— O dabar, Aleksai, paklausyk manęs. Privalai tuojau pat išvykti iš Kairo. Kraukis lagaminus ir važiuok į Port Saidą penktos valandos ekspresu. Nuvešiu tave į stotį.
Koks bejėgis dabar atrodė jo sūnus! Tarsi kūdikis. „Ir viskas dėl mano beprotiškos svajonės apie nemirtingumą. Vargšas Aleksas. Jis turi kuo greičiau sugrįžti į Angliją. Ten vaikinas bus saugus“.
— Tai neįmanoma, tėti, — kaip visuomet švelniai atsakė Aleksas. — Negaliu palikti čia Džulijos.
— Aš ir nenoriu, kad ją paliktum. Išvyksite abu. Pasakyk jai, kad ruoštųsi kelionei. Daryk ką liepiamas.
— Tu nesupranti. Ji niekur nevažiuos, kol nebus ištirta Ramsėjaus byla. O dabar jo niekas negali surasti. Ir Henris kažkur dingo. Nemanau, kad valdžia mums leis išvykti, kol niekas nepaaiškėjo.
— O Viešpatie!
Aleksas paėmė nosinę ir nušluostė tėvui kaktą. Vėl ją sulankstė ir padavė Eliotui. Tas nusivalė lūpas.
— Tėti, juk tu nemanai, jog Ramsėjus tikrai nužudė tuos žmones? Norėjau pasakyti... jis man visada patiko.
Tarpduryje pasirodė Volteris.
— Vonia paruošta, milorde.
— Vargšas Aleksas, — sušnabždėjo Eliotas. — Kuklusis, kilnusis Aleksas.
— Tėti, paaiškink man, kas čia vyksta. Tu nepanašus pats į save.
— Man viskas gerai. Aš kaip tik tas, kas esu. Gudruolis, susiviliojęs beprotiška svajone. Labai panašus pats į save. Žinai, sūnau, kai tu paveldėsi titulą, tikriausiai būsi vienintelis kuklus ir kilnus grafas visoje Ruterfordų dinastijoje.
— Ir vėl tu filosofuoji. Ne toks jau aš nekaltas avinėlis. Tiesiog esu gerai išauklėtas. Išsimaudyk, tau palengvės. Ir nereikia gerti daugiau viskio, labai tavęs prašau.
Eliotas pašaukė Volterį ir ištiesė jam ranką.
Mailzas Vintropas žiūrėjo į telegramą, kurią jam įteikė priešais stovintis žmogus.
— Areštuoti Džuliją Stratford?! Už pavogtą vertingą mumiją iš Londono? Bet juk tai kliedesiai! Su Džulija ir su Aleksu Savarelu drauge mokiausi mokykloje. Aš pats susisieksiu su Britų muziejumi.
— Puiku, tik padarykite tai nedelsiant. Kultūros ministerija svaido žaibus. Ir suraskite kuo greičiau Henrį Stratfordą. Atveskite čia ir jo meilužę, šokėją Malenką. Stratfordas kažkur Kaire ir, matyt, labai neblogai įsitaisęs. Areštuokite bent ką nors iš tos kompanijos, antraip senis man nusuks galvą.
— Po velnių, — ištarė Mailzas ir pakėlė telefono ragelį.
Koks prabangus turgus! Visko čia yra: prašmatnūs audiniai, kvepalai, prieskoniai; keisti tiksintys mechanizmai su romėniškais skaitmenimis ant apvalių diskų; papuošalai, indai... O kiek maisto! Pirmasis pardavėjas, kalbantis angliškai, gestų pagalba paaiškino moteriškei, kad jos monetos niekam tikusios.
Ji nužingsniavo toliau, klausydamasi minios klegesio ir mėgindama suprasti anglų kalbą.
— Neketinu permokėti. Tai per brangu, šitas žmogus nori mus apiplėšti...
— Išgerkite bent lašelį, prieikite arčiau! Toks nepakenčiamas karštis...
— O, štai šitas vėrinys puikus...
Juokas, baisus triukšmas, dundėjimas. Ji jau anksčiau girdėjo šiuos garsus. Užkišusi rankas po skrybėlės kaspinais, ji užsidengė ausis. Ir nuėjo toliau, stengdamasi iš triukšmo išskirti tik jai reikalingus angliškus žodžius.
Staiga visą kūną nupurtė kažkoks nesuvokiamas baisus garsas. Vos nesuklikusi iš siaubo, Kleopatra pakėlė galvą, vis dar užspaudusi ausis, ir puolė bėgti. Tik netikėtai suvokė, jog niekas daugiau neišsigando. Niekas net dėmesio nekreipė į tą kraupų garsą.
Jai reikia atskleisti šitą paslaptį! Iš akių riedėjo ašaros, bet ji vis ėjo pirmyn. Tai, ką moteris pamatė, buvo dar baisiau; ji sustingo iš siaubo. To pabaisos ji negalėjo apibūdinti jokia jai žinoma kalba. Milžiniškas juodas jis lėkė tiesiai į ją. Sukosi ratai, viršuje iš vamzdžio rūko dūmai, o jo garsas užgožė visus kitus garsus. Paskui save jis tempė medines dėžes, kurios buvo prie jo prijungtos didžiuliais geležiniais kabliais. Visas šitas karavanas judėjo plonytėmis, ant žemės nutiestomis geležinėmis juostomis. Gausmas vis stiprėjo, pabaisa pralėkė pro šalį ir nėrė į didžiulio tunelio žiotis. Ten būriavosi žmonės. Regis, jie veržiasi patekti į siaubūno vidų.
Moteris žiūrėjo ir pasikūkčiodama raudojo. Ir kurių galų ji išėjo iš savo slėptuvės? Kodėl pabėgo nuo lordo Ruterfordo — jis galėjo ją apginti ir apsaugoti? Atrodė, šitas košmaras niekada nesibaigs, bet štai baisus, milžiniškas vikšras prašliaužė pro šalį, ir Kleopatra pamatė didžiulę faraono Ramzio statulą. Ji buvo iš granito. Ramzis stovėjo, sudėjęs rankas ant krūtinės. Vienoje rankoje jis laikė skeptrą.
Ji tarsi užburta žiūrėjo į akmeninę statulą. Kam ją pavogė iš šalies, kurią Kleopatra gerai žinojo, kurią valdė? Čia statula atrodo juokinga, apgailėtina, kažkokia apleista.
Ji apsisuko, pasirengusi dingti iš čia. Bet tuo tarpu pasirodė dar vienos demoniškos vežėčios. Ir vėl pasigirdo tas pats klaikus, ausį rėžiantis signalas, o siaubūnas pralėkė pro šalį. Statulos nebesimatė.
Ji sutriko, nežinojo, kur eiti, kur pasislėpti nuo viso šito... Vėl norėjosi į tamsą, į vandenį, iš kurio ji ir atsirado šiame pasaulyje. Ji sukniubo ant žemės...
Kai karalienė vėl pramerkė akis, priešais ją stovėjo jaunas anglas. Jis pakėlė moterį, atsargiai prilaikydamas už talijos ir įsakęs žiopliams dingti iš čia. Kleopatra suprato, jog anglas kažko klausia ir nori jai padėti.
— Kavos, — sušnabždėjo moteris. — Įdėkite man į kavą truputį cukraus. — Jos atmintyje iškilo žodžiai, kuriuos kartojo kalbantis prietaisas mažame baisiame namelyje. — Įdėkite į mano arbatą gabalėlį citrinos.
Jo veidas nušvito.
— Taip, suprantama, pavaišinsiu jus kava. Jei leisite, pakviesiu jus į britišką kavinę.
Vaikinas ją pakėlė. Kokie jo raumenys! Ir žydros akys! Tokios pat žydros, kaip toji apsidairė. Tai ne sapnas. Statula stovėjo savo vietoje, ji vis dar girdėjo tų milžiniškų pabaisų kauksmą, nors jų jau nesimatė.
Akimirką Kleopatrą vėl apėmė silpnumas, bet anglas apkabino ją ir padėjo judėti pirmyn.
Ji mėgino įsiklausyti į jaunuolio žodžius:
— Ten labai miela. Galėsite pasėdėti ir kiek pailsėti. Žinote, o jūs mane išgąsdinote. Man pasirodė, jog susitrenkėte galvą.
Kavinė. Balsas tame gramofone vis kartojo: „Susitiksime kavinėje“. Tikriausiai tai vieta, kur žmonės geria kavą, susitinka, kalbasi. Čia daug moterų. Jų suknelės tokios pat gražios, kaip ir Kleopatros. O vyrai apsirengę panašiai, kaip lordas Ruterfordas. Be to, su ja tas žavus jaunuolis tokiomis tvirtomis rankomis bei kojomis.
Ji atsisėdo prie mažyčio marmurinio staliuko. Iš visų pusių girdėjosi balsai: „Čia taip nuostabu, bet tu juk žinai mano motiną, niekas jai nepatinka“. „Baisu, ar ne? Kalba, kad jai buvo nusuktas sprandas“. „Arbata jau visai atvėso. Kviesk padavėją“.
Ji stebėjo vyriškį už gretimo staliuko. Jis tiesė kažkokius spalvotus popierius patarnaujančiai merginai. Ar tai pinigai? Moteris jam atidavė grąžą monetomis.
Priešais pastatė padėklą su kava. Ji buvo alkana, ištroškusi ir galėjo vienu mauku išgerti visą kavinuką, bet nusprendė verčiau palaukti, kol jai įpils kavos į puodelį. Lordas Ruterfordas jau spėjo kai ko karalienę išmokyti. Taip, jaunuolis irgi geria iš puodelio. Jo šypsena tokia žavi. Kaip tam gražuoliukui pasakyti, kad Kleopatra tuojau pat nori pasiguldyti jį į lovą? Reikia susirasti kažkokius nakvynės namus. Tikriausiai čia yra kas nors panašaus.