Tai buvo nepakenčiama. Bet ką jis galėjo padaryti? Beveik bėgte grafas puolė į gretimą kambarį ir atnešė iš ten butelį puikaus tiršto likerio. Kleopatra griebė butelį jam iš rankų ir čia pat jį ištuštino.
Akimirką karalienės akys apsiblausė. Tačiau netrukus ji garsiai beviltiškai sudejavo.
Gramofonas! Ramzis juk mėgsta muziką. Kraustosi dėl jos iš proto. Eliotas priėjo prie nedidelio aparato, pasižiūrėjo į plokšteles... Aha, štai ko jam reikia: „Aida“. Radameso partiją atlieka Karužas.
Eliotas atidengė gramofono viršų, nuleido adatėlę ant plokštelės. Pasigirdus pirmiems garsams, karalienė atsisėdo ir su baime apsidairė. Eliotas švelniai palietė jos petį:
— Tai opera „Aida“, — pasakė jis, mėgindamas surasti tinkamus lotyniškus žodžius ir paaiškinti, kaip veikia gramofonas. — Dainuoja vyriškis. Jis įsimylėjęs egiptietę.
Kleopatra pakilo iš lovos, praėjo pro Eliotą. Ji buvo beveik nuoga: nuostabus kūnas, siauri klubai, ilgos tiesios kojos. Sutrikęs Elioto žvilgsnis nuslydo nuo nuogos krūtinės. Jis priėjo ir nuėmė nuo plokštelės adatą. Kleopatra užriko ant jo, pažerdama gausybę lotyniškų keiksmažodžių:
— Noriu, kad grotų muzika!
— Gerai. Tik norėjau tau parodyti, kaip tai daroma, — pasakė Eliotas. Jis vėl pasuko aparato rankenėlę ir nuleido adatą. Ir tik tada įtūžęs karalienės veidas sušvelnėjo. Ji stenėjo į taktą, po to užsidėjo ant galvos rankas, užsimerkė ir pradėjo šokti, siūbuodama į šalis. Eliotas išsigandęs stebėjo jos judesius. Jau anksčiau buvo matęs kažką panašaus. Taip šoka vaikai, psichiniai ligoniai — žmonės intuityviai paklūstantys muzikos ritmui.
Kleopatra nepastebėjo, kaip jis išsėlino iš kambario — nuėjo atnešti jai maisto.
Ramzis nusipirko kioske britišką laikraštį ir nuėjo link triukšmingo turgaus.
ŽMOGŽUDYSTĖ MUZIEJUJE
PAVOGTA MUMIJA
NUŽUDYTA VALYTOJA
Žemiau buvo išspausdintas straipsnio pavadinimas:
PASLAPTINGAS EGIPTIETIS KALTINAMAS ŽIAURIA ŽMOGŽUDYSTE
Ramzis perskaitė smulkmenas, sulamdė laikraštį ir numetė jį. Nuleidęs galvą, sudėjęs rankas po apsiaustu, jis žingsniavo toliau. Nejaugi ji nužudė valytoją? Kodėl tą padarė? Kaip jai pavyko pasislėpti?
Žinoma, laikraščiai visada perdeda. Gal tai netiesa? Kleopatra turėjo ne tiek daug laiko. Jos protas taip greitai negalėjo atsigauti. Nors galimybę ji turėjo, nes apsaugininkai tuo metu buvo visą dėmesį sutelkę į jį, Ramzį, mėgindami išgrūsti iš muziejaus.
Karalius pasistengė prisiminti, ką jis tada pamatė koridoriuje. Ten buvo šlykšti būtybė, kurią jis prikėlė iš numirusių. Ji judėjo link savo išgelbėtojo. Dar Ramzis girdėjo klaikų jos balsą ir matė iškankintą, pusiau supuvusį veidą.
Ką jam daryti? Šįryt jis pirmą kartą prisiminė dievus. Muziejuje, stovėdamas prie karalienės kūno, prisiminė senovines maldas, prakeiksmus, kuriuos kadaise, apsuptas žynių, kartojo šventovėse savo tautai.
Ir dabar, keliaudamas gatvėmis, karalius vėl pradėjo tyliai šnabždėti maldos žodžius.
Džulija sėdėjo ant nedidelės baltos kušetės savo kambaryje. Čia susirinko daug žmonių. Mergina buvo patenkinta, kad Aleksas laiko jos ranką. Prie vienintelės laisvos kėdės tyliai stovėjo Samiras. Priešais sėdėjo du britų valdininkai. Mailzas Vintropas stovėjo prie durų, susidėjęs rankas už nugaros ir atrodė susijaudinęs. Vyriausias iš valdininkų, Petersonas, laikė rankoje telegramą.
— Matote, mis Stratford, — ištarė jis su kandžia šypsena, — iš pradžių žmogžudystė Londone, o štai dabar Kaire...
— Kodėl manote, jog šios žmogžudystės susietos? — paklausė Samiras. — Tas žmogus Londone... Juk sakėte, kad jis užsiiminėjo neteisėta veikla su kažkokiais vekseliais!
— Taip, tai buvo Tomio Šarplso profesija.
— Ir kaip su juo galėjo būti susietas misteris Ramsėjus? — paklausė Džulija. „Keista, kad aš taip ramiai kalbu, — pagalvojo ji. — Ačiū Dievui, niekas negirdi, kaip daužosi mano širdis“.
— Mis Stratford, Kleopatros moneta, rasta nužudytojo kišenėje, ir yra ta grandis, siejanti šias žmogžudystes. Tikriausiai ji buvo pavogta iš jūsų kolekcijos, nes niekuo nesiskiria nuo kitų penkių jūsų monetų.
— Bet juk patys patvirtinote, kad kitos penkios monetos tebėra savo vietoje.
— Taip, bet mes čia, viešbutyje, radome dar keletą tokių pat monetų.
— Nesuprantu.
— Misterio Ramsėjaus kambaryje.
Pauzė užsitęsė. Pirmas prabilo Samiras:
— Jūs atlikote kratą jo kambaryje?
Įsiterpė Mailzas:
— Džulija, aš žinau, kad jis tavo artimas draugas ir ta situacija tau nemaloni. Bet suprask — žmogžudystės įvykdytos ypač žiauriai. Tu privalai mums padėti surasti tą žmogų.
— Jis nieko Londone nežudė!
Tarsi neišgirdęs šito nevilties šauksmo, Mailzas pabrėžtinai mandagiai tęsė:
— Mums reikia pasikalbėti su grafu Eliotu, tačiau jo niekur negalime rasti. — Jis pažvelgė į Aleksą.
— Neturiu supratimo, kur gali būti tėtis, — bejėgiškai atsakė tas.
— O kur Henris Stratfordas? Kaip mums su juos susitikti?
Du egiptiečiai skubėjo senojo Kairo gatvėmis. Jie nešė suvyniotą į ruloną kilimą. Buvo vidurdienis, karšta, ir našta sunkiai slėgė jų pečius. Bet kūnas, kurį jie nešė, vertas jų prarasto laiko bei išlieto prakaito. Žiemos metu Egiptą užplūsta turistų srautai. Iki tol bus paruošta graži kokybiška mumija.
Pagaliau jie pasiekė Zakio namus. Tarpusavyje šiuos namus jie vadino „mumijų fabriku“. Pro vartus įėjo į kiemą ir greitai nunešė savo trofėjų į vieną iš kambarių. Jie nekreipė jokio dėmesio nei į prie sienos atremtas jau paruoštas mumijas, nei į ant stalų gulinčius juodus, aptemptus blizgančia oda kūnus.
Juos erzino tiktai chemikalų kvapas. Todėl egiptiečiai nekantriai laukė Zakio.
— Neblogas egzempliorius, — pasakė vienas jų darbininkui, maišančiam bitumą didžiuliame katile, stovinčiame viduryje kambario. Po katilu degė anglys, neleisdamos sustingti verdančiai košei. Būtent iš šito katilo ir sklido visa smarvė.
— Ar kaulai stiprūs? — paklausė darbininkas.
— Taip, puikūs. Angliški.
Maskuotė buvo puiki. Tūkstančiai panašių beduinų klaidžiojo po Kairą. Jei ne tamsūs akiniai, niekas jo apskritai nepastebėtų. Tik jie glumino praeivius.
Įėjęs į šoninį „Šeferdo“ viešbučio kiemą, Ramzis paslėpė akinius dryžuoto apsiausto kišenėje. Jam praeinant pro šalį, egiptiečiai berniukai, kurie plovė automobilį, net nepakėlė akių.
Judėdamas pasieniu, po medžiais, jis pasiekė nedideles duris, ant kurių nebuvo jokios lentelės. Už durų buvo siauri, neužtiesti kilimu laiptai. Nišoje stovėjo šluotos, gulėjo skudurai.
Jis paėmė į rankas šluotą ir ėmė kilti laiptais aukštyn. Įdomu, ką pasakys Džulija, pamačiusi, kuo jos Ramzis užsiima...
Kleopatra sėdėjo ant lovos krašto ir valgė nuo padėklo. Eliotas atnešė iš kiemo nedidelį pintą staliuką ir ant jo padėjo padėklą. Ji buvo apsivilkusi plonais marškiniais. Tik tokius Eliotas surado Malenkos spintoje ir pats padėjo karalienei apsirengti. Malenka paruošė maistą: vaisius, duoną, sūrį, vyną, bet pati atsisakė eiti į kambarį, kur laikinai įsikūrė nekviesta viešnia.
Karalienės apetitas buvo žvėriškas. Kažkoks laukinis. Vyną ji maukė kaip vandenį — vieną butelį po kito. Ir nors ji visą laiką buvo saulėje, gydomojo poveikio daugiau nesimatė. Tai buvo akivaizdu.
Malenka, vis dar tirtėdama iš baimės, sėdėjo svetainėje. Eliotas išėjo iš miegamojo ir nuėjo prie jos. Susirietusi, sugniaužusi kumščius, šokėja glaudėsi prie sienos.
— Nebijok, mieloji, — pasakė Eliotas.
— Vargšas mano anglas, — ištarė mergina.
— Suprantu, — pasakė grafas, nors iš tikrųjų, jis jau nieko nesuprato. Atsisėdo į krėslą, ištraukė dar kelis banknotus. Pakvietė gestu Malenką. Ta liūdnai žiūrėjo į jį, po to suvirpėjo ir nusisuko į sieną.