausė Džulija, — ar tau pavyks jį išlaisvinti?
— Džulija, padėtis pakankamai sudėtinga. Pirma, egiptiečiams labai nepatinka, kai kas nors įsiveržia į jų visame pasaulyje garsų muziejų. Dabar kaip tik nagrinėjama apiplėšimo bei žmogžudystės byla.
— Apie ką tu kalbi? — paklausė mergina.
— Mailzai, Ramsėjus negalėtų nieko nužudyti, — pasakė Aleksas. — Tai visiška nesąmonė.
— Tikiuosi, tu teisus. Bet muziejuje rado negyvą valytoją sulaužytu kaklu. Ir iš antro aukšto pavogta mumija. Be to, jūsų draugas pabėgo iš kalėjimo. Dabar sakykite man, ar tikrai gerai pažįstate tą žmogų?
Dideliu greičiu perbėgęs per namo stogą, Ramzis vienu šuoliu įveikė siaurą gatvelę. Per keletą sekundžių perskuodė dar vieną stogą, užšoko ant kito ir vėl peršoko per gatvę.
Tik tada atsisuko. Persekiotojai pametė jį iš akių. Jis girdėjo tolimus šūvius. Tikriausiai kareiviai šaudo vieni į kitus. Kas jam rūpi?
Jis nušoko nuo stogo, nubėgo gatve ir netrukus atsirado siaurame skersgatvyje. Aukšti namų langai buvo uždengti medinėmis langinėmis. Nesimatė nei britų parduotuvių, nei anglų kalba parašytų iškabų. Pro šalį vaikščiojo vien tik egiptiečiai, dažniausiai pagyvenusios moterys, kurių veidai buvo uždengti juodomis skraistėmis. Pamačiusios krauju išteptus jo marškinius bei suplėšytus drabužius, jos nusigręždavo.
Galiausiai jis sustojo prie kažkokių durų, norėdamas atgauti kvapą. Įkišo ranką po paltu — žaizdos jau beveik užgijusios. Apčiupinėjo platų diržą. Visi buteliukai buvo savo vietoje.
Prakeiktieji! Ir kam jis juos pasiėmė, jau verčiau būtų paslėpęs kur nors Londone ir palikęs. Kodėl neišmetė jų į jūrą?
Kas bus, kai kareiviai suras muziejuje pamestą buteliuką? Ką su juo darys? Jis pasibaisėjo pagalvojęs apie tai.
Reikia sugrįžti į muziejų! Reikia surasti eliksyrą. Baisu net pagalvoti, kas galėjo per tą laiką atsitikti.
Niekada per visą savo ilgą gyvenimą Ramzis taip nesikrimto. Bet laiko atgal neatsuksi! Na, negalėjo įveikti pagundos. Ir prikėlė gyventi pusiau supuvusį karalienės kūną, gulėjusį muziejaus vitrinoje.
Ir dabar privalo atitaisyti kvailą savo paties klaidą. Jis turi patikrinti, ar toje būtybėje dar išlikusi bent menka intelekto kibirkštėlė!
Ir ką jis mėgina apgauti? Juk ta būtybė pašaukė jį vardu!
Ramzis apsisuko ir nurūko gatve. Pirmiausia reikėtų persirengti. Bet jis neturi laiko nusipirkti drabužius. Reikia iš kažkur juos gauti. Štai skalbykla. Jis matė ant virvės džiūstančius drabužius. Virvės driekiasi per siaurą skersgatvį.
Beduino apdarai: apsiaustas ilgomis rankovėmis su gobtuvu. Karalius greitai nutraukė nuo virvės drabužį. Nusivilko paltą, įlindo į apsiaustą, nuplėšęs galą virvės apsivyniojo juo galvą. Dabar buvo panašus į arabą. Tik tos žydros akys... Bet jis žinojo, kur galima gauti tamsius akinius: matė juos turguje. O turgus kaip tik buvo pakeliui į muziejų.
Ramzis nurūko dar greičiau.
Sugrįžęs iš „Šeferdo“ viešbučio, Henris nerado ramybės. Niekaip neišėjo iš galvos trumpas pokalbis su Eliotu.
Jis nuolatos pats save tikino, jog nekenčia Elioto Savarelo, kad netrukus išvyks į Ameriką ir jau niekada nebesutiks Elioto ir į jį panašių tipų.
Tačiau prisiminimai apie šį susitikimą nedavė Henriui ramybės. Mintimis sugrįždamas prie judviejų pokalbio, jis kaskart matydavo paniekinamą grafo žvilgsnį. Ir jo balse girdėjo šaltą neapykantą.
Reikia turėti tvirtus nervus, kad galėtum sau leisti šitaip elgtis su juo, su Henriu Stratfordu. Kartą, po vienos nemalonios istorijos, Eliotas jau buvo jo rankose. Henris galėjo sunaikinti jį, bet to nepadarė. Jam pasirodė, jog tai pernelyg žiauru. Jis visada buvo įsitikinęs, jog Eliotas jam už tai dėkingas ir mandagiai su juo elgiasi tik dėl tos istorijos. O pastaraisiais metais grafas iš tiesų buvo su juo stebėtinai kantrus.
Bet tik ne vakar. Ir keisčiausia, jog Elioto neapykanta tarsi atspindėjo Henrio jausmus — būtent tą jis šiuo metu jautė visiems aplinkiniams. Tai liūdino Henrį, vedė iš kantrybės, gąsdino.
„Reikia važiuoti kuo toliau nuo jų visų, — svarstė jaunuolis. — Jie tą ir tedaro, kad nuolatos kritikuoja, aptarinėja mano poelgius, nors patys irgi ne šventieji“.
Kai tik išvyks iš Kairo, nusiplaus visas nuodėmes, nustos girtuokliavęs, grįš į „Šeferdo“ viešbutį ir ramiai keletą dienų miegos. Po to susitars su tėvu ir išvažiuos į Ameriką. O ten galbūt fortūna jam nusišypsos.
Dabar Henris neturėjo jokio noro lošti. Šiandien jis atsisakys lošimo, mėgausis škotišku viskiu ir voliosis patogiame krėsle, mėgaudamasis Malenkos paruoštu maistu.
Nors pastaruoju metu Malenka pernelyg irzli ir kabinėjasi dėl bet kokios smulkmenos. Ji ką tik pagamino angliškus pusryčius ir norėjo, kad Henris nedelsiant sėstųsi prie stalo. Jaunuolis pliaukštelėjo jai per užpakalį ir paprašė palikti jį ramybėje.
Tačiau ji vis tiek triūsė virtuvėje. Henris girdėjo šnypščiant virdulį. Malenka padengė stalą lauke.
Velniai jos nematė. Jis turi tris butelius viskio — to pakaks. Gal vėliau jam pavyks kur nors ją išsiųsti iš namų. Jam taip patinka likti čia vienam. Gerti, rūkyti, paskęsti svajonėse. Klausytis muzikos. Henris net prie tos prakeiktos papūgos jau priprato.
Dabar jis norėjo nusnūsti, ir, suprantama, papūga suriko, sučiauškėjo, pradėjo bėgioti po narvelį. Afrikietiškos pilkosios papūgos labai mėgsta kaboti žemyn galva. Apskritai šitas paukštis Henriui visada priminė milžinišką vabzdį. Kai Malenkos nebus namuose, reikės pribaigti papūga.
Jis jau užsnūdo, galva nusviro ant peties... Džulijos namai, biblioteka, mumija deda jam ant peties ranką, gerklėje stringa dejonė...
— Viešpatie!
Henris pašoko, bokalas iškrito iš rankų. Kada baigsis šitas prakeiktas košmaras...