Kai tik išvyks iš Kairo, nusiplaus visas nuodėmes, nustos girtuokliavęs, grįš į „Šeferdo“ viešbutį ir ramiai keletą dienų miegos. Po to susitars su tėvu ir išvažiuos į Ameriką. O ten galbūt fortūna jam nusišypsos.
Dabar Henris neturėjo jokio noro lošti. Šiandien jis atsisakys lošimo, mėgausis škotišku viskiu ir voliosis patogiame krėsle, mėgaudamasis Malenkos paruoštu maistu.
Nors pastaruoju metu Malenka pernelyg irzli ir kabinėjasi dėl bet kokios smulkmenos. Ji ką tik pagamino angliškus pusryčius ir norėjo, kad Henris nedelsiant sėstųsi prie stalo. Jaunuolis pliaukštelėjo jai per užpakalį ir paprašė palikti jį ramybėje.
Tačiau ji vis tiek triūsė virtuvėje. Henris girdėjo šnypščiant virdulį. Malenka padengė stalą lauke.
Velniai jos nematė. Jis turi tris butelius viskio — to pakaks. Gal vėliau jam pavyks kur nors ją išsiųsti iš namų. Jam taip patinka likti čia vienam. Gerti, rūkyti, paskęsti svajonėse. Klausytis muzikos. Henris net prie tos prakeiktos papūgos jau priprato.
Dabar jis norėjo nusnūsti, ir, suprantama, papūga suriko, sučiauškėjo, pradėjo bėgioti po narvelį. Afrikietiškos pilkosios papūgos labai mėgsta kaboti žemyn galva. Apskritai šitas paukštis Henriui visada priminė milžinišką vabzdį. Kai Malenkos nebus namuose, reikės pribaigti papūga.
Jis jau užsnūdo, galva nusviro ant peties... Džulijos namai, biblioteka, mumija deda jam ant peties ranką, gerklėje stringa dejonė...
— Viešpatie!
Henris pašoko, bokalas iškrito iš rankų. Kada baigsis šitas prakeiktas košmaras...
Eliotas turėjo sustoti ir atgauti kvapą. Dvi išsprogusios akys tyrinėjo jį iš po juodos skraistės. Atrodė, jog moteriškei norisi slapčia pažvelgti į jį, bet pusiau išgraužti akių vokai jai trukdė prisimerkti. Jos ranka pataisė apsiaustą. Galbūt moteris norėjo pasislėpti nuo Elioto žvilgsnio.
Šnabždėdamas lotyniškus žodžius, grafas prašė jos kiek pakentėti. Kebas negalėjo privažiuoti arčiau jiems reikalingo namo. Teko dar kiek paėjėti.
Eliotas nosine nusivalė nuo kaktos prakaitą. Taip, minutėlę. Ranka, prilaikiusi juodą skraistę prie burnos... Ji keitėsi, veikiama saulės spindulių. Žaizdoti pirštai, išlindę kaulai... viskas beveik užgijo!
Kurį laiką stebėjęs ranką, Eliotas pažvelgė į moters akis. O taip, atsirado kažkas panašaus į vokus, ilgos, riestos blakstienos dengė akiduobes.
Grafas vėl apkabino moterį, ir ji prigludo prie jo — švelni, virpanti būtybė... Ir giliai atsiduso.
Eliotas staiga pajuto nuo jos sklindantį brangių, retų kvepalų aromatą. Šiame aromate jautėsi ir dulkių, molio, upės dumblo kvapas, bet labai nežymus. O kvepalų aromatas buvo stiprus. Per ploną apsiaustą grafas pajuto jos kūno šilumą.
Na ir eliksyras! Štai koks jis galingas!
— Čionai, čionai, mano mieloji, — angliškai pasakė jis. — Mes jau čia pat. Štai tos durys gale namo.
Eliotas pajuto, jog moteris jį apkabino ir lengvai prilaiko apsunkusį jo kūną. Skausmas kiek nurimo. Grafas norėjo šyptelėti, bet jam nepavyko. Jis vėl kiūtino pirmyn, prilaikomas moters. O štai ir durys.
Jis atsikvėpė, kiek stabtelėjo ir pradėjo kumščiu belsti į duris.
Daugiau jau nebūtų galėjęs žengti nė žingsnio.
Ilgai niekas neatsiliepė. Eliotas dar kartą pabeldė.
Pasigirdo atitraukiamos sklendės garsas ir pasirodė Henris. Visas drebantis, nesiskutęs, apsivilkęs žaliu šilkiniu chalatu.
— Kurių velnių tau čia reikia?
— Leisk man užeiti.
Eliotas pastūmė duris ir įvedė moterį į kambarį. Ji stovėjo už grafo nugaros, vengdama Henrio žvilgsnio.
Grafas pastebėjo prabangią namų aplinką: kilimai, baldai, ant marmurinių staliukų krištolo grafinai. Pro į kiemą vedančią arką, jis pastebėjo tamsiaodę gražuolę, vilkinčią šokėjos kostiumu. Tikriausiai tai ir yra Malenka. Ji pastatė ant staliuko padėklą su karštu maistu. Prie baltos sodo sienos augo nedideli apelsinmedžiai.
— Kas ta moteris? — paklausė Henris.
Vis dar spausdamas prie savęs nelaimingąją, Eliotas nuėjo prie artimiausios kėdės. Henris žiūrėjo į moters kojas: sulig kiekvienu žingsniu vis švystelėdavo balti pliki kaulai. Henrio akyse blykstelėjo nuostaba, sumišusi su šleikštuliu.
— Kas ji? Kodėl ją čia atvedei? — Henris traukėsi atatupstas, kol atsitrenkė į arkos koloną.
— Kažkas su ja negerai, — pasakė jis.
— Pakentėk, tuojau viską tau paaiškinsiu, — vos girdimai ištarė Eliotas. Krūtinę taip skaudėjo, kad jis vos galėjo kalbėti. Tik atsisėdęs pintoje kėdėje grafas pajuto, kad moteris jį paleido. Po to kažką sumurmėjo, ir Eliotas pastebėjo, kad jos žvilgsnis nuklydo į lentyną, kur, spindėdami saulės šviesoje, stovėjo stikliniai buteliai.
Moteris sudejavo ir žengė prie lentynos. Juoda skraistė nuslydo nuo jos galvos bei pečių, atidengė žaizdas ant šonkaulių bei kyšančius kaulus. Pasimatė sudūlėjusių drabužių liekanos, vos dengiančios jos kūną.
— Dėl Dievo, tik nereikia panikos! — sušuko Eliotas.
Bet buvo jau vėlu. Henris išblyško, jo burna persikreipė, suvirpėjo. Malenka kieme sukliko.
Gailiai sudejavusi, moteris išmetė butelį ant grindų.
Henris įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė pistoletą.
— Ne! — suriko Eliotas ir pamėgino atsistoti. Tačiau kūnas nepakluso jam. Pistoletas iššovė. Narvelyje suriko papūga.
Kulka pataikė moteriškei į krūtinę. Nelaimėlė sucypė, susiūbavo, po to grėsmingai suriaumojo ir puolė Henrį.
Henris sustaugė klaikiu balsu. Protas jį apleido. Šaudydamas, jis išbėgo į kiemą. Vis dar rėkdama, moteris pasivijo jį, ištraukė iš rankų pistoletą ir griebė už gerklės. Jiedu susikibo. Atrodė, tarsi šoktų kažkokį šlykštų šokį. Henris įnirtingai priešinosi, tačiau kaulėti pirštai vis tvirčiau spaudė jo kaklą. Pintas staliukas apvirto, arbata išsiliejo. Jie įsipainiojo į apelsinmedžius, žemyn tarsi lietaus lašai pasipylė lapai.
Siaubo apimta, Malenka prigludo prie sienos.
— Eliotai, padėk! — suriko Henris, atsilošė atgal, virpantys keliai sulinko. Jis tvirtai įsikibo į moters plaukus.
Eliotas šiaip taip nušlubčiojo iki arkos. Ir tuo metu sutraškėjo kaulai... Henrio kūnas sudribo ir susmuko ant žemės, pasinerdamas į žalią chalato šilką.
Moteris atsitraukė. Ji verkė, dejavo, jos veidą vėl iškreipė grimasa, atidengdama baltus dantis. Kaip tada, muziejuje. Sudūlėję skudurai ant peties plyšo ir nukaro, apnuogindami tamsiai rožinius krūties spenelius. Nuo skudurų, apvyniotų apie taliją, lašėjo didžiuliai kraujo lašai. Su kiekvienu žingsniu audinys vyniojosi ir krito nuo moters kūno.
Išsigandusios, pilnos nevilties jos akys žiūrėjo į negyvą kūną. Po to vargšė pamatė maistą ir išsiliejusios arbatos balutę.
Moteris lėtai atsiklaupė, griebė bandelę ir iškart susikišo ją į burną. Po to pradėjo laižyti nuo žemės arbatą... Sukišo pirštus į indelį su džemu ir per kelias sekundes sudorojo jį. Pastebėjusi ant stalo kiaulieną, susigrūdo į burną didžiulį mėsos gabalą.
Eliotas stebėjo ją tylėdamas. Malenka tyliai prisėlino prie grafo ir pasislėpė už jo nugaros. Eliotas, įsiklausydamas į savo širdies ritmą, stengėsi dažnai ir negiliai kvėpuoti.
Moteris sunaikino sviestą, po to ėmėsi kiaušinių, lukštus lupdama dantimis.
Pagaliau maisto nebeliko. O ji vis dar klūpėjo, žiūrėdama į ištiestas savo rankas. Saulės šviesa žaidė juoduose jos plaukuose.
Eliotas sėdėjo sustingęs. Jis negalėjo suvokti to, ką matė, negalėjo ir smerkti šitos moters. Grafas buvo pernelyg sutrikęs, apstulbęs.
Staiga moteris apsisuko, krito kniūbsčia, išsitiesė ir garsiai pravirko, nagais draskydama žemę. Po to vėl atsisuko, atsigulė taip, kad apelsinmedžiai neuždengtų jos kūno nuo saulės spindulių.
Ji žiūrėjo į dangų, užvertusi akis aukštyn... matėsi tik balti jų obuoliai.