— Pažvelk į tai iš kitos pusės, — kažkaip kartą pasakė jam Zakis. — Juk mes geresni už tuos vagis, kurie pardavinėja užsieniečiams mūšų protėvių mumijas. Tai šventvagystė! O mes pardavinėjame klastotes, čia nėra nieko blogo.
Gerasis senasis Zakis! Samiras jau ketino duoti ženklą vienam, vystančiam mumiją vyriškiui, bet čia iš mažyčio dvokiančio namelio išlindo pats Zakis.
— O Samiras! Malonu tave matyti, broliuk. Užeik, kavos išgersime.
— Ne dabar, Žaki. Man reikia tavo pagalbos.
— Suprantama, antraip nebūtum čia atsibeldęs.
Samiras kukliai šyptelėjo.
— Žaki, aš ieškau nedidelio namelio su tvirtomis durimis ir atsarginiu įėjimu. Man reikia slėptuvės. Keletui dienų, o gal ir ilgiau. Kol kas nežinau.
Zakis geraširdiškai, bet kiek pašaipiai nusijuokė:
— Žiūrėk tu man. Toks išsilavinęs, visų gerbiamas, o ateini pas mane su tokiu prašymu.
— Nieko neklausinėk, Žaki. — Samiras ištraukė iš kišenės pluoštą banknotų ir ištiesė juos broliui. — Man reikalinga saugi vieta. Aš sumokėsiu.
— Gerai. Žinau tokią vietą, — pasakė Zakis. — Eime į vidų, išgersime kavos. Vienas geras gurkšnis — ir nebejausi šito dvoko.
Zakis visada kartodavo tuos žodžius. O Samiras vis tiek negalėjo priprasti prie smarvės. Bet dabar jis privalėjo paklusti šių namų šeimininkui, todėl nusekė paskui jį į „balzamavimo salę“, mažytį kambarėlį, kur stovėjo katilas su nuolat kunkuliuojančiu bitumu, tarsi laukdamas vis kito kūno.
Praeidamas pro šalį, Samiras pamatė katile verdant naują auką. Jį supykino. Spėjo pastebėti juodus nelaimėlio plaukus, plūduriuojančius paviršiuje, vos pavirintą veidą... ir čia pat nusisuko.
— Gal tau reikia geros ką tik pagamintos mumijos? — erzino jį Zakis. — Tiesiai iš Karalių Slėnio. Įvardink dinastiją ir gausi viską, ko tik nori. Vyriškį, moteriškę — ką tik panorėsi.
— Man reikia slėptuvės, broliuk.
— Taip. Galiu pasiūlyti kelis variantus. Iš pradžių kava, o po to gausi raktus. Sakyk, ką tu žinai apie šitą vagystę muziejuje? Apie pavogtą mumiją. Kaip manai, ar ji buvo tikra?
Tarsi medinėmis kojomis Eliotas įėjo į „Šeferdo“ viešbučio vestibiulį. Grafas žinojo, kad atrodo baisiai — nesiskutęs, kelnės bei paltas ištepti moliu ir smėliu. Kairė koja vis dar nedavė ramybės, bet jis jau apsiprato su skausmu. Jam nerūpėjo, jog po iškrakmolytais marškiniais teka prakaito upeliai. Grafas žinojo, kad čia jam palengvės, bus saugu. Dabar jis toli nuo tų siaubų, kuriuos teko pastaruoju metu patirti, nuo košmariškų sapnų, kuriuose teko dalyvauti. Viešbutis jam atrodė nerealus — jis niekaip negalėjo išsivaduoti iš kraupaus mažyčio namelio atmosferos.
Visą kelią nuo senojo Kairo, kol Eliotas važiavo kebe, jis galvojo apie vieną ir tą patį: Malenka žuvo dėl jo kaltės, tai jis atvedė į šokėjos namus tą baisią moterį. Henrio jam nebuvo gaila. Bet Malenkos mirtis visada slėgs jo sąžinę. O ką daryti su žudike, ta baisia prisikėlusia iš numirusių karaliene? Kas bus, jei jis nesuras Ramzio? Tada ta pabaisa užpuls ir jį?
Pirmiausia reikia surasti Samirą, jis gali žinoti, kur yra Ramzis.
Eliotas nesitikėjo iškart sutikti Aleksą. Sūnus puolė prie jo, apkabino, neleido prieiti prie durininko.
— Ačiū Dievui, tu sugrįžai!
— Kur Ramsėjus, turiu skubiai su juo pasikalbėti.
— Argi tu nežinai, kas atsitiko? Jo ieško po visą Kairą. Jis kaltinamas žmogžudyste — ir čia, ir Londone. Džulija visai sutrikusi, vietos sau neranda. Mes visi kraustomės iš proto. Ir Henris. Jo irgi niekas neranda. Tėve, kur tu buvai?
— Pabūk su Džulija, pasirūpink ja, — pasakė Eliotas. — Tavo amerikietė mis Barington niekur nedings.
— Ji išvyko, — Aleksas numojo ranka. — Kai atėjo policija ir pradėjo klausinėti apie Ramsėjų ir mus visus, jos šeima pakeitė planus iš šįryt išvažiavo.
— Atleisk, sūnau, — sumurmėjo Eliotas. — Palik mane. Turiu susirasti Samirą.
— Tau pasisekė. Jis ką tik sugrįžo.
Aleksas parodė į tą pusę, kur buvo kasos. Tikriausiai Samiras ką tik pasiėmė iš sąskaitos pinigus. Jis suskaičiavo banknotus ir įsidėjo į kišenę. Po pažastimi egiptietis laikė kažkokį ryšulį. Jis akivaizdžiai skubėjo.
— Palik mane vieną, sūnau, — paprašė Eliotas. Jis priėjo prie Samiro.
— Man būtina pasimatyti su Ramziu, — sušnabždėjo grafas. — Jei žinai, kur jis yra, pasakyk. Privalau su juo pasikalbėti.
— Atleiskite, milorde, — Samiras baugščiai apsidairė. — Jo ieško policija... Žmonės į mus žiūri.
— Bet tu juk žinai, kur jis. Bent sakyk, kaip jam perduoti žinutę. Juk žinai apie jį visą tiesą. Iš pat pradžių žinojai.
Samiro žvilgsnis buvo nenuspėjamas, atrodė, tarsi jo siela aklinai užsidariusi.
— Perduok jam...
Samiras nuėjo toliau.
— Pasakyk jam, kad ji pas mane.
Egiptietis sustojo.
— Kas? — sušnabždėjo jis. — Apie ką jūs kalbate?
Eliotas įsikibo į jo ranką.
— Jis žino. Ta moteris taip pat žino, kas ji tokia. Pasakyk jam, kad aš ją išvedžiau iš muziejaus, kad dabar ji saugioje vietoje. Visą dieną praleidau su ja.
Nieko nesuprantu.
— Jis viską supras. Klausyk įdėmiai. Pasakyk, kad saulės spinduliai ją gydo. Jie padėjo. Ir dar vaistai iš jo pamesto buteliuko.
Grafas ištraukė iš kišenės tuščią indelį ir įspraudė Sandrui į delną. Samiras apstulbęs žiūrėjo į buteliuką, tarsi bijodamas net prisiliesti prie jo.
— Jai reikalinga didesnė dozė. Ta moteris serga. Pažeistas ir kūnas, ir siela. Ji beprotė. — Akies krašteliu Eliotas pastebėjo prie jų artėjantį Aleksą ir gestu parodė sūnui palaukti, o pats priėjo arčiau Samiro. — Perduok jam, kad lauksiu šįvakar prancūziškoje kavinėje, „Babilone“. Ji yra arabų kvartale. Kalbėsiu tik su juo.
— Bet, palaukite. Jūs turite paaiškinti...
— Jau pasakiau: jis viską supras. Tik tegul jokiu būdu neateina čia. Čia labai pavojinga. Nenoriu į šitą istoriją įpainioti savo sūnaus. Septintą valandą „Babilone“. Ir dar pasakyk, kad ji jau tris žmones nužudė. Ir toliau žudys...
Eliotas pasitraukė nuo egiptiečio, priėjo prie Alekso ir ištiesė jam ranką.
— Padėk man pakilti į viršų, — paprašė jis. — Turiu pailsėti. Vos laikausi ant kojų.
— O Dieve! Kas vyksta, tėve?
— Tai pats ir pasakok man, kas čia vyksta. Kas atsitiko po to, kai aš išėjau? Ak taip, durininkas... Pasakyk jam, kad nenoriu su niekuo kalbėtis. Tegul neskambina man į kambarį ir nieko pas mane neįleidžia.
Eliotas džiaugėsi, kad beliko žengti dar kelis žingsnius, ir atsidarys lifto durys. Kad tik greičiau pasiekti lovą. Jis buvo silpnas, jį pykino. Ir jautėsi esąs dėkingas sūnui, tvirtai laikiusiam jį už pečių ir neleidusiam parkristi.
Vos tik įžengus į kambarį, jėgos visai apleido grafą. Bet čia į pagalbą atskubėjo ištikimasis Volteris, ir jiedu su Aleksu nuvedė Eliotą iki lovos.
— Noriu greičiau atsisėsti, — kaprizingu balsu pasakė grafas.
— Paruošiu jums karštą vonią, milorde.
— Volteri, atnešk man iš pradžių ko nors išgerti. Geriausia tiktų viskis. Ir bokalą šalia butelio pastatyk.
— Tėti, niekada tavęs tokio nemačiau. Reikia iškviesti gydytoją.
— Jokiu būdu! — netikėtai ryžtingai pareiškė grafas.
Jo tonas nustebino Aleksą. Nuovargio kaip nebūta.
— Argi gydytojas padėjo ledi Makbet? Nemanau, kad jis jai buvo naudingas.
— Tėve, apie ką čia kalbi? — Aleksas prabilo pašnibždomis. Jis visada taip kalbėdavo, kai galutinai sutrikdavo. Jaunuolis stebėjo, kaip Volteris paduoda tėvui bokalą.
Grafas gurkštelėjo viskio.
— Ak, kaip gerai! — Jis atsiduso. Tame baisiame nedideliame mirties ir košmarų name buvo koks tuzinas likerio butelių, tačiau grafas net liestis nenorėjo prie Henrio likerio. Jis negalėjo gerti iš Henrio bokalo, negalėjo praryti nė mažiausio kąsnelio jo maisto. Eliotas maitino ir girdė tiktai ją, o pats nelietė nieko. Ir dabar mėgavosi nuostabiu gėrimu, kuris taip puikiai slopino skausmą, deginantį jo krūtinę.