Kleopatra! Cezario, Antonijaus, Ramzio Prakeiktojo meilužė! Eliotas apkabino jos taliją, ir karalienė atsigulė ant nėriniuotų pagalvių, nusitempdama jį paskui save.
Įsisiurbęs į jos lūpas, grafas bejėgiškais sudejavo. O Dieve! Paimti tokią moterį! Jo ranka pakėlė aukštyn šilkinį sijoną ir nusliuogė tarp jos kojų, jausdama karštą drėgmę.
— Kaip nuostabu, lorde Ruterfordai, — lotyniškai ištarė ji. Jos šlaunys prigludo prie jo... prie sukietėjusios varpos, pasirengusios išsiveržti ugnimi.
Eliotas greitosiomis atsegė keletą sagučių. Jau tiek metų grafas to nedarė paskubomis. Jis suvokė, kas dabar įvyks.
— Ak, paimk mane, lorde! — išgirdo moters šnabždesį. — Perverk durklu mano sielą!
„Štai kur bus mano mirtis. Mirsiu ne nuo to siaubo, kurį pamačiau. O nuo to, kad nebeturiu jėgų padaryti tai, kam nesugebu atsispirti“. Eliotas grubiai pabučiavo ją, jo penis įlindo į drėgną klonelį tarp šlaunų. Kleopatra nusijuokė. Jos juokas buvo piktdžiugiškas, gašlus.
Eliotas užsimerkė. Jis pajuto seniai nepatirtą svaigų malonumą...
— Jums negalima čia pasilikti, sere, — pasakė Samiras. — Labai didžiulė rizika. Jie stebi įėjimą. Kad ir kur eisime, jie mus stebės. Sere, jie išnaršė jūsų kambarį ir rado senovines monetas! Ir dar kai ką galėjo rasti...
— Ne. Daugiau kambaryje nieko tokio nebuvo. Bet man reikia su jumis pasikalbėti. Su abiem.
— Turime rasti kokią nors nuošalią vietą, — pasakė Džulija. — Tokią, kur galėtume susitikti.
— Aš viską sutvarkysiu, — pasišovė Samiras. — Tam prireiks poros valandų. Galime susitikti prie Didžiosios mečetės trečią valandą. Apsirengsiu taip, kaip jūs.
— Aš eisiu su tavim! — neatstojo Džulija. — Niekas manęs nesulaikys.
— Džulija, tu nežinai, ką aš padariau, — sušnabždėjo Ramzis.
— Tai papasakok. O tokius pat apdarus Samiras gali gauti ir man.
— Kaip aš myliu tave! — vos girdimai pakuždėjo Ramzis. — Tu labai man reikalinga. Bet, dėl Dievo, Džulija...
— Kas beatsitiktų, visada būsiu su tavim.
— O dabar išeikite, sere. Viešbutyje daugybė policininkų. Susitiksime prie mečetės. Trečią valandą.
Skausmas krūtinėje buvo baisus, bet Eliotas išgyveno. Jis sėdėjo ant mažos kėdutės prie lovos. Norėjosi ko nors išgerti, bet gėrimai buvo gretimame kambaryje, o ten nueiti grafas nebeturėjo jėgų. Jų pakako tik užsisegioti marškinius.
Jis atsisuko ir pažvelgė į miegančią moterį, į jos lygų, tarsi vaškinį veidą. Štai ji atsimerkė. Atsisėdo ir ištiesė Eliotui tuščią stiklinį buteliuką.
— Vaistai, — sušnabždėjo ji.
— Taip, aš jų atnešiu. Bet tu privalai čia pasilikti. Ar supranti? — paklausė grafas lotyniškai. — Čia tu saugi. Turi likti šiuose namuose.
Regis, jai to visai nesinorėjo.
— Kur tu eisi? — paklausė ji ir pasižiūrėjo pro langą į kaitrią vidurdienio saulę ir į baltą sieną. — Netikiu, kad čia Egiptas.
— Taip, mano mieloji. Ir man kuo greičiau reikia surasti Ramzį.
Vėl jos akys sublizgėjo, po to ji sutriko ir išsigando.
Eliotas pakilo. Negalima buvo ilgiau delsti. Jis meldėsi, kad sargybiniai būtų Ramzį jau paleidę. Tikriausiai Džulija ir Aleksas pasamdė pačius geriausius advokatus. Reikia skubėti į viešbutį.
— Tai neilgam, jūsų didenybe, — pasakė Eliotas. — Labai greitai grįšiu su vaistais.
Moteris, regis, nepatikėjo. Grafui išeinant, ji nepatikliai žiūrėjo jam įkandin.
Malenka tebesėdėjo svetainėje, įsispraudusi į kampą, ir drebėjo iš baimės. Ji pažvelgė į Eliotą bereikšmiu žvilgsniu.
— Mano mieloji, paklausyk, — pasakė grafas. Jis pamatė prie baro savo lazdelę ir paėmė ją. — Noriu, kad tu išeitum drauge su manim, užrakintum duris ir pastovėtum gatvėje. Pasaugotum ją.
Mergina, atrodo, jo nesuprato. Ji žiūrėjo kažkur į tolį nematančiomis akimis. Eliotas atsisuko ir tarpduryje pamatė Kleopatrą — basomis kojomis, išsidraikiusiais plaukais. Net ir vilkėdama prašmatnia angliška suknele iš rožinio šilko, ji buvo panaši į laukinę. Moteris spoksojo į Malenką.
Mergina sukūkčiojo ir pašoko iš vietos. Ji drebėjo iš baimės.
— Mieloji, eime su manim, — pasakė Eliotas. — Nebijok, ji tavęs nenuskriaus.
Šokėja buvo pernelyg išsigandusi, kad galėtų išgirsti jo žodžius, tuo labiau jam paklusti. Ji graudžiai verkė. Kleopatros veide abejingumą staiga pakeitė įniršis.
Ji priėjo prie merginos.
— Tai tik tarnaitė, — pasakė grafas, paimdamas karalienę už rankos.
Kleopatra užsimojo ir tvojo Eliotui iš visų jėgų. Nukrito papūgos narvelis. Malenka isteriškai sucypė, papūga irgi pradėjo rėkauti, sparnais daužydama narvelio grotas.
Eliotas stengėsi tvardytis. Malenka turėtų bent jau nustoti dejavusi... Kokia nelaimė! Kleopatros akys lakstė nuo rėkiančios merginos prie paukščio. Ji buvo ties isterijos riba. Galiausiai karalienė pripuolė prie Malenkos, griebė ją už gerklės ir šveitė į grindis. Mergina suklupo lygiai taip, kaip neseniai Henris...
— Sustok tuojau pat! — Eliotas puolė prie Kleopatros. Jau šį kartą jis neleis įvykti nelaimei. Bet karalienė vėl šveitė jį šalin. Jis perskrido per visą kambarį ir atsitrenkė į sieną. Sutraškėjo kaulai — tas pats klaikus metodas. Malenka buvo negyva — Kleopatra nusuko jai sprandą.
Papūga nutilo. Tik žiūrėjo iš narvelio, kraipydama galvą.
Šokėja gulėjo ant kilimo, jos galva buvo neįtikėtinai persukta, tamsios akys pusiau primerktos.
Virš jos stovėjo Kleopatra. Ji susimąsčiusi žiūrėjo į negyvą merginą. Po to pasakė:
— Ji mirė.
Eliotas tylėjo. Laikydamasis už baro lentynos, jis sunkiai atsistojo. Dabar krūtinę spaudžiantis skausmas atrodė menkas, nesvarbus. Niekas negalėjo prilygti jo dvasinėms kančioms.
— Kam tu tai padarei? — sušnabždėjo grafas. Ar jis koks beprotis? Kam dar klausti šitos būtybės? Ji nuostabi, bet jos smegenys sužalotos, kaip ir kūnas.
Kleopatra žiūrėjo į Eliotą nekaltomis akimis. Po to pažvelgė į mirusią merginą.
— Sakyk man, lorde, kaip aš atsiradau? — Jos akys susiaurėjo. Ji priėjo ir padėjo Eliotui atsistoti. Po to pakėlė jo lazdą ir įdavė į rankas. — Iš kur aš čia atėjau? — paklausė ji. Po to pasilenkė, žiūrėdama į grafą plačiai atmerktomis, pilnomis siaubo akimis. — Ar aš buvau mirusi?
Nelaukdama atsakymo, ji pradėjo šaukti. Eliotas apkabino ją ir uždengė burną.
— Tave čia atvedė Ramzis. Tu jį pašaukei. Tu matei jį.
— Taip. — Kleopatra stovėjo ramiai, laikydama Eliotą už riešo. — Ramzis ten buvo. Ir kai aš pašaukiau, jis nuo manęs pabėgo. Kaip ir šita moteris. Juk ji taip pat norėjo pabėgti! Ramzis į mane žiūrėjo tokiomis pat akimis!
— Jis norėjo sugrįžti, bet jį kareiviai sulaikė. Dabar turiu nueiti pas jį. Supranti? O tu pasiliksi čia ir manęs palauksi.
Kleopatra žiūrėjo kažkur pro šalį.
— Ramzis turi tau vaistų, — tęsė Eliotas. — Aš jį atvesiu čia.
— Ar tu ilgam išeini?
— Užtruksiu kelias valandas. Dabar trys valandos. Grįšiu dar iki sutemstant.
Kleopatra vėl sudejavo, pažvelgė į grindis ir prispaudė pirštą prie lūpų. Ji buvo panaši į vaiką, mėginantį išspręsti sudėtingą galvosūkį.
— Ramzis... — sušnabždėjo ji.
Matyt, ji ne visai suvokė, kas tas Ramzis.
Eliotas atsargiai paplekšnojo jai per petį ir priėjo prie negyvos šokėjos. Viešpatie, kur ją dabar dėti? Palikti trūnyti čia, namuose? Jis vos bepavelka kojas ir vargu ar galėtų ją palaidoti sode. Grafas užsimerkė ir karčiai šyptelėjo. Jam atrodė, jog praėjo tūkstantmečiai nuo to laiko, kai paskutinį kartą jis matė savo sūnų, Džuliją, „Šeferdo“ viešbutį ir apskritai bet kokią civilizaciją. Atrodė, kad prieš tūkstantį metų jis gyveno kaip normalus žmogus, žmoniškai elgėsi, mylėjo, kažkuo tikėjo, kažką aukojo — kaip ir visi kiti.