Vargu ar nelaimingoji suprato, kad sveiksta. Numetė ranką ant krūtinės, užsimerkė ir vėl bejėgiškai pravirko, graudžiai sušnabždėjusi:
— Ramzi...
— Eime su manim, — švelniai kreipėsi į ją Eliotas. — Eisime į kambarį, tu tenai atsigulsi į švarią lovą.
Moteris išgąstingai pažvelgė į grafą.
— Ten irgi saulėta, — ištarė Eliotas, staiga supratęs, jog būtent saulė padėjo moteriai pasveikti. Jis matė, kaip saulė paveikė jos ranką, dar jiems beeinant gatve. Ir ta veido dalis, kuri nebuvo uždengta skraiste, greičiau atsigavo.
Ir Ramzį sugrąžino į gyvenimą saulė. Štai kaip galima paaiškinti ant sarkofago parašytus žodžius, draudžiančius įleisti į kapavietę saulės spindulius.
Bet ne metas dabar gilintis į praeitį ar ko nors klausinėti. Moteris atsisėdo. Ant jos krūtinės nebebuvo skudurų, o į Eliotą žiūrintis veidas buvo apvalus, skruostai rožiniai, akys šaltos, išdidžios.
Ji buvo betiesianti Eliotui ranką, tačiau, pastebėjusi kaulėtus pirštus, greitai ją atitraukė.
— Ne, pasikliauk manimi, — lotyniškai ištarė jis ir padėjo moteriškei atsikelti.
Jis atvedė ją į miegamąjį. Moteris smalsiai apžiūrinėjo kambaryje esančius daiktus. Koja palietė persišką kilimą, pasižiūrėjo į nedidelį gramofoną, juodą plokštelių diską.
Eliotas mėgino ją stumtelėti link lovos, tačiau viešnia nejudėjo iš vietos. Ji pamatė ant tualetinio staliuko laikraštį, paėmė jį ir pastebėjo skelbimą: žavią egiptietę bei jos aistringą mylimąjį, besiglaustančius palmių bei piramidžių fone.
Apžiūrinėdama paveikslėlį, ji graudžiai sudejavo. Po to jos pirštas nuslydo angliškų žodžių eilute. Galiausiai moteris įsmeigė į Eliotą didžiules nustebusias akis.
— Tai mano kalba, — lotyniškai paaiškino jis. — Anglų. O čia muzikinės dramos skelbimas. Ji vadinasi opera.
— Kalbėk angliškai, — paprašė ji. Jos balsas buvo malonus, bet griežtas.
Prie įėjimo pasigirdo triukšmas. Eliotas paėmė moterį už rankos ir nuvedė toliau nuo lango.
— Nepažįstami žmonės, — pasakė jis ir čia pat išvertė savo žodžius į lotynų kalbą. Ir toliau kalbėjo dviem kalbomis su sinchroniniu vertimu. — Atsigulk ir pailsėk. Atnešiu tau maisto.
Ji kilstelėjo galvą, įsiklausydama į balsus, sklindančius iš gretimo kambario. Čia jos kūnas mėšlungiškai sutrūkčiojo, ir ji priglaudė ranką prie žaizdos krūtinėje. Taip, tikriausiai tas kraujuojančias vietas jai labai skaudėjo. Bet moterį dar kažkas neramino, ji baugščiai gaudė kiekvieną naują garsą.
Eliotas greitai nuvedė ją prie lovos ir pakėlęs tinklą, paguldė ant pagalvių. Matėsi, kad nelaimėlei palengvėjo. Tačiau ji vėl visa suvirpėjo, pirštais palietė akių vokus ir pasisuko į saulę. Reikia būtinai ją kažkuo užkloti, nes ant kūno beliko vos keli ploni skudurėliai ir jai tikriausiai šalta.
Eliotas pakėlė langines ir kambarys nušvito.
Po to grafas nuskubėjo prie durų, vedančių į svetainę ir uždarė jas. Pasižiūrėjo pro langą į kiemą.
Tuo metu Malenka kaip tik atidarė sodo vartelius. Įėjo du vyriškiai nešini suvyniotu kilimu. Išskleidė kilimą, padėjo ant jo Henrio kūną ir vėl suvyniojo.
Matydamas nukarusias žmogaus galūnes, Eliotas pajuto silpnumą. Jis nurijo seiles, spazmai suspaudė krūtinės ląstą.
Po to grafas išgirdo tylią raudą. Jis sugrįžo prie lovos, pažvelgė į moterį. Sunku buvo pasakyti, ar ji toliau sveiksta. Ir tada Eliotas prisiminė kišenėje paslėptą buteliuką.
Jis akimirką dvejojo. O kas juo dėtas nebūtų dvejojęs? Buteliuke tebuvo keletas lašų. Tačiau ramiai žiūrėti į moters kančias buvo neįmanoma.
Juk tos žmogžudystės nebuvo sąmoningos, jos padarytos aklai. O šios būtybės kančios, jos sielvartas bei skausmas — begaliniai.
Moteris prisimerkė, tarsi nuo saulės šviesos jai skaudėtų akis, įdėmiai pažvelgė į grafą ir lotyniškai paklausė, kuo jis vardu.
Eliotas neskubėjo atsakyti. Net jos balso tonas išdavė įgimtą moters intelektą. Ir akys tokios gilios, protingos.
Dabar ji nebuvo panaši nei į beprotę, nei į sutrikusią moterį. Ji tik kankinė.
— Atleisk, — pasakė jis lotyniškai. — Aš grafas Eliotas Ruterfordas. Mano šalyje mane vadina lordu.
Moteris įdėmiai žiūrėjo į jį. Atsisėdo, iki juosmens prisidengė ant lovos buvusiu pledu. Saulė tviskėjo juoduose vešliuose jos plaukuose.
Juodi antakiai gražiai išsilenkė, įgavo formą. Šviesiai rudos akys buvo neapsakomai žavios.
— O tavo vardą ar galiu sužinoti? — paklausė Eliotas.
Ji karčiai šyptelėjo:
— Kleopatra. Mano šalyje mane vadina karaliene.
Tyla apkurtino Eliotą. Krūtinėje pasklido karštis, nepanašus į skausmą, kurį jam sukeldavo kiti sukrėtimai. Jis tylėdamas žiūrėjo moteriai į akis, netekęs žado. Ir staiga grafą apėmė toks džiugesys, jam pasidarė taip linksma, kad išgaravo visa baimė, visas gailestis.
— Kleopatra, — lėtai su didžiausia pagarba ištarė jis.
Ji vėl prabilo:
— Kalbėk su manim angliškai, grafe Ruterfordai. Kalbėk ta kalba, kuria bendravai su savo tarnaite, ta, kuria parašyta štai ši knyga. Atnešk man valgyti ir gerti. Esu labai išalkusi.
— Gerai, — pasakė jis angliškai ir čia pat pakartojo jos prašymą lotyniškai: — Valgyti ir gerti.
— Tu turi man pasakyti... — pradėjo Kleopatra, bet staiga nutilo. Ją nudegino skausmas šone. Moteris susiraukė, po to ranka palietė žaizdą galvoje. — Pasakyk man, — ji dar kartą pabandė kalbėti, bet sutrikusi pažvelgė į grafą. Stengėsi kažką prisiminti, bet staiga ją apėmė baimė. Suspaudusi rankomis galvą, užsimerkusi, ji vėl pradėjo graudžiai raudoti.
— Pakentėk, aš turiu vaistų, — sušnabždėjo Eliotas. Jis prisėdo ant lovos krašto, išsitraukė iš kišenės buteliuką, kuriame buvo dar truputį saulėje tviskančio skysčio.
Karalienė įtariai pažvelgė į buteliuką. Stebėjo, kaip Eliotas jį atidaro. Jis pakėlė buteliuką ir švelniai ranka perbraukė per jos plaukus, bet moteris jį sustabdė. Ji parodė į akių vokus. Grafas pastebėjo tenai vietas, kur nėra odos. Moteris paėmė iš jo buteliuką, užlašino sau ant pirštų ir patrynė akių vokus.
Eliotas prisimerkęs, įdėmiai stebėjo skysčio veikimą... girdėjo silpną šnypštimą, traškėjimą.
Po to Kleopatra apipylė žaizdą krūtinėje. Kairės rankos pirštais atsargiai įtrynė eliksyrą į žaizdos kraštus, tyliai atsiduso, išsitiesė lovoje ir sustingo.
Praėjo keletas minučių. Eliotą reginys apstulbino: eliksyras veikė tik tas jos kūno vietas, kur buvo tiesioginis kontaktas. Akių vokai atsigavo, blakstienos tapo tankios, ilgos. Bet po šonkauliais vis dar buvo gili žaizda.
Tiktai dabar Eliotas iki galo suvokė, kad priešais jį ta pati Kleopatra, kad Ramzis atgaivino savo prarastos mylimosios kūną. Tik dabar suprato, kodėl karalius tą padarė. Ir susimąstė, ar gerai turėti šitokią galią. Jis taip svajojo apie nemirtingumą! Bet nenorėjo būti galingesnis už mirtį.
O šitas eliksyras? Jis gali ne tik padovanoti kažkam amžiną gyvenimą, bet ir nugalėti pačią mirtį.
O štai pasekmės grafą baugino. Kas dabar vyksta šios moters sąmonėje? Ar jos protas sveikas? Dieve, reikia kuo greičiau susitikti su Ramziu.
— Aš atnešiu daugiau vaistų, — angliškai pasakė Eliotas ir čia pat išvertė savo žodžius į lotynų kalbą. — O tu kol kas pailsėk. Tau reikia dar pagulėti prieš saulutę. — Jis parodė į langą. Ir paaiškino, kad saulė ne mažiau jai padeda, nei vaistai.
Kleopatros žvilgsnis buvo rūškanas. Ji pakartojo angliškas frazes, puikiai kopijuodama jo tarimą. O akys spindėjo pragariška, beprotiška ugnimi. Ji kažką sumurmėjo lotyniškai, tarsi mėgindama prisiminti ir vėl pravirko.