— Ramzis, — sušnabždėjo ji. Jos krūtinė lengvai kilnojosi.
Grafas atsisuko į Malenką. Remdamasis į jos ranką, jis sunkiai atsistojo ir pajuto, jog šokėja vis dar tirta iš baimės. Jis tylėdamas įsitaisė patogiame pintame krėsle. Norėjosi galvoti, kad tai buvo tik blogas sapnas. Bet tai nebuvo sapnas. Jis savo akimis matė, kaip prisikėlė iš numirusių šita būtybė, kaip ji pasmaugė Henrį. Ką dabar daryti? O Dieve!
Malenka prilaikė grafą už alkūnės, po to atsiklaupė šalia. Ji išsižiojusi žiūrėjo į sodą nieko nematančiomis tuščiomis akimis.
Virš Henrio sukosi musės. Zvimbdamos, jos aptūpė ir maisto likučius.
— Niekas tavęs nenuskriaus, — pasakė Eliotas, atsisukęs į Malenką. Skausmas krūtinėje kiek atlėgo. Kairioji ranka atgijo. — Ji tavęs nenuskriaus, pažadu. — Jis apsilaižė išdžiūvusias lūpas ir toliau sunkai rinko žodžius: — Ji serga. Aš privalau ja pasirūpinti. Patikėk, ta moteris nepadarys tau nieko blogo.
Egiptietė įsikibo į jo riešą, prigludusi kakta prie krėslo atlošo.
— Tik nereikia policijos, — tyliai paprašė. — Nenoriu, kad anglai atimtų iš manęs namus.
— Taip, — pritarė Eliotas. — Nereikia. Mes nekviesime policijos.
Jis norėjo paglostyti moters galvą, bet negalėjo net pajudėti. Grafas liūdnai dairėsi: į saulę, į gulinčią moterį išsidraikiusiais juodais plaukais, į negyvą Henrį...
— Aš pati viską sutvarkysiu, — sušnabždėjo Malenka. — Išnešiu iš čia kūną. Tegul policija čia neateina.
Eliotas jos nesuprato. Ką ta moteris kalba? Tik paskui suvokė.
— Tu gali tą padaryti? — sunkiai tardamas žodžius paklausė jis.
— Taip, galiu. Ateis draugai ir išneš anglą.
— Gerai. — Eliotas atsiduso, ir skausmas vėl suspaudė krūtinę. Jis atsargiai dešine ranka palietė kišenę, ištraukė iš ten piniginę ir padavė jai du banknotus po dešimt svarų.
— Čia tau, — pasakė grafas ir užsimerkė. Jam buvo sunku ir kalbėti, ir judėti. Mergina paėmė pinigus. — Tik būk atsargi. Niekam nepasakok apie tai, ką matei.
— Nepasakosiu. Aš pasirūpinsiu... Čia mano namai. Man brolis padovanojo.
— Suprantu. Pažadu čia neužsibūti. Ir tą moterį pasiimsiu. Bet kol kas pakentėk. Duosiu tau daug pinigų.
Eliotas vėl atidarė piniginę. Ištraukė iš ten visus pinigus ir net neskaičiavęs atidavė egiptietei.
Po to vėl atsilošė ir užsimerkė. Girdėjo Malenkos žingsnius kilimu, paskui vėl pajuto jos prisilietimą. Jis pakėlė akis į moterį: ji vilkėjo juodą suknelę ir laikė rankose dar vieną juodą drabužį.
— Paslėpk ją, — sušnabždėjo Malenka ir akimis parodė į sodą.
— Paslėpsiu, — ištarė Eliotas ir vėl užsimerkė.
— Prašau tavęs, — maldavo mergina.
Eliotas davė jai žodį.
Su dideliu palengvėjimu grafas išgirdo, kaip mergina uždarė duris ir išėjo į gatvę.
Apsivilkęs ilgais, besiplaikstančiais beduino drabužiais, Ramzis ėjo per muziejų, įsimaišęs į būrelį turistų. Pro tamsius akinius jis žvelgė priešais save į tuščią vietą koridoriaus gale, kur neseniai buvo vitrina. Jokių pėdsakų, jokios užuominos į tai, jog čia kažkas stovėjo. Nei sudužusių stiklų, nei jo pamesto buteliuko. Viskas dingo.
O kur ji? Kas jai nutiko? Vyriškis su siaubu prisiminė jį apsupusius kareivius. Nejaugi Kleopatra pateko į kareivių rankas?
Karalius nuėjo toliau, pasuko už kampo ir apžiūrėjo statulas bei sarkofagus. Niekada dar jis nebuvo jautęs tokios kančios. Juk neturi teisės vaikščioti čia su tais vyrais ir moterimis, kvėpuoti tuo pačiu oru su jais...
Ką toliau daryti? Kur jam eiti? Jei artimiausiu metu nieko nesužinos, tikrai išprotės.
Praėjo maždaug penkiolika minučių. Reikia ją paslėpti. Išvesti iš sodo, kol neatėjo žmonės. Moteris nejudėdama gulėjo ant žemės, kažką bambėdama. Matyt, sapnuoja...
Įsikibęs lazdos, Eliotas sunkiai pakilo. Kairė koja vėl priminė apie save...
Grafas nuėjo į miegamąjį. Aukšta senamadiška lova stovėjo dešinėje pusėje prie sienos. Langinės atidarytos, ir ant tinklo nuo moskitų liejosi saulės šviesa.
Kairėje pusėje stovėjo tualetinis staliukas. Kampe buvo drabužių spinta, jos durelės su vidinėje pusėje įtaisytais veidrodžiais buvo atidarytos. Matėsi pakabos, ant jų kabėjo švarkai bei paltai.
Ant tualetinio staliuko stovėjo mažytis gramofonas. Šalia specialioje dėžutėje buvo sudėtos plokštelės.“ Mokomės kalbėti angliškai“, — skelbė užrašas. Kitose plokštelėse buvo įrašyta šokių muzika... Peleninė. Keletas žurnalų, pusiau nugertas škotiško viskio butelis.
Pro tolimesnes praviras duris matėsi vonios kambarys.
Eliotas pasuko į kitą pusę ir pateko į kambarį, išeinantį į sodą. Čia visos langinės buvo uždarytos. Tamsiaodė gražuolė šioje patalpoje laikė sceninius kostiumus bei bižuteriją. Vienoje spintos dalyje buvo europietiški drabužiai — batai skėčiai, prabangios skrybėlaitės.
Bet kuriems galams jam tie drabužiai? Juk sužeistą moterį reikia paslėpti nuo smalsių pašalinių akių. Eliotas surado tvarkingai sulankstytą paprastą musulmonišką apdarą. Taigi, dabar jai bus galima duoti bent jau švarius drabužius, jei tiktai Malenka sutiks juos parduoti.
Jis pastovėjo tarpduryje, atgavo kvapą. Pažvelgė į prabangią lovą. Atrodė, ji maudosi saulės spinduliuose. O tinklelis nuo moskitų, surištas kaspinėliu priminė karūną. Viskas kažkaip netikra, nenatūralu. Mintyse iškilo Henrio mirties scena. Eliotas nieko nepajuto. Jį tik apėmė šaltas, stingdantis kraują siaubas, nuo kurio nesinorėjo gyventi. Troškimas gyventi... Jo kišenėje gulėjo buteliukas, kuriame dar buvo likę keli stebuklingo eliksyro lašai.
Bet tai grafui nekėlė jokių emocijų, negalėjo išvesti jo iš transo būsenos. Mirusi valytoja muziejuje, kieme negyvas Henris. Ir ta keista būtybė, kuri dabar išsidrėbusi kepa saulėje!
Eliotas neprivertė savo proto mąstyti. Negalėjo priversti. O ar verta tą daryti? Tik viena buvo aišku: būtina surasti Ramsėjų. Velniop, pakaks vadinti jį Džulijos išgalvotu vardu! Reikia surasti Ramzį! Bet kur jis dabar? Ar smarkiai nukentėjo nuo kulkų? Ar tie žmonės, kurie ištempė karalių iš muziejaus, tebelaiko jį pas save?
Bet pirmiausia reikia pasirūpinti šita moterimi. Jis turi išvesti ją iš sodo ir paslėpti kur nors čia, kad Malenkos draugai galėtų išnešti Henrio kūną.
Juk ji gali užpulti tuos žmones. Jau vien jos išvaizda gali juos nužudyti.
Grįždamas į kiemą, Eliotas pamėgino sudėlioti savo mintis. Jiedu su Ramziu niekada nebuvo priešai. O dabar tapo sąjungininkais. Ir galbūt... Bet nebeliko jėgų svajoti. Reikia vykdyti sumanymą.
Eliotas atsargiai žengė prie miegančios ant žemės moters.
Vidurdienio saulė kepino kiek galėdama, ir staiga, pažvelgęs į ją, grafas išsigando. Jis netgi užsimerkė. Pamatė visai ne tą, ko tikėjosi.
Miegodama būtybė vis dar dejavo, kankinosi, bet ji buvo nebe ta. Priešais grafą gulėjo stulbinančio, reto grožio moteris!
Tiesa, buvo dar išlikę kai kurie sužalojimų požymiai: ant dešinės rankos vietoje dviejų pirštų styrojo pliki kaulai, iš sąnarių vis dar tekėjo kraujas, baltavo žaizdoti šonkauliai, išliko ir žaizda krūtinėje. Bet veidas buvo visai pasikeitęs: apvalūs rožiniai skruostai, gracinga lūpų linija, švelniai ruda oda. Krūtų speneliai taip pat buvo švelniai rožinės spalvos, krūtys tvirtos, stangrios.
Kas atsitiko? Tikriausiai turi praeiti kažkiek laiko, kad eliksyras pradėtų veikti?
Sutrikęs, jis priėjo prie moters. Nuo karščio jam svaigo galva. Grafas įsikibo kolonos ir kiek pastovėjo, vis žiūrėdamas į gulinčią būtybę. Pagaliau ji pramerkė šviesiai rudas akis.
Moteris krūptelėjo, pakėlė dešinę ranką, apžiūrėjo ją. Tikriausiai pati jautė, kas su ja darosi. Regis, jai labai skauda žaizdotas kūno vietas. Sudejavusi, ji palietė žaizdą ant rankos.