— Gerai, keliauk vaistų, — pasakė Kleopatra.
Ji atsistojo tarp grafo ir mirusios merginos, viena ranka pakėlė Malenką ir nutempė kūną kilimu. Tempė pro papūgos narvelį, bet, laimei, paukštis tuo metu tylėjo. Kleopatra išmetė lavoną į kiemą taip lengvai, tarsi tai būtų skudurinė lėlė. Vargšė šokėja nukrito prie sienos veidu žemyn.
Tik negalvoti, apie nieką negalvoti. Išeiti. Keliauti pas Ramzį...
— Trys valandos, — pasakė Eliotas. — Užstumk man išėjus duris. Matai sklendę?
Kleopatra pasižiūrėjo į duris ir linktelėjo.
— Puiku, lorde Ruterfordai, — lotyniškai pasakė ji. — Vadinasi, dar nesutemus.
Sklendės ji net neketino užstumti. Stovėjo tarpduryje, delnais įsirėmusi į medį, klausėsi tolstančių Elioto žingsnių. Jis judėjo lėtai ir negreitai išnyko iš akiračio.
Reikia iš čia dingti! Ji turi pamatyti, kur atsidūrė. Čia ne Egiptas. Kleopatra nesuprato, kodėl čia atsirado, kodėl ji tokia alkana ir niekaip negali pasisotinti/kodėl nuolat geidžia atsidurti vyriškame glėbyje. Jei tas lordas Ruterfordas nebūtų išvykęs, ji ir vėl būtų privertusi vyriškį pasimylėti...
Bet staiga jo išvykimo priežastis karalienei pasirodė keista. Jis sakė gausiąs vaistų. Kokių vaistų? Kaip jai reikės toliau gyventi su tokiomis baisiomis žaizdomis?
Apie žaizdas ji tik neseniai prisiminė, kai tempė tą mirusią moterį, kuriai pati ir nusuko sprandą.
Ak taip, svarbiausia — pabėgti iš čia, kol nesugrįžo tas lordas ir ji negirdi įsakmaus jo tono, pamokymų ir įkalbinėjimų.
Ji sunkiai prisiminė tas gatves, kuriomis jiedu atėjo. Jos pilnos kaukiančių pabaisų, tokios dvokiančios, triukšmingos, skendinčios dūmuose. Kas buvo tie žmonės, kuriuos ji tenai matė? Tos moterys? Beje, jų suknelės panašios tą, kuria dabar apsivilkusi ji.
Tada Kleopatra taip išsigando! Skaudėjo visą kūną, o ir atrodė ji apgailėtinai. O dabar pilna norų, troškimų. Nėra ko bijoti, reikia nešdintis iš čia.
Kleopatra sugrįžo į miegamąjį. Atsivertė žurnalą ir ėmėsi apžiūrinėti paveikslėlius, kuriuose buvo pavaizduotos simpatiškos poniutės su keistomis suknelėmis, persismaukusios per taliją, panašios į vabzdžius. Paskui pasižiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje.
Reikia kažkuo pridengti galvą. Ir sandalų reikia. Ji greitai išnaršė miegamąjį ir rado sandalus medinėje komodoje. Tokie gražūs, odiniai, puošti auksu... ir nedideli. Kaip tik jai tinka. Surado keistą didžiulį daiktą, nusagstytą gėlėmis, padarytomis iš šilko. Panašu į tą, po kuriuo slepiamasi nuo lietaus. Žiūrėdama į tą daiktą, Kleopatra nesulaikė juoko. Po to užsidėjo jį ant galvos ir užsirišo pasmakrėje. Dabar ji visai panaši į tas moteris iš žurnalų. Tik štai rankos... Ką jai daryti su rankomis? Karalienė pasižiūrėjo į plikus dešinės rankos piršto kaulus. Pirštą dengė labai plonytė permatoma odelė. Dar plonesnė už jos suknelės šilką. Matėsi net kraujagyslės. Moteris vėl sutriko, susijaudino.
Ir staiga prisiminė kažką pasilenkusį virš jos. Ne, negalima leisti, kad viskas pasikartotų. Reikia paslėpti, kažkuo tą ranką apvynioti. Gal bintu? Štai kairė ranka atrodo tvarkingai.
Ji pradėjo raustis spintoje, versdamas skudurus.
Ir jai pavyko. Puikus atradimas! Tenai gulėjo maži šilkiniai skudurėliai skirti specialiai rankoms. Balti, siuvinėti perlais. Du. Ir ant kiekvieno skudurėlio tarsi penki pirštai. Nuostabu. Tokie trumpi, nukirpti ties riešais. Kleopatra įkišo į juos rankas. Dabar niekas nepamatys kaulėtų pirštų be odos.
Tai štai ką lordas Ruterfordas vadino „šiuolaikiškais“ daiktais: muzikines dėžutes ir aplink zujančius, kaip jis sakė „automobilius“. Šįryt karalienė juos matė, jie supo ją iš visų pusių. Panašūs į begemotus. Įdomu, kaip lordas pavadintų šituos drabužėlius rankoms?
Ji švaisto brangų laiką. Priėjusi prie tualetinio staliuko paėmė keletą monetų ir įsidėjo į vidinę sijono kišenę.
Atidariusi duris, žvilgtelėjo į negyvą kūną, gulintį prie sienos. Kažkas buvo negerai, bet kas — karalienė niekaip negalėjo suprasti. Mėgino, bet nesuprato. Kažkas...
Ji vėl tarsi pro rūką pamatė virš jos pasilenkusią figūrą. Ir išgirdo šventus žodžius, tariamus jai žinoma kalba. „Tai tavo protėvių kalba, tu privalai ją išmokti“. Ne, ne, tai įvyko visai kitame laikmetyje. Šviesiame kambaryje, pilname itališko marmuro. Tuomet jis ją mokė. O šįkart buvo labai karšta, tamsu, ir ji kėlėsi, tarsi kilo iš dugno į paviršių, jai buvo silpna, sunkios rankos, kojos... Ją slėgė vanduo, pilna burna vandens... ir ji net šaukti negalėjo.
Tavo širdis vėl plaka, tu sugrįžai į gyvenimą. Vėl esi stipri, jauna, nuo šiolei tu nemirtinga...
Ne, nereikia verkti. Neverta kovoti, ieškoti jo, žiūrėti į jį. Tolstanti figūra, žydros akys. Ji pažinojo tas akis. „Tai atsitiko tada, kai aš išgėriau eliksyro. Žynė man parodė veidrodyje... žydras akis“. Taip, tas pats balsas. Tai jis meldėsi tamsoje, kalbėjo senovines šventas maldas.
Ir ji pavadino tą žmogų vardu! Ir čia, šitame keistame mažame namelyje, lordas Ruterfordas irgi minėjo jo vardą. Lordas ketino...
Sugrįžti iki sutemos.
Kam to reikia. Kleopatra žiūrėjo pro arką į mirusį kūną... Ji privalo įsilieti į šitą svetimą pasaulį. Turi žinoti, kaip paprasta, kaip lengva žudyti. Nusuki jiems sprandą — tarsi nulauži gležną stiebelį...
Moteris paskubomis išėjo iš namo. Net neuždarė durų. Baltos priešais stovinčių namų sienos pasirodė jai pažįstamos ir visai nebaisios. O gal tikrai čia Egiptas? Bet ne, šito negali būti.
Ji nužingsniavo pirmyn, prilaikydama skrybėlės kaspinus, kad vėjas nenupūstų jos nuo galvos. Eiti taip lengva. Kaip gerai, kad šildo saulė...
Karalienė pamatė, kaip į gilų urvą įsiveržė saulės spindulys. Atsidarė medinis dangtis. Ji išgirdo žvangant grandines.
Po to prisiminimai išnyko. Tai buvo tik blyksnis, vargu, ar jį pavadinsi prisiminimais. „Ramzi, atsibusk!“
Taip, tai jo vardas. Bet dabar jai tas nerūpi. Ji laisva šitame baisiame mieste. Gali eiti kur akys veda, kur kojos neša. Stebėti, pažinti, atrasti...
4 skyrius
Jau pirmoje senojo Kairo parduotuvėlėje Samiras nupirko kelis beduinų apsiaustus. Užsuko į purviną skersgatvį, kur gyveno nuskurdę prancūzai, nėrė į mažytį restoranėlį ir tenai persirengė. Džulijai nupirktus drabužius spaudė pažastyje.
Jam visai patiko šitas laisvas valstietiškas rūbas. Atrodė senamadiškai ir nebuvo panašus į dabartinius egiptiečių drabužius. Tikriausiai tai paskutinis dykumų piligrimų apdarų pavyzdys. Samiras jautėsi laisvai. Ir buvo pasislėpęs nuo nekuklių žvilgsnių.
Jis greitai žengė arabiško Kairo gatvėmis, panašiomis į bičių korį. Skubėjo pas savo pusbrolį Zakį. Šio žmogaus užsiėmimas jam kėlė šleikštulį, bet padėtis tokia, kad šiuo metu pagelbėti gali tik jis. Kas žino, kiek Ramziui teks slapstytis Kaire? Kuo pasibaigs žmogžudysčių istorijos?
Galiausiai Samiras atkeliavo į mumijų fabriką — vieną šlykščiausių namų pasaulyje. Per šoninius vartelius įėjo į kiemą. Karštoje saulėje kieme gulėjo neseniai suvystyti kūnai. O viduje, be abejo, katile virė daugiau nelaimėlių.
Vienas darbininkas kasė griovį, kur keletui dienų padės ką tik paruoštas mumijas, kad jos paruduotų. Tada atrodys, tarsi buvo rastos žemėje ir iškastos.
Samiro vos nesupykino, nors šiuose namuose jis lankėsi dar vaikystėje, kai net nežinojo apie tikras mumijas, apie savo protėvių kūnus, kuriuos jis vėliau tyrinėjo, gelbėjo nuo laiko poveikio, nuo plėšikų, saugojo muziejuose.