— Nebegaliu daugiau jų sulaikyti, — pasakė Lourensui padėjėjas. Lengvu grakščiu mostu jis įsakė tarnui padėti pusryčius ant stalo krašto. — Čia atvyko žmonės iš Britanijos ambasados. Ir daugybė reporterių iš Aleksandrijos bei Kairo. Tenai susirinko didžiulė minia.
Lourensas žiūrėjo į sidabrines lėkštes, į kiniškus puodelius. Valgyti jis nenorėjo. Tetroško tik vieno: kad jį paliktų ramybėje, leistų vienam pabūti su atrastu lobiu.
— Sulaikyk juos ilgėliau, Samirai. Iškovok man dar kelias valandas, kad galėčiau padirbėti su šitais papiruso ritinėliais. Samirai, jo istorija tokia liūdna, tokia skausminga!
— Pasistengsiu. Bet tau reikia pavalgyti, Lourensai. Tu labai išsekęs. Turi atsigaivinti bei pailsėti.
— Niekada nesijaučiau taip gerai. Sulaikyk juos iki vidurdienio. Taip, ir išvesk iš čia Henrį. Sūnėne, eik su Samiru. Jis tau duos ką nors pavalgyti.
— Sere, prašau eiti su manim, — ištarė egiptietis.
— Man būtina pasikalbėti su dėde prie keturių akių.
Lourensas pažvelgė į savo dienoraštį, po to į ant stalo gulėjusį išskleistą papirusą. Karalius kalbėjo apie savo liūdesį, apie tai, kaip jis išvyko čionai, ketindamas pradėti slaptus tyrinėjimus... toliau nuo Kleopatros mauzoliejaus Aleksandrijoje, nuo Karalių Slėnio.
— Dėde, — lediniu balsu ištarė Henris. — Aš mielai sugrįšiu į Londoną, jei tu surasi laisvą minutėlę ir pasirašysi...
Lourensui nesinorėjo atsitraukti nuo darbo. Galbūt netrukus jam pavyks sužinoti, kur buvo Kleopatros mauzoliejus?
— Na, kiek galiu tau kartoti? — sumurmėjo jis. — Nepasirašinėsiu aš jokių dokumentų. Imk savo portfelį ir nešdinkis iš čia.
— Dėde, grafas nori gauti tavo atsakymą dėl Džulijos su Aleksu. Ilgiau laukti jis negali. O jei kalbėsime apie dokumentus, tai turima galvoje tik dvi akcijos.
Grafas... Aleksas ir Džulija... Tai siaubinga.
— Dieve, tokiu metu!
— Dėde, juk dėl tavo atradimo gyvenimas negali sustoti. — Kiek nuodų jo balse! — Būtina atsikratyti tų akcijų.
Lourensas padėjo rašiklį.
— Nematau čia nieko būtino, — pasakė jis, įdėmiai žiūrėdamas į Henrį. — O dėl vedybų... Aš galiu amžinai laukti. Bent jau iki tol, kol pati Džulija nuspręs. Grįžk namo ir perduok šiuos žodžius mano geram bičiuliui grafui Ruterfordui. Ir savo tėvui pasakyk, jog daugiau neparduosiu nei vienos šeimos akcijos. O dabar palik mane ramybėje.
Henris stovėjo kaip prikaltas, nervingai įsikibęs savo portfelio, svaidydamas į Louresną grėsmingus žvilgsnius.
— Dėde, tu nesupranti...
— Leisk man pasakyti, ką aš suprantu, — ištarė Lourensas. — Aš suprantu, jog tu pralošei visą turtą ir dabar tavo tėvas padarys viską, kad tik galėtų sumokėti tavo skolas. Netgi Kleopatra ir jos nuolatos girtas meilužis svajoti negalėjo apie tokius turtus, kuriuos tu prašvilpei. Ir sakyk, kuriems galams mano Džulijai reikia Ruterfordų titulo? Tai Aleksui reikalingi Stratfordų milijonai — štai kur šuo pakastas. Aleksas — apgailėtinas tituluotas elgeta, kaip ir jo tėvas Eliotas. Dieve, atleisk man, bet tai tiesa.
— Dėde, turėdamas tokį titulą Aleksas gali nusipirkti Londone bet kokią turtingą paveldėtoją.
— Kodėl gi jis to nepadaro?
— Tik vienas tavo žodis — ir Džulijos nuotaika pagerės.
— O Eliotas atsidėkos tau už tai, kad mikliai sutvarkei šį reikalą? Su mano dukters pinigais jis bus neįtikėtinai dosnus.
Henris pabalo iš pykčio.
— Kurių velnių taip rūpiniesi tomis vedybomis? — įgėlė Lourensas. — Žeminiesi, nes tau reikia pinigų...
Jam pasirodė, jog sūnėnas tyliai nusikeikė.
Lourensas nusisuko ir vėl pažvelgė į mumiją, mėgindamas baigti nemalonų pokalbį. Londono gyvenimo čiuptuvai, nuo kurių jis paspruko, ir čia jį surado...
Čia tai bent! Visa figūra tikrai papilnėjo! Ir žiedas! Dabar jis visas matomas. Išsipūtęs pirštas sutraukė jį veržusius tvarsčius. Lourensui pasirodė, jog jis mato sveiko gyvo kūno spalvą.
— Neišprotėk, — pats save įspėjo jis.
Tas garsas... Ir vėl tas garsas. Jis pamėgino įsiklausyti, tačiau, kad ir kiek besistengė, girdėjo tik išorinį triukšmą. Jis priėjo arčiau sarkofage esančio kūno. O Dieve, nejaugi pro tvarsčius, užvyniotus ant galvos, jis mato ataugusius plaukus?
— Kaip aš tave užjaučiu, Henri, — staiga sušnabždėjo jis. — Tu neįstengi įvertinti tokio atradimo: senovės karaliaus, šitos paslapties.
Kas pasakė, jog negalima liestis prie palaikų? Kad negalima bent kiek patraukti į šalį šitą sudūlėjusį audinį...
Lourensas išsitraukė kišeninį peiliuką ir nekantriai prikišo prie mumijos. Prieš dvi dešimtis metų jis būtų galėjęs kuo ramiausiai perpjauti ir pačią mumiją. Tada jam dar nebuvo tekę susidurti su valdininkais. Jis galėjo niekieno nevaržomas pats vienas kapstytis šitose dulkėse.
— Tavimi dėtas, nedaryčiau šito, dėde, — įsiterpė Henris. — Londono muziejaus darbuotojai pasius.
— Juk liepiau tau nešdintis.
Jis girdėjo, kaip Henris įsipylė į puodelį kavos: juk jis niekur neskuba. Maža uždara patalpa prisipildė kavos aromato.
Lourensas atsisėdo ant kėdutės ir vėl priglaudė prie kaktos nosinę. Visa para be miego. Tikriausiai jam reikia pailsėti.
— Išgerk kavos, dėde Lourensai, — pasiūlė Henris. — Štai įpyliau tau. — Jis atkišo puodelį. — Tavęs laukia gatvėje, o tu labai pavargai.
— Tai pusprotis, — sušnabždėjo Lourensas. — Eitum tu iš čia.
Henris pastatė puodelį šalia dienoraščio.
— Atsargiai! Papirusas aukso Vertės.
Kava atrodė labai gundančiai... net ir iš Henrio rankų. Lourensas pakėlė puodelį, gurkštelėjo ir užsimerkė.
Ką pamatė jis tuo momentu, kai atitraukė nuo lūpų puodelį? Išsiplėtusią mumiją, apšviestą saulės spindulių? Negali būti. Nuo netikėto deginimo gerklėje viskas jo akyse apsivertė. Atrodė, gerklė gniaužiasi. Jis negalėjo nei kalbėti, nei kvėpuoti.
Vyriškis žvelgė į Henrį ir netikėtai pajuto kvapą, sklindantį iš puodelio, kurį vis dar tebelaikė virpančiomis rankomis. Aitrų migdolų kvapą. Tai buvo nuodai. Puodelis išslydo iš rankų. Tarsi pro rūką Lourensas išgirdo, kaip jis atsitrenkė į akmenines grindis.
— O Dieve! Išgama!
Jis krito, tiesdamas rankas į sūnėną, kuris stovėjo išsiviepęs ir abejingai žiūrėjo į dėdę, tarsi nieko baisaus nevyktų, tarsi Lourensas nemerdėtų.
Jo kūnas blaškėsi agonijoje. Sutelkęs visas pastangas, archeologas atsisuko. Paskutinis vaizdas — tai mumija, skendinti saulės spinduliuose. Paskutinis pojūtis — tai smėlis ant grindų, į kurį įsikniaubė jo degantis veidas.
Henris Stratfordas ilgai stovėjo sustingęs. Jis žiūrėjo žemyn, į dėdės kūną, tarsi netikėdamas savo akimis. Tai padarė kažkas kitas. Kažkas kitas pajuto jaunuolio nusivylimą bei jaudulį ir įgyvendino baisų jo planą. Kažkas kitas įkišo sidabrinį šaukštelį į senovinį ąsotį su nuodais ir įbėrė tų nuodų į Lourenso puodelį.
Viskas apmirė — netgi dulkės saulės spinduliuose. Atrodė, jog mažytės dulkelės ištirpo karštame ore. Girdėjosi tik tylus garsas: kažkas panašaus į širdies plakimą.
Vaizduotės žaismas. Reikia tai įveikti. Reikia suvaldyti rankų virpesį, sulaikyti iš drebančių lūpų besiveržiantį riksmą. Nes jeigu jis suriks — to riksmo jau niekas nenuslopins.
„Aš jį nužudžiau. Nunuodijau“.
Dabar jau niekas nesukliudys jam įgyvendinti savo planus: pati svarbiausia kliūtis pašalinta.
Pasilenkti, užčiuopti pulsą. Bet juk jis tikrai miręs. Jis mirė.
Henris atsitiesė, įveikęs netikėtą pykinimo priepuolį, greitai ištraukė iš portfelio keletą popierių. Padažė plunksnakotį į rašalą ir aiškiai išvedžiojo Lourenso Stratfordo pavardę. Jis jau yra tą daręs anksčiau, pasirašydamas po mažiau svarbiais dokumentais.