— Vargšas mano anglas, — sudejavo ji, — dabar jį verda katile.
Gal Eliotui tik pasigirdo?
— Kokiame katile? Tu apie ką?
— Jie daro iš mano anglo faraoną. Iš mano gražuoliuko. Įdėjo jo kūną į bitumą ir verda... daro iš jo mumiją. Po to parduos turistams.
Eliotas liko sukrėstas, jis nežinojo, ką pasakyti. Tik nusigręžė, nesuradęs tinkamų žodžių.
— Suvynios jį į drobulę ir padarys iš jo karalių.
Eliotui norėjusi surikti: „Baik!“ Jis daugiau nebegalėjo šito klausytis. Tačiau grafas tylėjo. Po to išgirdo, kaip įsijungė gramofonas: iš viršuje esančio kambario pasigirdo diktoriaus balsas. Jis mokė kalbėti angliškai. Vadinasi, nelaimėlė surado tas plokšteles. Eliotas žinojo, kad jos sudomins Kleopatrą, ji pradės klausytis anglų kalbos, o jis tuomet galės kiek atsikvėpti.
Staiga pasigirdo trenksmas. Veidrodis! Ji sudaužė veidrodį.
Eliotas pakilo ir nuskubėjo į viršų. Kleopatra stovėjo, siūbuodama. Ant kilimo, ant grindų, ant tualetinio staliuku mėtėsi veidrodžio šukės. Monotoniškai bambėjo gramofonas.
— Karaliene, — ištarė Eliotas lotyniškai. — Nuostabioji karaliene Kleopatra.
— Lorde Ruterfordai! — apimta siaubo rėkė ji. — Kas man atsitiko? Kur aš? — Ji pradėjo greitai berti žodžius kažkokia nežinoma keista kalba, vėliau jos kalba virto isteriška rauda.
Zakis stebėjo procesą. Žiūrėjo, kaip jie įgrūdo anglo kūną į tirštą klampų skystį. Kartais jis balzamuodavo kūną, tiksliai atkartodamas senovinį procesą. Tačiau dabar tai nebuvo labai svarbu. Juk anglai nesidomi, kas ten mumijos viduje, jie nenuima nuo balzamuotų kūnų drobulės. Todėl tereikėjo tinkamai išvirinti kūną bitume ir po to jį suvynioti.
Jis priėjo prie katilo ir apžiūrinėjo paviršiuje plaukiojantį anglo veidą. Kaulai geri, nieko nepasakysi. Būtent tai patinka turistams. Jie apžiūrinėja veido bruožus po drobulėmis. O šitas tipas pakankamai simpatiškas.
Į duris tyliai pasibeldė.
— Nieko nenoriu matyti, — pasakė Džulija. Ji sėdėjo savo svetainėje ant sofutės. Šalia stovėjo Samiras, apkabinęs merginą per pečius. Džulija verkė.
Ji nesuvokė, kas įvyko. Nėra jokių abejonių — Ramzis tikrai buvo muziejuje, jis buvo sunkiai sužeistas ir iš ten pabėgo. Bet mergina niekaip negalėjo patikėti, kad jis nužudė valytoją.
— Mumijos vagystę dar galima paaiškinti, — kalbėjo ji Samirui prieš keletą minučių. — Jis pažinojo tą moterį, žinojo, kas ji tokia. Jam buvo skaudu matyti išniekintą jos kūną, todėl nusprendė išnešti jį.
— Ne, šita versija netinka, — prieštaravo Samiras. — Juk jį areštavo. Kaip jis galėjo pavogti mumiją? Kur galėjo ją nunešti?
Jis nutilo. Prie durų priėjo Rita.
Džulija atsisuko ir pamatė aukštą arabą, apsivilkusį plačiu, plevėsuojančiu apsiaustu. Ji jau buvo benusisukanti, kai arabas staiga pažvelgė į ją nuostabiai žydromis akimis.
Tai buvo Ramzis. Jis praėjo pro Ritą, uždarė paskui save duris. Džulija puolė jam į glėbį.
Visos jos abejonės, visos baimės išnyko. Ji apkabino karalių, įsikniaubė jam į kaklą. Pajuto, kaip jis bučiuoja ją į kaktą, kaip glaudžia prie savęs. Po to vyriškis švelniai, bet valdingai pabučiavo ją į lūpas.
Mergina išgirdo susijaudinusį Samiro balsą:
— Sere, jums gresia pavojus. Jie visur jūsų ieško.
Bet Džulija nepaleido karaliaus. Su tuo keistu apsiaustu jis nebuvo panašus į šio pasaulio žmogų. Šią akimirką mergina suvokė, kokią stiprią, beveik liguistą aistrą ji jaučia šitam žmogui.
— Tu žinai, kas atsitiko? — sušnabždėjo ji. — Muziejuje nužudė moterį ir tave kaltina padarius šį nusikaltimą.
— Žinau, mažyte, — švelniai ištarė jis. — Man gresia mirtis. Ir kai kas dar blogiau už mirtį...
Džulija žiūrėjo į jį, mėgindama suprasti jo žodžius. Po to užsidengė rankomis akis ir pravirko.
Kleopatra sėdėjo ant lovos bukai žiūrėdama į Eliotą. Ar ta būtybė suprato, kai jis pagyrė jos drabužius? Puikia anglų kalba ji vis kartojo iš gramofono sklindančias frazes: „Įdėkite truputį cukraus į mano kavą. Įmeskite gabalėlį citrinos į mano arbatą“. Po to vėl nutilo.
Karalienė leido jam užsegioti perlamutrines sagutes, smalsiai stebėjo, kaip grafas riša rožinio jos sijono diržą. Piktai nusijuokė ir pakėlė aukštyn koją, apgaubtą plataus sijono klostėmis.
Miela, — pasakė ji. Eliotas išmokė ją pasakyti tą žodį angliškai. — Simpatiška suknelė.
Staiga ji pripuolė prie tualetinio staliuko ir pačiupo žurnalą, kur buvo daug spalvingų nuotraukų. Po to dar kartą paklausė, kur ji dabar yra.
— Egipte, — atsakė Eliotas. Grafas tą kartojo daugybę kartų. Tačiau į jį žvelgė bukos akys, o moters veidas spindėjo skausmu.
Eliotas paėmė šukas ir perbraukė per karalienės plaukus. Nuostabūs, melsvai juodi plaukai. Ji atsiduso, ištiesė pečius: jai patiko būti šukuojamai. Gerklinis juokas pasigirdo iš jos lūpų.
— Labai gerai, grafe Ruterfordai, — angliškai pasakė ji. Išlenkė nugarą ir pasirąžė kaip katė, gracingai išskėtusi rankas.
— Nuostabioji karalienė Kleopatra, — atsiduso grafas. Ar galima jau dabar palikti ją vieną? Ar ta moteris jį supranta? Jau verčiau Malenka tegul užrakina duris ir palaukia gatvėje, kol jis sugrįš. — Dabar man reikia išeiti, jūsų didenybe. Pamėginsiu gauti dar vaistų.
Ji atsisuko. Žvilgsnis buvo bereikšmis. Karalienė nesuprato, apie ką kalba Eliotas. Galbūt ji apskritai pamiršo, kas su ja vyko prieš keletą minučių? Buvo akivaizdu, jog moteris kažką mėgina prisiminti.
— Pas Ramzį, — pridūrė Eliotas.
Jos akyse sužibo prasminga kibirkštėlė ir čia pat veidu nubėgo šešėlis. Kleopatra kažką sušnabždėjo, tačiau grafas nieko neišgirdo.
— Gerasis lordas Ruterfordas, — ištarė moteris.
Jis stipriau spustelėjo šukas. Dabar plaukai krito ant pečių didelėmis bangomis.
Karalienės veidas spindėjo kažkokia keista šviesa, burna prasivėrė, skruostai paraudo.
Ji atsisuko ir paglostė Elioto veidą. Kažką greitai ištarė lotyniškai. Kažką apie tai, kad jo burna tarsi jaunuolio, o patirtis subrendusio vyro...
Eliotą suglumino jos žodžiai, jis susimąstė, o karalienė toliau tyrinėjo jo veidą. Jis nesuvokė, kaip vertina šitą moterį: tai matė joje ligotą nelaimingą būtybę, kuria reikia rūpintis, tai vėl prisimindavo, jog tai garsioji karalienė Kleopatra... ir pats jautėsi sutrikęs.
Ta moteris — ištvirkėlė. Ji suviliojo patį Cezarį... O dabar ji pasislinko arčiau Elioto. Po to jos ranka apsivijo grafo kaklą. Pirštai glostė jo plaukus.
Kokia ji šilta! Viešpatie, juk tai tas pats kūnas, kuris, pusiau sudūlėjęs, žaizdotas visai neseniai gulėjo po dulkinais muziejaus vitrinos stiklais. Kuris buvo kietas, juodas, tarsi sudžiūvęs molis.
Bet šitos akys, šviesiai rudos akys su gelsvomis kibirkštėlėmis vyzdžiuose! Neįtikėtina, kad jos atgijo šituose tamsiuose trūnėsiuose! Mirties trūnėsiuose... Grafas netikėtai pajuto jos lūpų prisilietimą. Tos lūpos prasivėrė, ir Eliotas pajuto, kaip moters liežuvis nuslydo tarp jo dantų.
Jo varpa tuojau pat sukietėjo. Bet juk tai beprotybė! Jis jau niekam tikęs... Jo širdis, sąnarių skausmai, vargu ar jis ką nors sugebės... Moters krūtinė prigludo prie jo. Per ploną audinį grafas pajuto karštą kūną. Nėriniai, perlamutrinės sagutės tik dar labiau išryškino laukinį, nežabotą jos aistros žavesį.
Elioto akys padūmavo; grafas matė plikus kaulus ant moters pirštų, kai ji ranka paglostė jo kaktą, norėdama numesti plaukų sruogą... Tačiau jos bučiniai darėsi vis labiau atkaklesni, liežuvis lindo vis giliau ir giliau...